Aistė Girkontaitė/Egzistencinė terapija

04/05/2026

„Tavo istorija platesnė nei tai“.

Filme „Vandens chronologija“ (knygos dar neskaičiau) pagrindinei veikėjai jos draugas išsako šiuos žodžius.

Trauma geba taip apimti, kad visas pasaulis, visas gyvenimas nusispalvina vien ta spalva. Rodos, daugiau nieko nebelieka. Tik tokia bejėgė tu, nepajėgianti rinktis ir kurti savo gyvenimo. Su ta visa apimančia tamsa.

Tačiau tavo istorija platesnė, nesi vien tai ir tavo gyvenimas ne vien apie tą tamsą, ne vien apie tą išgyventą patirtį, kokia sunki ar visaapimanti ji bebūtų.

Kas trečia moteris per savo gyvenimą patiria seksualinį smurtą ar priekabiavimą. Apie tai Lietuvoje kalbama vis dar prieštaringai. Sudėtingiausia, kad sistema, turinti teikti pagalbą, dažnai ne tik nepadeda, bet dar labiau žaloja.

Seksualinis smurtas nebūtinai yra aiškiai apibrėžtas. O reakcija nebūtinai yra įprastas pasipriešinimas. Normalu yra sustingti iš baimės ar atsiskirti nuo savo kūno, nesipriešinti fiziškai. Tai yra traumos reakcija.

Kaltė, gėda, pyktis, bejėgystė dažnai lydi šią patirtį. Svarbu nebūti vienai su šiais jausmais ir išgyvenimais.

Pagalba ir palaikymas – labai svarbu išgyvenusiai (-iam) seksualinį smurtą.

Puslapyje www.prabilk.lt sužinosite, kaip padėti sau bei aplinkiniams.

14/03/2026

Gyvenimas yra reikšmingas.

Egzistencinėje filosofijoje nemažai dėmesio skiriama gyvenimo laikinumui. Bet ne dėl to, kad tai sumažintų gyvenimo reikšmę. Kaip tik šis laikinumo suvokimas, man rodos, leidžia matyti savo gyvenimą kaip reikšmingą – kiekvieną jo akimirką, kiekvieną patirtį, kiekvieną pasirinkimą. Mūsų patirtys, mūsų jausmai ir mintys kiekvieną dieną mums atveria tai, kad mes gyvi.

Man asmeniškai liūdna, kai matau, kaip žmogus sumažina save ir savo gyvenimo patyrimą. Kai terapinėje erdvėje iškelia savo sunkumą ir tuo pačiu dvejoja, kad gal nesvarbu, nereikšminga, norisi jį ištraukti iš to ir sakyti – tai svarbu, tai reikšminga, nes tu tai keli, nes tau tai svarbu, nes tai su tavimi vyksta, tai tavo patirtis.

Kiekvienas jausmas, mintis, reakcija, buvimas, ši ar kita akimirka yra svarbi, nes ji tavo, nes ji gyva ir išgyvenama.

Ir viskas, ką atsineši, su kuo būni, kuo daliniesi ir kas tik iškyla yra svarbu jau vien dėl to, kad tai yra tavyje. Ir svarbu to nenuvertinti, nesumažinti, nenusvarbinti.

Simone de Beauvoir romanas „Visi žmonės mirtingi“ aprašomas amžinas gyvenimas... beprasmiškas ir nereikšmingas. O tai, kad aš, tu, mes laikini, kad esame gyvi, tai kaip tik yra reikšminga ir svarbu.

03/03/2026

Jau kurį laiką man istorijoje įdomiausia istorinė atmintis. Man atrodo ne tiek svarbu, kas išties įvyko (kiek mes apskritai pajėgūs atkurti praeities tiesą?), o ką mes atsimename, kas mums svarbu dabar.

