Rasa Trakimavičienė Kasdienybės Psichologija

Rasa Trakimavičienė Kasdienybės Psichologija Psichologė · psichoterapeutė
Kartais reikia ne dar labiau stengtis, o sustoti ir pamatyti. Esu sveikatos psichologė – psichoterapeutė.

Dirbu taikydama kognityvinę elgesio terapiją (KET), schemų terapiją ir EMDR.
Padedu pamatyti, suprasti ir keisti tai, kas kartojasi kasdienybėje. Dirbu taikydama kognityvinę elgesio terapiją (KET), schemų terapiją ir EMDR.
Darbe jungiu struktūruotą terapinį požiūrį su dėmesiu vidinei patirčiai ir nervų sistemos procesams. Terapijoje kuriama erdvė tyrinėti patirtį, atpažinti pasikartojančius modeli

us ir juos keisti sąmoningiau. Skiriamas dėmesys nervų sistemos reakcijų pažinimui ir jų reguliavimo galimybėms kasdienybėje. Procesas orientuotas į didesnį aiškumą, lankstumą ir vidinį stabilumą. Kartais pokytis prasideda ne nuo dar didesnių pastangų, o nuo gebėjimo sustoti ir pamatyti. Konsultacijos Kaune ir nuotoliniu būdu. Dažniausiai kreipiamasi dėl:
nerimo, pergalvojimo, emocinės įtampos, perdegimo, depresijos, panikos epizodų, nemigos, gyvenimo krizių, netekčių, lėtinių ligų iššūkių, perfekcionizmo, santykių problemų, psichosomatinių sunkumų. Terapija · Grupės · Stovyklos

Apie naivumąKartą, kai dalinausi įspūdžiais iš kelionių po Aziją, manęs paklausė:– Ar tiesa, kad ten žmonės tokie naivūs...
15/08/2026

Apie naivumą

Kartą, kai dalinausi įspūdžiais iš kelionių po Aziją, manęs paklausė:

– Ar tiesa, kad ten žmonės tokie naivūs?

Gyvena paprastai, ramiai. Kai kurie per visą gyvenimą beveik neišvyksta toliau nuo vietos, kurioje gimė.

Vaikai dažnai lieka gyventi netoli tėvų ir tęsia jų darbus.

Vakarais susėda prie bendro stalo.

Pažįsta savo kaimynus.

Atėjus šventei sustabdo darbus, uždaro parduotuves.

Randa laiko pabūti kartu.

Ir, regis, vis dar tiki, kad gyvenime svarbiausia – žmonės.

Mes šyptelime.

Naivūs.

Juk mes žinome geriau.

Žmogui reikia siekti.

Augti.

Konkuruoti.

Būti produktyviam.

Nuolat tobulėti.

Tapti geriausia savo versija.

Ir, žinoma, jokiu būdu nesustoti.

Tik štai keistas dalykas.

Kai gimsta kūdikis, jam nereikia pareigų.

Nereikia diplomo ar paaukštinimo.

Nereikia prabangos.

Jam reikia rankų, kurios apkabintų.

Akių, kurios matytų.

Žmogaus, kuriam jis būtų svarbus.

Tik kažkodėl užaugę nusprendžiame, kad visa tai galima pakeisti pasiekimais.

Lyg priklausymo jausmą galėtų pakeisti pareigos.

Lyg artumą galėtų pakeisti pinigai.

Lyg jausmą, kad esi svarbus, galėtų pakeisti statusas.

Šiandien turime daugiau komforto nei bet kada anksčiau.

Bet vis daugiau vienišumo.

Turime daugiau galimybių.

Bet vis mažiau laiko vieni kitiems.

Turime daugiau pasiekimų.

Bet vis daugiau nerimo ir perdegimo.

Galbūt todėl, kad žmogaus poreikiai nepasikeitė.

Mums vis dar reikia mylėti.

Būti mylimiems.

Priklausyti.

Būti matomiems.

Jausti, kad mūsų laukia.

Kad kažkam esame svarbūs.

Ir tik tada atsiranda erdvės siekti, kurti ir augti.

