http://www.psichosomatologe.com/

Psichosomatologė Lina, Vilnius (2026)

11/07/2026

Kodėl kartais reikia „atmylėti“, kad pagaliau galėtumėte išties pamilti?

Skamba keistai, tiesa?

Juk visą gyvenimą girdime, kad įsimylėjimas - tai viena didžiausių meilės išraiškų. Drugeliai pilve, nuolatinės mintys apie žmogų, noras būti kartu kiekvieną akimirką, daryti jį laimingu… Atrodo, jei taip jaučiatės - vadinasi, radote tą vienintelį.

Tačiau psichika šį etapą vizualizuoja kiek kitaip…

Įsimylėjimas dažnai yra ne tiek apie kitą žmogų, kiek apie mūsų pačių vaizduotę. Mes nematome viso žmogaus paveikslo su visais jo užkulisais ir voratinkliais... Mes matome jo fragmentus, o visa kita užpildome savo lūkesčiais, svajonėmis ir vidiniais poreikiais, tiesa?

Jeigu ilgai trūko saugumo - mums naujas ryšys atrodo saugiausias pasaulyje. Jeigu ilgai trūko dėmesio - kiekvienas jo žvilgsnis tampa meilės įrodymu. Jeigu ilgai jautėtės vieniša - gali pasirodyti, kad pagaliau radote žmogų, kuris užpildys visas žiojėjančias tuštumas.

Tačiau anksčiau ar vėliau gyvenimas priverčia nusiimti “rožinius akinius”... nes viskas, kas netikta - turi savo limitus…

Jūs pamažu pradedate matyti ne tik gražias savybes, bet ir to ryšio jo baimes, žmogaus vaikystės žaizdas, įpročius, kurie erzina, Charakterio bruožus, kurių anksčiau lyg ir nepastebėjote, nes pastebėti buvo nenaudinga jūsų psichikai ir įsimylėjusiai sielai. Praregite jo netobulumą, savojo fone…

Ir štai šioje santykių fazėje daugelis santykių ima trūkunėti ir baigiasi. Žmonės sako: „Jis ar ji pasikeitė.“ Nors dažniausiai pasikeitė ne tas žmogus, o tik jūsų matymas. Jis tapo skaidrus, sąžiningas. Ir sakyčiau puiku jei tai nutinka kuo anksčiau: tuomet mažiau skausmo, mažiau prarasto laiko iliuzijų puoselėjimui ir bereikalingoms dramoms kai viskas užsitęsia metus ar net dešimtmečius…

Kažkada jūs pirmą kartą praregėjote ir pamatėte “savo žmogų” tokį, koks jis yra. Būtent ši akimirka ir tampa tikruoju santykių egzaminu. Tada pasipila klausimai: “Ar aš mylėjau šį žmogų ar tik savo susikurtą jo versiją? O kodė patikėjau? Kodėl nepastebėjau anksčiau? Kodėl su manim taip ir anaip? O aš kodėl su savim va taip?”

Tikra meilė prasideda tada kai nebelieka spektaklio ir aktorių, kai nebereikia kitam vaidinti tobulo savęs varianto, kai nebereikalaujate, kad jis išgydytų jūsų vaikystės žaizdas ir nuolat pildytų jūsų nemeilės sau rezervuarus, kai nustojate laukti, jog jis visada supras be žodžių, niekada nesuklys, niekada nenuvils ir visada pateisins jūsų lūkesčius.