Panašiai pradėjau žvelgti ir mūsų pačių atmintį. Ne tiek svarbu pati praeitis, bet svarbiausia, ką, kaip ir kodėl būtent dabar atsimename. Juk skirtingais gyvenimo momentais iškyla vis kiti praeities įvykiai ar jie kitaip mums spalvinasi. Mes žiūrime iš savo dabarties pozicijų ir iš esmės svarbiausia tai, kas vyksta dabar – būtent dabarty ir gyvena tie mūsų atsirinkti praeities įvykiai.

Ernesto Spinelli taip aprašo praeities reikšmę „praeityje, kokią ją prisimename, vargu ar verta ieškoti priežasčių ar reikšmingų veiksnių, dėl kurių įtakos ar poveikio dabar tapome tokie, kokie esame dabar. Ne, prisimenama praeitis teikia mums priemonių patvirtinti arba pagrįsti, kas esame šiandien, ir nubrėžti kryptį į ateitį, kokie norėtume būti vienu ar kitu metu.“

Fenomenologijos pradininkas Huserlis laiką aprašo, kaip melodiją. Norėdami išgirsti ją visą, mes neklausome atskirom natom. Nuskambėjus pirmai natai mes ją laikome savo suvokime, tuomet nuskambėjus antrai mes ją suvokiame santarvėje su pirmąja ir taip visos natos jungiasi į vieną melodiją.

Taip ir praeitis jungiasi su dabartimi, ji gyvena dabartyje. Ir kažkuria prasme dabarties, ir net ateities, mes negalime suvokti be praeities natos – ir atvirkščiai – mūsų dabartis nušviečia praeitį, o ateities lūkesčiai formuoja tiek dabartį, tiek praeities vaizdinį.

24/02/2026

Nebūtis prieš gimstant ir nebūtis mirštant...

Neseniai žiūrėtame filme „Penki velniai“ pagrindinė filmo herojė, mergaitė, mamos klausia „Ar tu mane mylėjai, kai dar nebuvau gimusi?“.

Mes baiminamės savo mirties, būties pabaigos, tačiau retai susimąstome, kad prieš mums gimstant mūsų taip pat nebuvo. Kad pasaulis egzistavo be mūsų. Tačiau visa tai yra istorija, praeitis, o ateitis, rodos, turi laukti mūsų, nenutrūkstamai.

Minėta herojė išsigąsta savo pačios nebuvimo fakto dar prieš prasidedant jos gyvenimui, nes suvokia, kad aplinkybės galėjo susiklostyti taip, jog ji galėjo negimti. Juk išties tiek daug atsitiktinumų turėjo susidėlioti, kad kiekvienas mūsų, kiekviena būtis egzistuoja šiame pasaulyje.

Tad paradoksaliai, bijome mirties, bet ne absoliutaus nebuvimo. Galbūt dėl to, kad nors mūsų nebuvo, mes žinome dabar, kad esame. Mūsų nebūtis užsibaigė buvimu, o štai su mirtimi pasibaigs mūsų buvimas...

17/02/2026

Kartais nemaža dalis mūsų pasijaučia, kad manęs „per daug“ – per garsus, per matomas, užimantis per daug vietos.

Heideggeris kalba apie pamatinę būties kaltę dėl to, kad užimame vietą šiame pasaulyje. Esame įmesti į pasaulį, kuriame niekas mums vietos nesukūrė ir mes patys turime ją kurtis bei taip užimti sau vietą.

Čia, kaip bandyti įtilpti į persigrūdusį autobusą, kuriame esami keleiviai varto akis ir burba, kad dar vienas bando įlįsti ir dabar teks dar labiau spaustis (žinoma, šie prisiminimai daugiau iš gūdžių 90-ųjų).

Ir taip kyla kaltė. Nori susimažinti, susispausti ar turi pasiteisinti dėl to, kad užimi vietą. Tarsi turi nusipelnyti šią vietą pasaulyje. Lyg nepakaktų to, kad jau esi.

Kiekvienas savaip kuriasi ir užima vietą pasaulyje. Vieni jos ima daugiau, kiti mažiau. Vieni drąsiau, kiti atsargiai. Ir kartais vertinga sustoti ir patyrinėti: kaip aš užimu savo vietą, kiek jos sau leidžiu ir kaip dėl to jaučiuosi?