Todėl kartais savęs klausiu…

Kas iš tikrųjų naivus?

Tas, kuris tiki, kad laimę galima rasti artume, bendruomenėje ir paprastuose kasdienybės ritualuose?

Ar tas, kuris vis dar tiki, kad „dar daugiau“ vieną dieną taps „pakanka“?

19/07/2026

Ar prisimenate, kaip žaisdavome vaikystėje?

Slėpynės iki sutemų. Guma. Klasės. Kvadratas. Akla višta. „Žemė dega“. Pagaliukai. Žaidimai, kurių taisykles kartais susikurdavome patys.

Valandos prabėgdavo nepastebimai. Juokdavomės iki ašarų, susipykdavome dėl taisyklių, po kelių minučių susitaikydavome ir vėl žaisdavome.

O paskui užaugome.

Kažkur pakeliui mūsų Žaidžiantis vaikas buvo nutildytas. Jam buvo paaiškinta, kad reikia būti rimtam, produktyviam, neatrodyti kvailai ir negaišti laiko niekams.

Ir taip jis tarsi pasislėpė po sofa – ne todėl, kad dingo, o todėl, kad ilgainiui patikėjo, jog čia jam nebėra vietos.

Schemų terapijoje Žaidžiantis vaikas yra viena iš sveikos asmenybės dalių. Būtent jis padeda mums patirti džiaugsmą, smalsumą, spontaniškumą, kūrybiškumą ir gebėjimą tiesiog mėgautis akimirka.

Jis vis dar ten. Tyliai laukia, kol vėl bus pakviestas išeiti pažaisti.

O dabar – jūsų eilė.

Kokį vaikystės žaidimą prisimenate su didžiausia šypsena? Ką žaisdavote valandų valandas, kol kas nors pro langą pašaukdavo vakarienės?

Parašykite komentaruose. Gal šiandien, skaitydami vieni kitų istorijas, visi bent trumpam leisime savo Žaidžiančiam vaikui išlįsti iš po sofos.


Ne visi šoka todėl, kad yra laimingi. Kai kurie pradeda šokti todėl, kad pagaliau nusiavė batus, kurie ilgai spaudė.Kart...
15/07/2026

Ne visi šoka todėl, kad yra laimingi. Kai kurie pradeda šokti todėl, kad pagaliau nusiavė batus, kurie ilgai spaudė.

Kartais didžiausias skausmas nėra neištikimybė.

Didžiausias skausmas – metai, praleisti gyvenant nežinomybėje.

Kai kiekvieną dieną bandai suprasti, ar tau tik pasirodė. Kai ieškai ženklų. Kai nebetiki savo intuicija. Kai tikrini telefoną ne todėl, kad nori kontroliuoti, o todėl, kad desperatiškai ieškai aiškumo.

Tuo metu gyvenimas pamažu ima trauktis.

Nebesinori susitikti su draugais. Sunku artimiesiems pasakyti, kaip iš tikrųjų gyveni. Net paprasti sprendimai – kokius drabužius rinktis, kur važiuoti atostogų ar ko apskritai norisi – tampa sunkūs, nes visas vidinis pasaulis ima suktis apie vieną klausimą:

„Kas vyksta su mūsų santykiais?“

Terapijoje dažnai paaiškėja, kad žmogų sekina ne tik pati situacija.

Jį sekina nuolatinis bandymas prisitaikyti prie to, kas seniai nebetinka.

Bandymas sumažinti save.

Nutildyti savo poreikius.

Peržengti savo ribas.

Išgelbėti santykius bet kokia kaina.

Kol vieną dieną ateina tiesa.

Ji skaudi.

Tačiau kartu ji užbaigia ir ilgą vidinį karą.

Todėl kartais po pirmojo šoko žmogus pagauna save besišypsantį. Ar net norintį šokti.

Ne todėl, kad džiaugiasi tuo, kas įvyko.

O todėl, kad nervų sistema pagaliau gali nustoti budėti.

Emocijos nesilaiko socialinių taisyklių.

Kartais gedulas ir palengvėjimas ateina susikibę už rankų.

