Elena Kundro - Integratyvi Terapija

01/07/2026

Kasdien dirbant su žmonėmis ir liudijant jų skausmą kyla klausimas kodėl tiek daug kančios ir kaip man nepradėti nešti viso pasaulio skausmo ant savo pečių?

Noriu pasidalinti viena mintimi, kuri man padėjo prieš daugelį metų ir palaiko iki šiol. Ji nėra paremta mokslu, religija ar kokia nors konkrečia dvasine tradicija. Tai tiesiog istorija, kuri kažkada atėjo man meditacijos metu ir padėjo kitaip pažvelgti į gyvenimą.

Įsivaizduoju, kad prieš ateidamos į šį gyvenimą mūsų sielos rinkosi filmą, kurį nori patirti taip tikrai kaip įmanoma.

Kai žiūriu į kai kurias savo vaikystės patirtis, man jos tikrai primena siaubo filmą. Negalėjau suprasti kokia viso to prasmė. Kodėl vieniems tenka tiek daug, o kitiems atrodo gerokai mažiau.

Bet grįžtant prie filmo pasirinkimo metaforos atėjo mintis, kad žmonės iš tiesų savanoriškai eina į siaubo, intensyvius veiksmo ir kovos filmus. Jie perka bilietus ir renkasi juos žiūrėti. Aš iki šiol nesuprantu kodėl, nes pati tokių filmų tiesiog ‘nepernešu’. Tačiau akivaizdu, kad kai kuriems žmonėms juose yra kažkas, ką jie nori patirti.

Filmo pasirinkimo metafora neatsakė į klausimą kodėl tiek daug kančios, tačiau suteikė daug ramybės. Galbūt siela kartais renkasi patirtis, kurių asmenybė blaiviu protu niekada nesirinktų.

Taip pat, supratau, kad nors mano siela galbūt nusipirko bilietą į tam tikrą filmą, tai nereiškia, kad esu pasmerkta jį žiūrėti visą gyvenimą. Supratau, kad turiu pultelį ir galiu pakeisti kanalą. Kad mano praeitis neprivalo tapti mano ateitimi.

Kuo ilgiau dirbu terapeute, tuo aiškiau matau, kad negaliu priversti žmogaus pakeisti kanalo. Negaliu jo įtikinti rinktis kitokią patirtį. Negaliu už jį nugyventi jo gyvenimo. Galiu tik rodyti į pultelį ir kitų filmų anonsus.

Kažkokiame giliame lygmenyje kai kurie žmonės vis dar nori žiūrėti savo kančios filmą. Galbūt jų siela vis dar renkasi būtent šią patirtį. Galbūt jie dar nėra pasiruošę perjungti kanalą. Ir tai nėra mano sprendimas.

Tačiau aš galiu būti šalia tada, kai žmogus pradeda įtarti, kad jo rankose taip pat yra pultelis. Kai jis pradeda matyti, kad egzistuoja ir kitokios galimybės. Kai jis nusprendžia, kad jau gana.

Ilgą laiką man buvo sunku būti laimingai matant tiek daug skausmo aplink save. Atrodė neteisinga. Kaip aš galiu džiaugtis gyvenimu, kai tiek daug žmonių kenčia? Kaip galiu leisti sau būti laisva ir besimėgaujanti kiekvienu oro gurkšniu kai kiti vis dar gyvena savo siaubo filmuose?

Tačiau pamažu supratau, kad slopindama savo džiaugsmą niekam nepadedu. Slopindama savo šviesą nieko neišgelbėju. Net atimu iš kitų galimybę pamatyti, kad egzistuoja ir kitoks gyvenimas. Kad kanalas gali būti perjungtas. Kad filmas gali pasikeisti.

Įdomu kas jums atėjo galvojant apie šią metaforą? Arba galbūt yra kokios kitos metaforos kurios jums padeda 'make sense' of the world?

Būtų labai įdomu išgirsti jūsų pasidalinimus :)

25/06/2026

Kokopelli festivalis man visada bus ypatingas, nes būtent tai buvo mano pirmasis festivalis prieš 10metų kuriame dalyvavau, o vėliau ir vedžiau užsiėmimus.

Todėl buvo labai gera sugrįžti čia po 5metų pertraukos ir vėl dalintis tuo, kas man taip artima. Šį kartą vedžiau dvi paskaitas apie vidinės šeimos sistemą (IFS) ir nervų sistemą. Taip pat buvo daug šokio, bendrystės, gera susitikti senus ir naujus žmones bei mėgautis festivalio tėkmės magija.

Jaučiu daug dėkingumo už šį festivalį, už visus susitikimus, pokalbius, apkabinimus, jūsų atvirumą ir smalsumą pažinti save giliau.

Ačiū, Kokopelli. Buvo tikra dovana sugrįžti. ✨🙏🏻💛

19/06/2026

Labai kviečiu Jonines švęsti sąmoningai ir šviesiai man asmeniškai ypatingoje vietoje Kokopelli festivalis Vientu kaime. Kai jame atsitiktinai atsidūriau per Jonines prieš 10 metų nebenorėjau daugiau niekur kitur švęsti Joninių. Tai tikrai unikali vieta Lietuvoje, sukurta su daug rūpesčio ir meilės Vientu šeimos.