12/02/2026

„Ne ne. Nesižvalgysiu jos. Palauksiu, kol pasibels. Tada nuskubėsiu atidaryti durų, ir abi siaubingai nudžiugsime, bendrausime ir šnekučiuosimės šnekučiuosimės... O jeigu aš pasižiūrėsiu, ar ji ateina, tai gal pakrantė bus tuščia iki pat švyturio. Arba pamatysiu taškeliuką, kuris vis artėja, o man nepatinka dalykai, kurie nepermaldaujamai artėja... Dar blogiau būtų, jeigu tas taškas staiga sumažėtų ir nukeliautų sau...“ (Tuvė Janson, „Filifjonka, kuri tikėjo katastrofomis“).

Būna, kad ko nors labai lauki, ko nors labai trokšti, bet taip baiminiesi, kad net nepripažįsti sau šio troškimo. Juk egzistuoja mitas, kad kol neišsipildė, geriau nesidalinsiu, nes kitaip dar neišsipildys ar apsimeluosiu prieš kitus, o po to reikės aiškintis ir dar apsimetinėti, kad nieko tokio, žinojau, kad taip bus, ne per daugiausia ir norėjau.

Būna, kad ir nuo savęs slepi, iš anksto ruoši save nusivylimui, nes neduokdie neišsipildys, o jei labai norėsiu, tai tik dar didesnė neviltis apims. Tad ruoši save blogiausiam scenarijui ir labai stengiesi nežiūrėti į tai, ko trokšti. O jeigu „sumažės ir nukeliaus sau“.

Ir taip šiek tiek nejučiom save apvagi, atimi iš savęs tą mažą galimybę pasidžiaugti.

10/02/2026

Neseniai užmačiau komentarą, kad egzistencinėje terapijoje kalbama tik filosofiniais klausimais: apie gyvenimo prasmę ir mirtį.

Be jokios abejonės, šios temos labai svarbios egzistencinėje filosofijoje ir terapijoje.

Tačiau mąstydami apie mirtį, neišvengiamai mąstome apie gyvenimą. Juk tik suvokiant gyvenimo laikinumą, suvoki, kad esi gyvas, kad gyveni (ir tai tam tikra prasme tai yra stebuklas – kiek daug aplinkybių turėjo susidėti, kiek atsitiktinumų iškilti, kad tu, būtent tu, būtum šiame gyvenime).

Tad, tikiu, kad egzistencinė terapija – apie gyvenimą ir žmogaus buvimą jame: autentiškai ar neautentiškai. O gal, kaip Heidegeris sako ne arba-arba, o ir-ir.

Egzistencinė terapija, kaip žmogus kuria save ir savo gyvenimą – tarp galimybių ir apribojimų. Kaip mėtosi tarp dviejų kraštutinumų: kontrolės, kad viskas yra jo rankose, ir visiškos bejėgystės, pasidavimo, kad šiame pasaulyje aš nepajėgus.

Egzistencinė terapija apie santykį su pasauliu, santykiu su kitais, santykį su pačiu savimi. Kokia nuotaika jį lydi, per kokius „akinius“ jis žiūri į pasaulį.

Taip, egzistencinėje terapijoje galima kalbėti, dalintis, atsiverti ir apie esmines egzistencines tiesa, vertybes, nuostatas, tačiau juk pati kasdienybė yra persmelkta jų. Taigi, savaime suprantama, kad terapijoje tyrinėjame žmogaus kasdienį buvimą ir kaip jis jį patiria.

Jei paprastai, tai aš, remdamasi egzistencine terapija, priimu žmogų su tuo, su kuo jis ateina.