Ir galbūt didžiausia terapijos dovana nėra sprendimas likti ar išeiti.

Didžiausia dovana – pažadas sau.

Daugiau niekada nebandyti keisti savęs tam, kad tilpčiau į netinkančius batus.

Jei santykiuose prarandi save, jų kaina per didelė.

Istorija įkvėpta terapijoje pasikartojančių patirčių. Visos detalės pakeistos siekiant išsaugoti žmonių privatumą.

29/06/2026

Ar rožė vis dar graži, jei niekas nepastebi jos grožio?

Šiandien žiūrėjau į rožę.

Į jos tylų buvimą.
Į žiedlapių sluoksnius.
Į trapumą, kuris nieko neprašo.
Į grožį, kuris tiesiog yra.

Ir pagalvojau — galbūt grožis gimsta ne tik pačiame žiede, bet ir akyje, kuri sustoja.
Širdyje, kuri pamato.
Sąmonėje, kuri paliudija.

Galbūt kiekviena gėlė, kiekvienas medis, kiekvienas vėjo judinamas žolės stiebas yra tarsi tylus Visatos klausimas:

Ar tu esi čia?
Ar matai?
Ar jauti?

Mes dažnai ieškome prasmės kažkur toli.
Atsakymuose.
Pasiekimuose.
Aiškiuose planuose.
Kontrolėje.

O kartais prasmė atsiveria labai tyliai — viename rožės žiede.

Kai sustoji.
Kai kvėpuoji.
Kai nebandai nieko paaiškinti.
Tik būni.

Galbūt sąmonė yra būdas, kuriuo Visata žvelgia pati į save.
Per mūsų akis.
Per mūsų širdį.
Per mūsų gebėjimą liudyti grožį, skausmą, trapumą, meilę, šviesą ir tamsą.

Rožė žydi ne tam, kad būtų įvertinta.
Ji žydi, nes tokia yra jos prigimtis.

O mes?
Galbūt ir mes esame čia ne tam, kad viską suprastume.
Galbūt esame čia tam, kad pabustume.
Kad pastebėtume.
Kad paliudytume.
Kad patirtume gyvenimą visu savo kūnu, širdimi ir siela.

Šiandien rožė man priminė:
grožis nereikalauja skubėjimo.
Jis laukia mūsų buvimo.

05/06/2026

Kada labiausiai jauti, kad gyveni?

Skrydis iš Maljorkos į Kauną. Lėktuvas pilnutėlis.

Aplink girdisi atostogų įspūdžių nuotrupos: kas kur valgė, ką aplankė, ką pamatė, kas buvo gražu, kas patiko, kas nuvylė.

Ir staiga pagaunu save galvojant: mes buvome toje pačioje saloje, gal net tiek pat dienų. Bet nė viena išgirsta pokalbio nuotrupa nėra panaši į tai, ką patyriau aš.

Ne todėl, kad mano patirtis būtų geresnė.
Tiesiog ji buvo mano.

Mano Maljorka buvo apie visai kitus dalykus.

Apie sprendimą nakvynę planuoti tik tada, kai jau praėjau patikrą oro uoste.
Apie pasirinkimą toleruoti nežinomybę.
Apie rytus, kai dienos planas gimsta ne iš sąrašo, o iš tos dienos nuotaikos.
Apie vietas, kuriose buvimas įgauna prasmę ne todėl, kad jos yra „must see“, o todėl, kad jose kažkas suvirpa viduje.

Kartais tai buvo nuotykis.
Kartais – idiliška ramybė.
Kartais – vienatvė gamtos didybėje, nors net nesinori to vadinti vienatve.
Kartais – sprendimas likti ten, kur gera.
Kartais – netikėtas iššūkis, kurį įveikus atsiranda tylus, bet labai gilus pasitenkinimas savimi.

Kaip tas sprendimas lipti į kalną nežinant nei kiek tai truks, nei kaip sunku bus. Rankoje – tik vandens butelis. Ant kojų – Converse, nes tinkamesnio apavo tiesiog nebuvo.