Nes to negali nė vienas žmogus… net ir jūs…

Brandi meilė atsiranda tada, kai du netobuli žmonės pamato vienas kitą be kaukių ir vis tiek nusprendžia eiti tuo pačiu keliu ir ne todėl, kad nebeliko sunkumų poroje ar bendrame gyvenime, o todėl, kad atsirado sąmoningas pasirinkimas…

Todėl sakoma, kad įsimylėjimas yra jausmas, o meilė - brandus sprendimas. Ir gal paradoksalu, bet kartais tam, kad iš tikrųjų pamilti žmogų, pirmiausia tenka atsisveikinti su savo susikurta jo iliuzija, nes tik tada prieš jus atsiranda ne jūsų fantazija, o tikras žmogus, su kuriuo vėl pažindinatės tarsi iš naujo, tik jau kitame lygyje: kuomet net ir žinant visus žmogaus netobulumus, nuoširdžiai norisi būti šalia…

Apkabinu, Lina
Kursai➡️ www.psichosomatologe.com/kursai
Numerologinės analizės➡️ www.psichosomatologe.com/paslaugos
Knygos➡️ www.psichosomatologe.com/knygos

10/07/2026

AR JUMS PAŽĮSTAMA BŪSENA KAI PO ATOSTOGŲ REIKALINGOS PAPILDOMOS ATOSTOGOS NUO KĄ TIK ĮVYKUSIŲ?

Ir taip, pasitaiko, jog po atostogų grįžtame ne pailsėjusios, o dar labiau išsekusios… Ir problema nebūtinai ta, kad per mažai miegojome ar netinkamai leidome laiką...

Nervų sistema atsistato ne vien nuo to, kad nieko neveikiame. Miegas, be abejo, yra labai svarbus, tačiau vien jo ne visada pakanka. Tikrasis atsistatymas vyksta tada, kai organizmas pereina į tam tikrą fiziologinę būseną, kurioje gali įsijungti parasimpatinė nervų sistema (ta, kuri atsakinga už poilsį, atsistatymą ir organizmo balansą)…

Įdomu tai, kad šią būseną labai dažnai pačios visai netyčia ir užblokuojame. Atrodo, jog ilsimės, tačiau tuo pat metu naršome telefone, klausomės tinklalaidės, žiūrime serialą ar nuolat su kažkuo kalbamės, gal vedame nemalonius monologus galvoje... Kūnas guli, nedirba įprasto rutininio ar buitinio darbo, bet smegenys ir toliau gauna nenutrūkstamą informacijos srautą, tarsi stimuliacinis fonas…

Būtent todėl kartais po kelių valandų ant sofos ar savaitės paplūdimyje vis tiek jaučiamės pavargusios. Smegenys negauna galimybės iš tikrųjų pailsėti, jos tiesiog apdoroja vis naujus dirgiklius, net jei jie iš pažiūros visai malonūs: naujos spalvos, pasakiški peizažai, naujos intriguojančios pažintys… Simpatinė nervų sistema, atsakinga už budrumą ir reakciją į aplinką, išlieka aktyvi ilgiau, nei reikėtų norint pailsėti…

O juk tikras poilsis prasideda tada, kai bent trumpam nebeturime jokio tikslo ir nebeapkrauname savęs nauja informacija. Kai tiesiog einame pasivaikščioti be ausinių, kai prausiamės po dušu negalvodamos apie darbų sąrašą, kai kelias minutes ramiai žiūrime pro langą, nelaikydamos rankoje telefono.

Tokiais momentais smegenys pereina į vadinamąjį numatytąjį veiklos režimą. Tai laikas, kai jos tvarko ir rūšiuoja sukauptą informaciją, stiprina neuroninius ryšius, integruoja patirtį ir leidžia nervų sistemai palaipsniui grįžti į pusiausvyrą…

Kartais didžiausia dovana savo nervų sistemai nėra dar viena praktika, meditacija ar motyvacinis įrašas. Kartais didžiausia dovana yra kelios minutės tikros tylos. Be telefono. Be muzikos. Be informacijos. Tiesiog leidžiant smegenims ir kūnui pagaliau pailsėti…

Apkabinu, Lina
www.psichosomatologe.com/kursai

08/07/2026

Prieš 18m tokiu metu pirmą kartą tapau mama… tiesa, tada viskas vyko Lietuvoje, ryte, lyjant vasaros lietui… būsena, kurios nupasakoti neįmanoma… Tik supratau, kad nieko nebebus kaip anksčiau… ir aš nebebūsiu tokia pati, nes mano kūnas ir širdis pasidalino į dvi dalis…