Psichologija Vilnius - Aistė Terapija

05/02/2026

Labai mėgstu Tuvę Janson už jos gilų filosofinį-psichologinį žvilgsnį derantį su subtiliu humoru 🌿

- Juk jūs žinot, kaip lengvai gali pavirsti nematomu, jeigu esi dažnai gąsdinamas, - pasakė Totikė ir suvalgė pumpotaukšlį, panašų į mielą sniego gniūžtelę. - Na taip, Ninę vis gąsdino tetulė, kuri ją augino, nors mažylė jai ir nepatiko. Mačiau tą tetulę. Ji pasibaisėtina. Ne pikta, tai būtų galima suprasti. Ji tiktai šalta tarytum ledas ir ironiška.
- Ką reiškia „ironiška"? - paklausė Muminukas.
- Na, įsivaizduok, tu užmini kazlėką, paslysti ir plojiesi užpakaliu ant nuvalytų grybų, - ėmė aiškinti Totikė. - Žinoma, tavo mama turėtų supykti. Bet ne, ji nepyksta. Ji tik abejingai ir paniekinamai sako: „Suprantu, tu šitaip įsivaizduoji šokius, bet būčiau labai tau dėkinga, jei tam pasirinktum ne maistą". Šitaip ar panašiai.

Rodos, tai tik žodžiai. Visgi žodžiai kartais turi tokią galią, kad pamažėle tampi nematomu...

03/02/2026

Egzistencinėje terapijoje 𝐭𝐢𝐤𝐫𝐚𝐬 𝐬𝐚𝐧𝐭𝐲𝐤𝐢𝐬 𝐭𝐚𝐫𝐩 𝐤𝐥𝐢𝐞𝐧𝐭𝐨 𝐢𝐫 𝐭𝐞𝐫𝐚𝐩𝐞𝐮𝐭𝐨, 𝐯𝐲𝐤𝐬𝐭𝐚𝐧𝐭𝐢𝐬 č𝐢𝐚 𝐢𝐫 𝐝𝐚𝐛𝐚𝐫, 𝐲𝐫𝐚 𝐤𝐨𝐧𝐞 𝐚š𝐢𝐬. ☘️

Kaip taikliai pastebėjo egzistencinės terapijos meistras Ernesto Spinelli:

„Psichoterapiniuose santykiuose psichoterapeutas tampa dabartinės kliento patirties dalyviu. Tam tikra prasme jis ir atspindi kliento būties pasaulyje būdą, ir sava būtimi su klientu suteikia šiam galimybę atrasti ir išmėginti naujus kelius gyvenime.“

Kai konsultacijoje susitinku su žmogumi, tai susitinku būtent su juo, tuo, kuris turi savo autentišką gyvenimą, patirtis, asmeninį santykį su pasauliu. Visa tai skleidžiasi ir terapinėje erdvėje, kurią kuriame mes kartu. Ir štai šiame tikrame santykyje, per save ir per kitą, žmogus gali save pažinti, pažvelgti į save ir tai, kaip jis būna pasaulyje. Tik tuomet kartu galime ieškoti naujų kelių.

01/02/2026

Jau daugiau nei dvejus metus tęsiu savo kelionę egzistencinės terapijos studijose. Šiame įkvepiančiame, kupiname įvairiausių jausmų ir iššūkių kelyje pamažėle vis giliau ir giliau neriu į egzistencinės terapijos ir filosofijos vandenyną.

Man labai artima tai, kad ši terapija remiasi tikru žmogišku buvimu, kad terapiniame procese svarbiausia būtent šis santykis – dviejų autentiškų žmonių susitikimas. Čia mes kartu tyrinėjame žmogaus patirtį, santykį su pasauliu ir savimi bei tai, kas vyksta čia ir dabar tarp dviejų žmonių ir taip atsiveriame tikram autentiškam buvimui, su jį sekančiomis nežinomybėmis ir neapibrėžtumais. Tikiu, kad būtent šiame gyvame, autentiškame susitikime gali atsirasti pokytis.

Šią erdvę sukūriau tam, kad dalinčiausi savo pamąstymais apie egzistencinę terapiją, terapinį ryšį, žmogišką egzistenciją, kartais – apie literatūrą ar kiną, kurie padeda giliau pažvelgti į žmogišką patirtį.

Šiuo metu konsultuoju suaugusius gyvai, Vilniuje, arba nuotoliu. Daugiau apie tai: su-aiste.lt