O užlipus – vaizdas už kelis milijonus.
Ne šiaip pamatytas.
Pelnytas.

Asmeninėmis pastangomis, dėmesingumu, kantrybe ir tuo mažu vidiniu „einam dar truputį“.

Tą akimirką pagalvojau: turbūt kiekvienas žmogus, jei tik trumpam stabtelėtų ir atsigręžtų į save, galėtų sudaryti savo sąrašą dalykų, kurie leidžia pajusti:

„Tada aš tikrai gyvenu.“

Ne tada, kai kažkam įtinku.
Ne tada, kai atrodau teisingai.
Ne tada, kai keliauju, ilsiuosi ar gyvenu taip, kaip „reikia“.
O tada, kai mano pasirinkimai grąžina mane į save.

Mano sąraše daug kūno. Judesio. Kvėpavimo. Pastangos. To paprasto, bet labai tikro jausmo, kad esu čia.

Kai užlipu į kalną ir pažvelgiu aplink.
Kai plūduriuoju vandenyje, ausims panirus po vandeniu, ir labai aiškiai pajuntu savo trapų kvėpavimą, laikantį mane gyvą.
Kai automobilyje, būnant vienumoje, garsiai skamba mėgstamiausia daina.
Kai šokis tampa toks laisvas, keistas ir nevaržomas, koks gali būti tik tada, kai niekas nemato.

Yra momentų, kuriuose gyvybė ateina per gamtą. Ne kaip foną, o kaip labai gyvą pokalbį su pasauliu.

Kai vakare, po dienos darbų, stabteliu ir išgirstu strazdą, tupintį kažkur aukštai. O įsiklausius – dar vieną, kiek tolėliau, jam atliepiantį.

Kai ankstyvą pavasarį saulė pirmą kartą šiltai paliečia skruostus.
Kai atsikeliu prieš auštant ir paskęstu bundančios gamtos garsuose.
Kai kasu sniegą jam vis dar krentant, o jis tyliai gurgžda po kojomis.
Kai giedras dangus, bet iš šalčio krenta snaigės ir girgžda tvoros.

Yra momentų, kuriuose gyvybė grįžta per kvapus ir atmintį.

Kai godžiai įkvepiu oro po lietaus – su tuo šlapių asfalto dulkių kvapu, kuris staiga grąžina į vaikystę, į basomis kojomis taškomas balas.
Kai lietus pažadina ne liūdesį, o kažkokį švelnų ilgesį – sunkiai paaiškinamą prisiminimų sluoksnį.
Kai rytą namuose pasklinda kavos ir cinamono kvapas.
Kai iš kaimynystės atsklinda ką tik nupjautos žolės kvapas.
Kai pavasarį pirštais jaučiu drėgną žemę ir jos kvapą, sodindama gležnus ūglius.

Yra momentų, kuriuose stipriausiai pajuntu gyvenimą tada, kai išgyvenu savo mažumą. Ne kaip menkumą, o kaip ramybę.

Kai einu paplūdimiu be tikslo, basomis, žemės ir vandens pakraščiu, ir atsigręžiu tik tada, kai suprantu, kad vis dėlto reikės grįžti.
Kai prarandu laiko pojūtį klaidžiodama miške.
Kai guliu ant nugaros prie ežero, miške, žiūriu į žvaigždes ir galvoju apie galbūt net neegzistuojančius tolimus pasaulius. Apie savo mažumą. Apie amžinybę. Apie tai, kaip keistai ramu būti tik mažu žmogumi labai dideliame pasaulyje.

Kartais gyvybės jausmas ateina per sustojimą. Per vietas, kuriose nereikia nieko daryti, tik būti.

Kai įėjus į tuščią bažnyčią akimirkai užgniaužia kvapą nuo ten sukauptos tylos, istorijos ir energijos.
Kai važiuojant galima tiesiog sustoti ir pabūti ten, kur vaizdas gniaužia kvapą.
Kai metalo gabalas, vadinamas lėktuvu, atsiplėšia nuo žemės, ir visą kontrolę tenka perleisti kapitonui, fizikos dėsniams ir Dievo apvaizdai.