Nors per 18 metų gimė ir dar 2 dukros, vis dar mokausi būti mama… Vis dar kuriu ryšį, kad jis nesubyrėtų… Iki šiol turiu dėl ko sau papriekaištauti, atsiprašyti, keisti, mokytis…

Mokytis vienu metu besąlygiškai mylėti ir tuo pačiu nekontroliuoti, paleisti, išleisti, pasitikėti, priimti, leisti rinktis, klysti, būti savimi… Ar visada pavyksta? Žinoma, kad ne… nes ir amžiaus atotrūkis, ir hierarchijos suvokimas, ir charakteriai, tie patys hormonai ir visa kita daro savo (retsykiais ne pačiu maloniausiu būdu) ir verčia tobulėti kaip žmogui, mamai moteriai…

Sunkiausia užduotis man yra būti tinkamu pavyzdžiu, visoms trims… Kartais aš iš jų mokausi daugiau, nei jos iš manęs… Jos moka rinktis save, siekia savo tikslų, ragauja gyvenimą… kiekviena savaip… o aš išlindusi iš savo “tarybinės kartos” kokono dar tik vejuosi… ir esu už tai dėkinga motinystei, savo mergaitėms ir sau… kad klausau ir girdžiu, komunikuoju ir kuriu, keičiuosi, nors kartais ir baisiai nepatogu…

Šiandien apkabinu gyvenimą, savo didžiausią turtą - dukras, jus ir tegul saulėta nuotaika jus lydi…

Apkabinu, Lina ☀️
www.psichosomatologe.com/paslaugos

03/07/2026

Iki liepos 15d. atostogauju… Į visus laiškus ar užklausas atsakysiu esant galimybei arba po atostogų … ☀️

02/07/2026

APIE VENŲ VARIKOZĘ…

Ne paslaptis, jog vasaros sezonu dauguma moterų, kenčiančių nuo venų varikozės sunkiau atsidūsta, nes negalės taip dažnai per karščius prisidengti kojų... Tad šiandien siūlau susipažinti su venų vaidmeniu psichosomatikos požiūriu ir galbūt kažkam tai bus nauji suvokimai vedantys į sveikesnį rytojų.

Psichosomatikoje problemos su kojų venomis asocijuojasi su didelio ir dažnai nereikalingo svorio tempimu per gyvenimą. metaforiškai tai tarsi sunkios grandinės, kurios stabdo, verčia "vilkti" kojas ir kelia aibę nemalonių emocijų... Paprastai tai vidiniai konfliktai, susiję su išgyvenimais "grįžtant namo" (kiekvienam namai, ten - kur širdis). Nes juk venomis kraujas grįžta į širdį, o širdis psichosomatikoje irgi asocijuojasi su namais. Dėl ko ir myliu psichosomatiką - viskas labai elementaru 🙂
Štai kelios emocijos, kurios "gadina" venas:
- "aš viską velku savo jėgomis, nors pati vos "velkuosi"..."
- "aš negaliu eiti namo (tiesiogine ir perkeltine prasme) į savo šeimos teritoriją" (kur yra mano tėvai/ partneris);
- negebėjimas priimti ir nešti savo svorį (žema savivertė);
- "tol, kol darau tai ko iš manęs nori - galiu likti namuose" (tai galioja ir kai gyvenama tėvų namuose, ir kai moteris daro viską, kad tik įtiktų vyrui, nes kitaip bus "išmesta iš namų(širdies)").