Keletą metų vis nepavykdavo ten nuvykti, tačiau džiugi žinia, kad šiais metais ten būsiu ir vesiu net dvi praktikas ⬇️

1-oji veikla

Vidinė šeimos sistema- kelias į gilesnį savęs pažinimą ir priėmimą

Ar kada nors jautėte, kad jumyse gyvena skirtingos dalys? Viena dalis nori pailsėti, kita spaudžia dirbti. Viena nori artumo, kita bijo atsiverti. Kartais atrodo, kad patys sau prieštaraujame.

Šiame užsiėmime susipažinsime su Vidinės šeimos sistemų (IFS) požiūriu, kuris padeda suprasti, kaip veikia mūsų vidinis pasaulis. Dažnai tai, ką laikome savo „problema“, iš tiesų yra mūsų vidinės dalys, kurios bando mus apsaugoti.

Per paprastus paaiškinimus ir trumpą patyriminę praktiką galėsite pradėti geriau pažinti savo vidinę sistemą, atpažinti tam tikrus pasikartojančius elgesio ar emocijų modelius ir pažvelgti į save su daugiau supratimo bei švelnumo.

Šis užsiėmimas padės:
• geriau suprasti savo vidinius konfliktus ir reakcijas
• atpažinti apsaugines savo psichikos dalis
• atrasti naują, labiau palaikantį santykį su savimi

2-oji veikla

Saugumas kūne: kaip mūsų nervų sistema formuoja emocijas ir santykius

Šiame užsiėmime teoriškai ir praktiškai suspažinsite su polyvagal teorija – požiūriu, kuris padeda suprasti, kaip mūsų nervų sistema reaguoja į saugumą ir grėsmę. Kartais galime pastebėti, kad kūnas reaguoja greičiau nei protas: atsiranda nerimas, įtampa, noras kovoti, pabėgti arba atsitraukti. Polyvagal teorija padeda suprasti, kodėl taip nutinka ir kaip šios būsenos veikia mūsų emocijas, santykius bei kasdienius pasirinkimus.

Užsiėmimo metu kalbėsime apie pagrindines nervų sistemos būsenas ir per paprastas kūno praktikas tyrinėsime, kaip galime atpažinti savo būseną bei padėti nervų sistemai grįžti į daugiau saugumo ir reguliacijos.

Po šio užsiėmimo dalyviai:
• geriau supras savo reakcijas į stresą
• išmoks atpažinti skirtingas nervų sistemos būsenas
• susipažins su keliais paprastais būdais, padedančiais grįžti į daugiau ramybės ir stabilumo

Pristatome 🌞 Kokopelli ~ Saulėgrįžos festivalis 2026 vedlį! ✨
🌿 𝐄𝐥𝐞𝐧𝐚 𝐊𝐮𝐧𝐝𝐫𝐨

Integratyvios terapijos kūrėja, per daugiau nei dešimtmetį trukusias vidines paieškas ir profesinę kelionę apjungusi daugiau nei 10 terapinių, somatinių ir dvasinių praktikų – tarp jų IFS (vidinės šeimos sistema), hipnoterapiją, Polyvagal Theory, Somatic Experiencing, Theta Healing, EFT, NLP, The Work ir meditaciją.

Elena savo darbe jungia esmines vidinės transformacijos kryptis – nuo pasąmoninių programų atpažinimo ir perrašymo iki gilaus ryšio su kūnu ir aukštesne sąmone stiprinimo. Tai švelnus, bet gilus procesas, leidžiantis paleisti ribojančius įsitikinimus, integruoti praeities patirtis ir išlaisvinti gyvybinę energiją.

Festivalyje Elena kvies į patyriminę praktiką:
„Sugrįžimas į save: kūno, pasąmonės ir sąmonės integracija“

💬 „Tikras pokytis įvyksta ne tada, kai bandome save taisyti, o kai išmokstame save išgirsti, priimti ir leisti sau būti.“ – Elena Kundro

👉 Jei jauti kvietimą giliau pažinti save, paleisti tai, kas nebetarnauja, ir sugrįžti į vidinę ramybę bei autentiškumą – ši patirtis tau.

🌿 Taip pat kviečiame jungtis į gupę Kokopelli - Vinetu bendruomenė., kurioje dalinamės praktikomis, įkvėpimu ir kuriame gyvą, palaikančią erdvę bendraminčiams. Tai vieta, kur ryšys tęsiasi ir už festivalio ribų.

29/05/2026

Dažnai santykiuose konfliktai kyla ne dėl to, kas įvyko.

Jie kyla dėl to, kaip mes reaguojame į tai, kas įvyko.

Pavyzdžiui, partneris visą vakarą atrodo atsitraukęs. Mažiau kalba, mažiau domisi, tarsi kažkur nutolęs.

Vienam žmogui tai gali sukelti pyktį.

„Kodėl tu toks šaltas? Kas tau vėl negerai?“

Kitam tai gali sukelti norą dar labiau stengtis, įtikti, ištraukti iš jo žodžius.

