13/08/2026
Matricos ir perėjimai 😂….kas kur pereina,ir kas bendrai ….visa ta,kartais nelogiškai,bet pripažystu,gražiai skambančių žodžių mišrainė 🥗?
Google -
II amžius pr. Kr. – Ankstyviausi matricų metodo pėdsakai ir tiesinių lygtčių sistemų sprendimai Senovės Kinijoje (Devyni skyriai apie matematikos meną).
1850 m. – Anglų matematikas James Joseph Sylvester sugalvojo ir įvedė terminą „matrica“.
1858 m. – Kitas anglų matematikas Arthur Cayley išleido veikalą „Memoir on the Theory of Matrices“, kuriame sukūrė pagrindinę matricų algebrą.
1999 m. kovo 31 d. – JAV įvyko kultinio brolių (dabar seserų) Wachowski filmo „Matrica“premjera.
VikipedijA-
Matrica – stačiakampė elementų (dažniausiai skaičių) lentelė. Matricas tiria matricų teorija.Matricos naudojamos tiesinių lygčių sistemoms spręsti, taip pat atliekant tiesines transformacijas (pavyzdžiui, kompiuterinėje geometrijoje sukant objektus ar keičiant jų dydį).
Ar galima tai vadinti perėjimu ? ….vadinkim kaip norim…tiesa nuo to nesikeičia. Kita vertus - taip. Tik čia verta atskirti dvi kalbas: dvasinių tradicijų kalbą ir šiuolaikinę ezoterinę kalbą. „Dvasinis šuolis“ ir ypač „perėjimų matrica“ nėra vieningai apibrėžti klasikiniai Vedantos, jogos ar budizmo terminai. Dažniausiai jais aprašomas gana realus vidinės transformacijos procesas.
Dvasinis šuolis – tai ne tiek „pakilimas į aukštesnį lygį“, kiek momentas, kai ankstesnis savęs ir pasaulio suvokimo būdas nebegali išlikti toks pats.
Iki jo žmogus gali ilgai kaupti patirtį: praktikuoti, medituoti, mokytis, išgyventi santykius, krizes. Atrodo, kad nieko ypatingo nevyksta. Tačiau tam tikru momentu susikaupę pokyčiai persiverčia į kokybinį pokytį.
Pavyzdžiui, žmogus metų metus mokosi neprisirišimo. Jis tai supranta protu. O paskui vieną dieną ne „nusprendžia paleisti“, bet pamato, kad iš tikrųjų nebėra to, kuris laikėsi. Situacija išoriškai gali būti ta pati, tačiau sąmonės santykis su ja jau kitas.
Todėl tikras dvasinis šuolis dažnai turi tris stadijas:
kaupimas - slenkstis - integracija.
Ir įdomiausia yra vidurinė dalis – slenkstis.
Čia atsiranda „perėjimo matricos“ idėja
Jeigu šį terminą vartojame prasmingai, perėjimo matrica būtų tam tikra tarpinė būsena tarp dviejų žmogaus vidinės organizacijos sistemų.
Senoji struktūra jau byra, o naujoji dar nėra stabilizavusis.
Galima įsivaizduoti taip:
Aš buvau - nebežinau, kas esu - tampu / atsiveria naujas suvokimas.
Vidurinė dalis labai svarbi. Daugelyje tradicijų ji turi skirtingus vardus: iniciacija, liminalinė būsena, „tamsioji naktis“, tarpinė būsena, senojo ego struktūros irimas.
🤷♀️
Kaip atpažinti, kad žmogus yra “perėjime”
Dažnai pirmiausia ne atsiranda kažkas naujo, o nustoja veikti sena.
Praktika, kuri anksčiau stipriai veikė, staiga atrodo tuščia. Žmonės, su kuriais buvo gera, nebeatliepia. Darbas ar veikla gali neprarasti objektyvios vertės, tačiau viduje nebesijaučia „mano“. Gali stiprėti vienumos poreikis, keistis laiko pojūtis, vertybės, santykis su materialiais dalykais.