Na, o konkrečiai prie venų varikozės prisideda dar ir atstūmimo bei vienatvės konfliktai, kai žmogus priverstas ilgai gulėti lovoje (jį retai lanko, nuvertina jo pajėgumą, dėl nepajėgumo namie jaučiasi nereikalingu/ atstumtu/našta, negali užsiimti mylima veikla ir pan.) Taip pat dažnai pasitaiko moterims, kai yra parduodami (iš būtinybės) jų namai arba jos netenka savo gyvenamos vietos (teritorinis konfliktas), arba visa tai vyksta jų galvoje baimių pavidalu.
O taip pat dažnai varikozė "aplanko" moteris po gimdymo. Šis "efektas" susijęs su tuo, jog nėštumo metu buvęs emocinis/fizinis svoris (lydimas ryškių išgyvenimų) jau baigtas. Pogimdyminė varikozė - tai jau pasibaigusio vidinio konflikto pasekmė, todėl jei tinkamai išeinama iš šio konflikto, varikozė po kurio laiko išnyksta.

Todėl jei turite rūpesčių su kojų venomis ar jau patvirtintą varikozę, užduokite sau kelis klausimus, kurie galbūt jus privers susimąstyti ir kažką keisti, o pokyčiai visuomet duoda rezultatus:
- "kokį gyvenimo svorį aš dabar tempiu?"
- "kokia šeimyninė atmosfera namuose?"
- "ar aš noriu grįžti namo? Ar mano kojos mane pačios neša namo (iš laimės)?"
- "kokiu tikslu aš grįžtu namo?"
- "ar jaučiu, jog man grįžus - kiti šeimos nariai laimingi?"

Tos, kurios susidūrėte su venų reikalais, kas viduje surezonavo?

Apkabinu, Lina
www.psichosomatologe.com/paslaugos

01/07/2026

"Pas jus mioma gimdoje" - šią diagnozę išgirsta 25-50m. moterys ir tuomet užplūsta emocijos. Miomos - tai gimdoje susiformavę gerybiniai dariniai, kuriuos reikia būtinai stebėti. Dažnai neprireikia operacijos, bet tas nerimas, žinojimas, kad gimdoje "kažkas gyvena" dažnai moteriai sukelia dar didesnį emocinį diskomfortą nei pati mioma. Na, ginekologai jums vaizdžiai nusakys visą esmę, galimas priežastis ir individualias pasekmes, o mes apžvelgsime šį "objektą" iš psichosomatikos pusės.

Pirmiausia pradėsime nuo to, kad gimda simbolizuoja moters stiprybės namų teritorijos, nėštumo, vaikų, moteriškumo klausimais. Tai tarsi vidiniai jos namai,kuriuose ji geba sukurti/ išnešioti kūdikį (realizuoti savo moterišką prigimtį), idėją... Tai moteriškumo realizacijos vieta. Dėl to 99% - tai bus nėštumo ir vaikų temos. Kartais taip giliai užslėptos, jog sunku net pačiai prisipažinti kaip tai skaudina, kaip tai svarbu ir nepakeliama.

Kai gimda "tuščia", o vaikelio norisi, kažkas "reikalauja", spaudžia tuo klausimu, jei nepavyksta ilgai pastoti, išnešioti - įsijungia kūnas "padėjėjas" ir tam, kad užildyti tą tuštumą, ima "auginti kūdikį/idėją" miomos pavidalu tarsi kompensuodamas tą "trūkumą". Žinoma, tai įvyks jei moteriai ši situacija yra labai dramatiška ir netikėta jai pačiai.

Na, o kokios priežastys gali privesti iki štai tokios atomazgos?

👉 Sąžiningai neatsakyti sau klausimai:"Kodėl noriu ar nenoriu tapti mama?"
👉"Kodėl naudinga nepatirti motinystės? Kas tame gero?" Tam gali "pasitarnauti" buvę persileidimai, abortai, kai kūnas suvokia kokį skausmą vėl gali atnešti naujas nėštumas ir taip "stabdo", nes medikai esant miomom nerekomenduoja pastoti, nors žinoma, kai vaikelis nori ateiti - jis sėkmingai ateina ir gimsta net ir su sudėtingomis diagnozėmis ar prognozėmis.
👉Baimės pastoti (kai pati moteris nenori)/NEpastoti (amžius, per didelis spaudimas kuo greičiau susilaukti, nesutarimai su būsimo vaiko tėvu), nešioti, gimdyti, pogimdyvinis etapas tapus mama (nesaugumo, neužtikrintumo jausmai).