O kartais – per labai paprastą stichijų artumą.

Kai naktį spragsi ugnis, vienas šonas kaista, kitas šąla, o rankose – apanglėjusi bulvė, laikoma suodinais pirštais.

Ir yra dar vienas, labai tylus, bet man svarbus gyvybės atpažinimas.

Kai byra ašaros. Ir šiurpsta oda. Ne iš skausmo.
Iš gerumo.
Iš grožio.
Iš to tylaus atpažinimo, kad būtent dabar gyvenimas yra juntamas visu kūnu.

Man atrodo, kad tokie momentai yra labai svarbūs. Jie ne visada įspūdingi iš išorės. Ne visada tinkami nuotraukai. Ne visada „vertingi“ pagal kitų žmonių matą.

Bet jie primena, kur esame arčiau savęs. Kur nevaidiname. Kur mūsų nervų sistema trumpam atsidūsta. Kur gyvenimas ne tik vyksta, bet yra juntamas.

Gal verta šiandien trumpam sustoti ir paklausti savęs:

Kada labiausiai jaučiu, kad gyvenu?

Ne teoriškai. Ne gražiai. Ne taip, kaip reikėtų atsakyti.
O iš tikrųjų.

Kokios akimirkos, kvapai, garsai, vaizdai, judesiai ar vietos tau primena:

„Štai čia aš esu.“

Mano sąrašas tikrai nepilnas. Ir, tikiuosi, dar ilgai bus pildomas.

Pasidalink savuoju komentare.
Ne palyginimui. Ne įspūdžiui.
Tiesiog tam, kad kartu pamatytume, kiek daug skirtingų būdų yra jausti gyvenimą.

**Nerimas prieš VBE. Ką daryti?**Pirmiausia — nereikia savęs versti „nesijaudinti“.Jei jaudiniesi, tai nereiškia, kad ka...
26/05/2026

**Nerimas prieš VBE. Ką daryti?**

Pirmiausia — nereikia savęs versti „nesijaudinti“.

Jei jaudiniesi, tai nereiškia, kad kažkas su tavimi negerai. Dažniausiai tai reiškia, kad egzaminas tau svarbus.

Bet nerimas neturi visko užvaldyti.

Ką gali padaryti?

→ paklausk savęs: **ką šiandien galiu padaryti realiai?**
Ne viską. Ne idealiai. Tik vieną konkretų žingsnį.

→ nepamiršk bazinių dalykų: **miego, maisto, vandens, gryno oro.**
Tavo smegenims jų reikia, kad galėtum prisiminti tai, ką jau moki.

→ vakarą prieš egzaminą sustok laiku.
Pasakyk sau: **„Šiandien padariau viską, ką galėjau. Dabar mano darbas — pailsėti.“**

→ egzamino rytą neskubėk.
Nusiprausk, pavalgyk, išeik laiku. Jei gali — kelias minutes paeik lauke.

→ jei gavus užduotis užplūsta panika, sustok minutei.
Padėk kojas ant žemės, kelis kartus lėtai iškvėpk ir pradėk nuo to, ką moki.

Tau nereikia būti visiškai ramiam, kad galėtum gerai parašyti egzaminą.

**Gali jaudintis — ir vis tiek daryti.**

Jei nori - skaityk plačiau čia: https://www.kasdienybespsichologija.lt/nerimas-pries-vbe-ka-daryti

„Tiesiog būk savimi.“Skamba gražiai. Laisvai. Įkvepiančiai.Bet kartais tai gali būti vienas iš labiausiai erzinančių — o...
23/05/2026

„Tiesiog būk savimi.“

Skamba gražiai. Laisvai. Įkvepiančiai.

Bet kartais tai gali būti vienas iš labiausiai erzinančių — o kai kam net skaudinančių — patarimų.

Nes ką reiškia „būk savimi“ žmogui, kuris dar nelabai žino, kas jis yra?

Arba žmogui, kuris jau pradeda save matyti aiškiau, bet ne visos savęs dalys jam patinka?

Daugelis mūsų ilgai mokėsi ne būti savimi, o prisitaikyti.