Ir čia lengva suklysti: žmogus mano, kad regresuoja, nors dažnai vyksta priešingas procesas – senoji struktūra nebegali jo išlaikyti.
Bet ne kiekviena krizė yra dvasinis šuolis. Kartais nuovargis yra tiesiog nuovargis, santykių krizė – santykių krizė. Dvasinis aiškinimas neturėtų pakeisti paprasto gyvenimiško situacijos įvertinimo.
Kodėl „šuolis“ paprastai nėra viena akimirka ?
Tai greičiau spiralė,nei laiptai…
Žmogus grįžta prie tų pačių temų – prisirišimo, baimės, kontrolės, santykio su kūnu, pinigais, vienatve, pripažinimu – tačiau kiekvieną kartą kitu sąmonės gyliu.
Todėl kartais atrodo:
„Bet aš jau tai praėjau.“
Praėjai. Tik dabar ta pati tema atsiveria kitame sluoksnyje.
Čia labai tinka jogos samskarų samprata. Vien intelektinis supratimas samskaros nepanaikina. Ji gali iškilti vėl, kol pasikeičia pats mechanizmas, iš kurio žmogus reaguoja.
O kas tuomet iš tikrųjų „peršoka“? 🤪
Čia labai įdomi Vedantos perspektyva.
Griežtai kalbant, Atmanas niekur nešoka ir niekur nepereina. Jis nėra evoliucionuojantis objektas. Keičiasi mūsų tapatinimasis – tai, kuo laikome save.
Iš pradžių:
„Aš esu mano istorija.“
Vėliau:
„Aš esu tas, kuris patiria šią istoriją.“
Dar giliau:
„Patirtys kyla sąmonėje.“
O nedualistinėje Vedantoje galutinis posūkis būtų suvokimas, kad pati sąmonė, kurios ieškojau kaip kažko aukštesnio, nėra nuo manęs atskirta.
Todėl dvasinis šuolis paradoksaliai gali atrodyti ne kaip „tapau daugiau“, bet kaip:
nukrito dar vienas sluoksnis to, kuo save laikiau.
Ir čia yra svarbiausias skirtumas
Ezoterikoje dažnai kalbama apie „aukštesnes vibracijas“, „5D“, „naują matricą“, energetinius portalus ir panašiai. Tai galima naudoti kaip simbolinę kalbą, tačiau tai nėra objektyvi kosmologija ir skiedalus apie tai laikau pigia puikybės išrauška….dar vienu prisirišimu…ir t.t.
Klasikinėje jogoje ar Vedantoje kriterijus daug paprastesnis.
Ne: „Kiek neįprastų būsenų patyriau?“
O: „Ar mažėja avidyā – neišmanymas?“
Ar mažiau automatinio prisirišimo? Mažiau poreikio kontroliuoti? Mažiau tapatinimosi su ego reakcijomis? Daugiau gebėjimo matyti, kas vyksta, nepasiduodant tam?
Kartais labai gilus dvasinis šuolis iš išorės atrodo visiškai neįspūdingai. Žmogus tiesiog nebegali gyventi prieš savo vidinę tiesą.
Ir būtent tai, yra įdomiausia „perėjimo matricos“ dalis: kas vyksta tame tarpiniame taške, kai senasis gyvenimo modelis jau baigėsi viduje, bet naujasis dar nėra tapęs gyvenimu. Ten galima labai gražiai susieti Vedantą, jogos samskaras ir net astrologinį dašų bei tranzitų požiūrį – tik yra vienas “bet” - nepainiojant šių sistemų tarpusavyje.
Tai ,daugeliu atveju,sudėtingi vidiniai procesai,kuriuose “šokinėtojas” dažnai nesupranta kas vyksta…jau nekalbant apie tai,kad jis postringauja FB,kaip jis keičia matricas ir šuoliais lekia per išmatavimus….😉
Vardan visų Gyvų Būtybių gerovės
ॐ Shiva,Shiva
; ; ;