Susidūrus su šia diagnoze reikia labai atvirai pasikalbėti SU SAVIMI... Kokią tuštumą užpildo mioma arba nuo kokių "galimų pasekmių jūsų galvoje" ji jus saugo? Peržvelgti tą situaciją iš kelių pozicijų, pagalvoti ką jūs galite padaryti, pakeisti ir keiskite.

Apkabinu, Lina
www.psichosomatologe.com/kursai

30/06/2026

ATVIRAI APIE SUSIVĖLUSIAS NUOTAIKAS… O jums būna tokių dienų kai jaučiatės ir atrodote maždaug taip, kaip ši moteriškė?

Plačiai atmerktos akys dienai, tačiau jose tuštuma…

DIENA NAUJA, BET BŪSENA - SENA… viskas tarsi netikra, apsiblausę…

Paskutiniai energijos likučiai užpilami aromatingos kavos ILIUZIJA, kad tuoj tuoj NUBUSI…

Pavargęs, išsekęs, poilsio ištroškęs kūnas ir protas primena “valkatą”, nes stipriai nutampyti, ištampyti, nuvalkioti…

Aš esu, bet MANĘS NĖRA ČIA, namiškių tikrume, darbo prasmėje…

Kas tada tai - ką matai veidrodyje ir ko nejauti fiziškai, nebeturi jėgų užčiuopti, išjudinti, atgaivinti?

Kur tu ir kur tavo gyvenimas? Tavo resursai, tavo pakylėta būsena?

Ar tau taip būna?

Man taip… tikrai kartais būna…

Tai vadinasi “aš suvokiu, kad daugiau taip negaliu, taip su savim negalima…”

Ir kaltų čia būti negali… gali būti paieškos ir sprendimai, kurie suveikia ne tą pačią minutę…

Čia gali būti tik daug brandžios tylos, nukreiptos į save, savo sąžinę, savo išjautą, savo praeitą patyrimą ir išvadų bei pokyčių virsmą…

Kitaip niekaip, deja…

Deja, niekas neateis ir už jus neišjungs “automato” jungiklio. NIEKAS NEATEIS IR NESUPILS Į JUS TO, KUO NESUGEBĖJOTE SAVĘS PRIPILDYTI…

Niekas niekada 100% nepasakys kokia jūs ir kaip jums su savim pačia…

Tik jūs turite visus atsakymus į savo klausimus…

Tiesa, kartais juos tenka išgirsti per švelnų ar griežtą kitų prisilietimą… Tik prisilietimą ir vedimą, o atsakomybė už save, priimtus sprendimus ar neveiksnumą vistiek išlieka jūsų užgyvenimo “krepšelyje”…

Kartais sprendžiant savo prisirpusias ir aštrias situacijas tenka nueiti ne trumpą kelią, kreiptis į ne vieną, o kelis specialistus, išbandyti ne vieną, o daug siūlomų “išsikrapštymo iš problemos” algoritmų…

IR TAI NORMALU… Taip būna… Tai gyvenimas!

O gyvename, kai “susivėlusios” dienos prašosi naujo žvilgsnio į susikaupusį savo pačios “purvą”, “svorį”, nemeilę sau, trūkumą…

Ir ne tik žvilgsnio, o drąsos prisipažinti sau, jog taip nebepatinka ir tarti ryžtingą “TAIP!” rytojui…

…rytojui, kuriame tikėtina bus daug mažiau susivėlusių akimirkų…

Stipriai apkabinu,
Lina Susivėlina

www.psichosomatologe.com

29/06/2026

Kasdien žiūrėdamos į veidrodį - save vertiname...
Išeiname į žmones - mus vertina...
Kažką nuveikiame - laukiame įvertinimo...
Bloga diena, kažkas nepavyko - save nuvertiname...
Viduje žemos savivertės energija - mus nuvertina kiti tai atkartodami...