O dar kitam norą pačiam užsidaryti ir atsitraukti.

Bet labai dažnai tai, ką matome paviršiuje, nėra tikroji istorija.

Po pykčiu gali slėptis baimė prarasti ryšį.

Po priekaištu gali slėptis vienišumas.

Po noru kontroliuoti gali slėptis nesaugumas.

Po atsitraukimu gali slėptis užplūdimas ir poreikis apsisaugoti.

Būtent todėl man taip patinka parts work. Jis padeda pamatyti ne tik reakciją, bet ir tai, kas slepiasi po ja.

Nes kai sakau: „Tu manęs niekada neklausai“, dažniausiai tai nėra visa tiesa.

Galbūt gilesnė tiesa yra: „Man skauda. Jaučiuosi nesvarbi. Bijau, kad tolstame vienas nuo kito.“

Ir tai yra visai kitoks pokalbis.

Tai nereiškia, kad turime būti idealiai ramūs, susireguliavę ir niekada nesusierzinti. Gyvenimas taip neveikia. Kartais mus užplūsta emocijos. Kartais sureaguojame. Kartais pasakome ne tai, ką norėjome pasakyti.

Bet kuo geriau pažįstame save, tuo dažniau galime sustoti ir paklausti:

Kas iš tikrųjų dabar vyksta manyje?

Ką ši mano reakcija bando apsaugoti?

Ko man iš tiesų reikia šiuo momentu?

Man atrodo, kad vienas gražiausių pokyčių santykiuose įvyksta tada, kai nustojame žiūrėti į konfliktą kaip į „mano problema“ arba „tavo problema“.

Ir pradedame žiūrėti į jį kaip į bendrą dinamiką.

Ne „kas kaltas?“

O „kas tarp mūsų vyksta?“

Tada atsiranda daugiau smalsumo, daugiau supratimo ir daugiau galimybių iš tikrųjų susitikti vienam su kitu.

Apie tai ir kalbu naujame YouTubve video. Kaip parts work gali padėti konfliktą paversti didesniu ryšiu, o ne dar viena kova. Nuorodą įdėsiu į komentarus.

Labai smalsu, ar atpažįstate save. Kai susipykstate ar jaučiatės nesuprasti, kas dažniausiai būna po jūsų pirmąja reakcija?

13/03/2026

Dalinuosi nemokamais resursais apie IFS terapiją

Dalinuosi video paskaitomis bei meditacijomis padedančiomis geriau pažinti save per IFS - Vidinės Šeimos Sistemos terapijos prizmę

13/03/2026

Gėda dažnai yra neatpažįstama, nes ji pasireiškia ne kaip aiškus jausmas, o kaip gyvenimo būdas. Kaip nuolatinis vidinis stebėtojas galvoje, kuris vertina kiekvieną žodį, kiekvieną judesį, kiekvieną sprendimą. Kaip nesugebėjimas ilsėtis be kaltės. Kaip įtampa kūne net tada, kai „viskas gerai“. Kaip perfekcionizmas, savęs spaudimas ir aukšti standartai, po kuriais slepiasi baimė būti nepakankamai. Kaip prisitaikymas prie kitų, sunkumas pasakyti „ne“, autentiškumo jausmo praradimas ir nuolatinis savęs taisymas. Kaip gyvenimas galvoje, foninis jausmas, kad su manimi kažkas ne taip, ir artumas, kuris viduje jaučiasi nesaugus....

Gėda verčia nuolat stengtis, performinti, save taisyti ir tobulinti. Dirbdama su klientais tai matau kasdien, tik vis kitokiu pavidalu. Vienam tai pasireiškia kaip stiprus vidinis kritikas, kitam kaip negebėjimas sustoti ir nuolat augantis to-do sąrašas, trečiam kaip impostoriaus jausmas, lyg tu būtum netikras, lyg jei žmonės tikrai tave pažintų, jie pamatytų, kas su tavimi „iš tikrųjų negerai“. Dar kitam tai pasireiškia kaip didžiulis poreikis būti maloniam, patogiam, naudingam, labai daug duoti kitiems ir nieko per daug nereikalauti iš savęs.

Ir būtent todėl gėda yra tokia klastinga. Ji ne visada atrodo kaip žmogus, kuris sėdi kampe susigūžęs ir galvoja, kad yra nieko vertas. Kartais ji atrodo kaip labai sėkmingas, labai funkcionalus, labai daug pasiekiantis žmogus. Kaip žmogus, kuris viską daro gerai, kuris iš išorės atrodo stiprus, socialus, susitvarkęs, veiklus. Nes gėda dažnai ne tik paslepia žmogų. Ji taip pat gali jį varyti pirmyn.

• kaip gėda pasireiškia? • kaip gėda formuojasi vaikystėje ir atitolina nuo autentiško savęs • kodėl atsiranda jausmas, kad vertę reikia užsitarnauti • kaip ji veikia santykius, artumą ir priklausymo jausmą • ir kaip per IFS terapijos perspektyvą galime po truputį išeiti iš ...