Būti gerais.
Patogiais.
Stipriais.
Protingais.
Sėkmingais.
Nenuvilti.
Nesukelti konflikto.
Atspėti, ko reikia kitiems.
Nuryti pyktį.
Nerodyti silpnumo.
Neužimti per daug vietos.

Ir tada kažkas pasako: „Tiesiog būk savimi.“

Bet kuris „aš“?

Tas, kuris nori ramybės?
Tas, kuris bijo būti atmestas?
Tas, kuris pyksta, bet šypsosi?
Tas, kuris pavargo nuo stiprumo?
Tas, kuris nori artumo, bet kartu jo bijo?
Tas, kuris savyje randa ne tik gražias, bet ir nepatogias dalis?

Todėl kartais tokie patarimai kaip „tiesiog atsipalaiduok“, „būk autentiškas“, „gyvenk savo gyvenimą“ praleidžia labai svarbią vietą.

Jie praleidžia žmogaus vidinį darbą.

Nes kaip būti savimi, jei dalis savęs tau pačiam nepatinka?

Kaip būti savimi, jei už tikrumą kažkada buvai kritikuotas, gėdintas ar atmestas?

Kaip būti savimi, jei visą gyvenimą mokeisi būti tuo, ko iš tavęs tikimasi?

Man atrodo, kad autentiškumas nėra galutinis taškas, į kurį vieną dieną ateini ir gali pasakyti: „štai, dabar jau esu savimi.“

Autentiškumas — tai procesas.

Gal net ne tik savęs atradimo, bet ir savęs kūrimo visą gyvenimą.

Mes kuriame save per pasirinkimus.
Per santykius.
Per klaidas.
Per ribas.
Per krizes.
Per drąsą pasakyti „ne“.
Ir kartais — per drąsą pasakyti „taip“.

Ne viskas iš karto. Ne per šūkį. Ne per gražią citatą.

Mažais žingsniais.

Kartais pirmas žingsnis nėra elgtis kitaip.
Kartais pirmas žingsnis yra tik pastebėti:

čia aš šypsausi, nors viduje man skauda.
čia sakau „man tinka“, nors iš tiesų netinka.
čia bijau pasakyti, ko noriu.
čia vėl išduodu save, kad tik nebūtų nepatogu kitiems.

Ir tam dažnai reikia saugios erdvės.

Terapijos. Grupės. Gilaus santykio. Pokalbio, kuriame galima būti ne tik gražiam, stipriam ir „susitvarkiusiam“, bet ir neaiškiam, pažeidžiamam, prieštaringam, gyvam.

Nes būti savimi mokomasi ne per spaudimą.

Būti savimi mokomasi patiriant, kad gali parodyti bent mažą tikrą dalį savęs — ir pasaulis nesugriūva.

Kad gali būti išgirstas.
Kad gali išbūti su gėda.
Kad gali turėti ribas.
Kad tavo poreikiai nebūtinai yra „per daug“.
Kad tavo jausmai nebūtinai yra problema.

Todėl „tiesiog būk savimi“ kartais yra per paprasta.

Kartais daug sąžiningiau būtų sakyti:

pradėk pastebėti, kur savęs atsisakai.

Nuo mažo žingsnio.
Nuo saugesnės erdvės.
Nuo vieno tikresnio sakinio.
Nuo vieno karto, kai nebeišduodi savęs automatiškai.

Nes būti savimi nėra greitas sprendimas.

Tai lėtas, kartais netvarkingas, bet labai gyvas procesas.

Ne tik atrasti, kas esi.

Bet ir visą gyvenimą kurti žmogų, kuriuo tampi.


pažinimas


15/05/2026

Argi tai ne metafora? Kaip esame įstrigę savo pačių šablonuose, pasikartojančiuose mąstymo ir elgesio modeliuose.
Net jei kažkas mus ragina išeiti.





Address

Kaunas
LT-44298

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Rasa Trakimavičienė Kasdienybės Psichologija posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Contact The Practice

Send a message to Rasa Trakimavičienė Kasdienybės Psichologija:

Shortcuts

Share