Mes dažnai galvojame apie savivertę kaip apie minčių šaknis kitų akyse ir protuose. Kaip apie pasitikėjimą savimi, savigarbą, įsitikinimą, kad esame kažkur "geros ar blogos".

Tačiau tikroji savivertė – tai ne iššūkis veidrodžiui. Tai gyvas jausmas kūne. Giliai, tyliai, bet labai tikrai gyvenantis mūsų atramos-judesio sistemoje (atramos, paramos, aplaikymo trūkumo išraiškoje), galvoje (migrenos, galvos skausmų pavidalais), skrandyje (savigraužos skausmu) ir t.t.

Kaulai – tai mūsų vidaus struktūra. Tai, kas „laiko“ mus. Mūsų tvirtybė. Ir kai savivertė yra pažeista – kai mūsų vidinis balsas byloja „esu nepakankama“, „esu netinkama, silpna arba turiu būti itin stipri ir viską nešti/tempti“, „esu klaida“ – kūnas pradeda signalizuoti simptomais.

Ir tada laikom ne tik emocijas – laikom sulaikytus žodžius, neišsakytą pyktį, nurytą gėdą. Laikome tiek daug, kad pradeda skaudėti nugarą, sąnarius, stuburą, klubus, kojas – vietas, kurios mus turi nešti ir "skraidinti" iš laimės, tačiau irgi pavargo tempti papildomą gyvenimo naštą, nežinią kuria kryptim žengti, kad nepargriūti (nes nebus į ką atsiremti, nebus kieno pagalbos paprašyti...).

Savivertės stoka mus lenkia žemyn – tiesiogine prasme. Nežinojimas savo vertės tampa kūno kalba: palenkta galva, nuleistos akys, susmukę pečiai. Taip gyvena ne kūnas – taip gyvena vidinis vaikas, kuris kadaise vaikystėje patikėjo, kad jis neturi teisės būti vertingas, stiprus, kuris neturi palaikymo...

Bet išties jis turi - pirmiausia save, darugus, bendraminčius, aukščiausias instancijas ten, danguje, kurios jį besąlygiškai myli ir palaiko, tereikia pakelti galvą ir akis aukštyn, išsitiesti, išskleisti pečius, atverti širdį....

O kaip tai susiję su pinigais?
Labai tiesiogiai. Nes pinigai – tai ne tik skaičius. Tai – vertės atspindys. Tai mainų energija, kuri seka paskui mūsų vidinį leidimą turėti.
Kai nežinau, kad esu verta, net jei ir labai stengiuosi dirbti ir uždirbti – vis tiek nesulauksiu tikros grąžos. Gausos. Nes visata atsako ne į mano pastangas, o į mano santykį su savimi.

Ir santykiai...
Kai nežinome savo vertės, renkamės trupinius. Atsiprašinėjame už tai, kad jaučiame, kažko norime, turime savo poreikių ir lūkesčių. Išduodame save tam, kad išsaugotume „mus“. Leidžiame sau būti pamirštomis, apeinamomis, patogiomis, bet vis dar „geromis kitiems“. Tik už tai moka ne partneris. Už tai moka mūsų kūnas ir siela (skauduliais, trūkumu, sąstingiu).

Todėl šiandien pažvelkime ne tik į veidrodį, bet ir į savo stuburą: "Ar jis tiesus?", "Ar nugara jaučia, kad esate verta stovėti išsitiesusi?", "Ar sąnariai nejaučia kaltės svorio ir gali laisvai ir lanksčiai rinktis gyvenimo kryptį?", "Ar jūsų piniginėje telpa tikėjimas, kad esate verta daugiau?"

Jūs nesate tik emocijos, kažkieno sukurtas nepateisintas lūkestis, pareigos ar skausmas. Jūs esate visas gyvenimas, kuris laukia, kada leisite sau būti visaverte... nes kuomet sustiprėja vidinis stuburas, sustiprėja ir drąsūs žodžiai, ir nuoseklūs žingsniai, ir pinigų srautas.

