28/05/2026
Šiandien užbaigėme dar vieną socialinių emocinių įgūdžių grupės užsiėmimą.
Su vaikais kalbėjomės apie nerimą — kada jis aplanko, kaip jį jaučiame, kaip jis paliečia mūsų mintis, kūną, elgesį ir kas gali padėti, kai jo tampa per daug. Vaikai dalinosi savo išgyvenimais, klausėsi vieni kitų, atliko užduotis ir po mažą žingsnelį mokėsi geriau pažinti save.
Kiekvieną kartą matau, kaip svarbu vaikams turėti saugią erdvę, kurioje galima kalbėti apie tai, kas ne visada paprasta. Kurioje galima būti išgirstam, priimtam ir suprastam.
Tačiau prieš kiekvieną užsiėmimą aš sutinku ne tik vaikus. Sutinku ir Jus — vaikus atlydinčius tėvus.
Ir labai dažnai matau tai, kas ne visada pasakoma garsiai. Matau rūpestį. Nerimą. Klausimus akyse. Kartais tylų laukimą prie durų, kartais nedrąsų pasiteiravimą, kartais norą sužinoti, ar vaikui viskas gerai, ar jam pavyko, ar jis jautėsi saugiai.
Aš labai suprantu tą jausmą. Kai rūpi vaikas, rūpi viskas: jo savijauta, jo jautrumas, jo sunkumai, jo stiprybės, jo „supergalios“. Kartais tėvų širdyse gyvena labai daug nerimo — ne todėl, kad jie nepasitiki savo vaiku, o todėl, kad labai myli. Todėl, kad turėta patirtis "užgrūdino"...
Todėl šiandien noriu Jus padrąsinti.
Jūs neprivalote visko žinoti. Neprivalote visada turėti teisingo atsakymo. Neprivalote būti ramūs kiekvienoje situacijoje. Pakanka, kad esate šalia, kad ieškote, klausiate, domitės, kalbatės ir leidžiate savo vaikui augti su jausmu: „aš nesu vienas“.
Mane labai džiugina, kad Jūs kalbate. Kad dalinatės. Kad po truputį leidžiate sau suprasti, jog tėvystės ir mamystės kelionėje nereikia likti vieniems.
Ir dar labiau džiugina tai, kad tarpusavyje kuriate bendrystės ratą — jaukią, saugią erdvę, kurioje galima būti su savo klausimais, nerimu, patirtimis ir viltimi. Ratą, kuriame nereikia apsimesti, kad viskas lengva. Ratą, kuriame galima išgirsti: „Aš irgi taip jaučiuosi“ — ir pajusti, kad nesate vieni.
Man ypatingai gera matyti ir vis daugiau tėčių — atlydinčių, laukiančių, klausiančių, dalyvaujančių. Tai labai svarbu. Vaikams reikia matyti, kad jų pasaulis rūpi, kad jų jausmai yra svarbūs, kad šalia yra suaugę žmonės, kurie nori suprasti.
Šios grupės yra ne tik apie vaikų socialinius emocinius įgūdžius. Jos ir apie mus visus — apie ryšį, pasitikėjimą, drąsą kalbėti, priimti savo jausmus ir mažais žingsniais mokytis būti šalia vieni kitų.
Ačiū Jums, kad atvedate vaikus. Kad pasitikite. Kad klausiate. Kad dalinatės. Kad leidžiate sau būti tikrais. Kad leidžiate mums būti šios jautrios, bet labai prasmingos kelionės dalimi.
Evelina 🌵 🌵 🌵