Kai pradedame jausti, kad esame vertos, kūnas ir siela pradeda gyti... Gyvenimas ima pamažu tvarkytis Ir viskas po truputį stoja į vietas.

Su meile – tavo vidinei ašiai ir tavo vertei, kuri jau čia… Tik reikia prisiminti...

Apkabinu, Lina 😘
www.psichosomatologe.com/kursai

28/06/2026

Kai turi vaikų, nutinka visko… ypač kai mažiukams skauda, o į vidų neįlysi ir priežasties neiškrapštysi… Ir taip neramu kai vaikui negera, o jei dar savaitgalis, šventinis laikotarpis… nelauksi gi pirmadienio, paskui talonėlio kurią tais dieną, gal paskui dar siuntimo pas specialistą ir taip nusitempti gali gana netrumpą laiko tarpą…

Mums irgi šiandien toks rytas nutiko ir aš vėl likau sužavėta (na gal taip sekasi, nežinau) visa organizuota, malonia, apgalvota skubaus priėmimo Vilniaus Santarų klinikose sistema… viskas automatizuota, labai švaru, aišku, erdvu, izoliuoti kabinetai, atskira laukimo salė su infekciniais susirgimais ir atskirai tiems, kam kitos diagnozės… kol lauki gydytojų - gauni atskirą viskam paruoštą stebėjimo palatą kur vienas po kito užeina specialistai, konsultuoja, paima tyrymus ir po daugiausiai valandos gauni aiškius atsakymus, receptus jei reikia… o išėjus, pasiruošęs personalas jau plauna, valo, išneša maišus ir viską paruošia kitam pacientui iš laukimo salės… ir viskas taip sustyguota… erdvu, tylu, netgi sakyčiau ramu…

Visai neprimena tų laikų kai atvažiuodavai gal pirmą ir paskutinį kartą pagalbos su vaiku (turint svarią priežastį ir soc draudimą) ir dar likdavai kalta, kad tau rūpi, lyg iš dyko buvimo sugavojai turistinį žygį po ligonines susiorganizuoti ten dirbančiųjų sąskaita…

Ir taip… sakau, kad man “sekasi”, nes niekada į priėmimą nevažiuoju kariauti, nors turiu didelį bagažą med žinių, ten esu tik mama besikreipianti pagalbos ir nebandanti konkuruoti ar aiškinti ką kam reikia daryti… Tiesiog toje teritorijoje laikausi jų taisyklių, su pagarba. Juk ten nėra paprasta dirbti… ir net jei gydytoja ar jaunutė slaugytoja man duoda rekomendacijas, kurias ir taip žinau kaip “tėve mūsų” - tiesiog išklausau ir padėkoju. Visada padėkoju, nes toje pagalboje daug žmogiškumo, palaikymo, noro palengvinti vaiko būseną…

Ir taip… kai mano vaikams skauda, kai reikia specialisto konsultacijų - aš nevaizduoju profesionalios psichosomatologės. Aš išsiaiškinu kas tiksliai nutiko ir tik tada žiūriu ką ir kaip galima dar padaryti, kad situacija gerėtų arba nebesikartotų… nes gyvenimas yra visoks, o “psichosomatinės gyjimo fazės” fiziologiškai dažnai būna ir pilnos nemalonių simptomų, ir skausmo… o skausmas labai sekina nervų sistemą, o ji perdegusi - imuninę… tad visur ir visada stengiuosi laikytis aukso viduriuko ir sveiko adekvatumo…

Dėl to šiandien tikrai labai džiaugiuosi, jog mūsų šalyje yra būtent tokia vaikų skubi pagalba (žinoma, visko būna, viskas visada labai individualu), o ne kaip daugelyje ES šalių, kai nuo visko gydo paracetamoliu net neįsigilinę i priežastis…

Gal postas apie nieką, bet šiandien labai esu dėkinga, kad dukrytei nebeskauda ir kad šiąnakt bus daug ramesnė naktis…

Apkabinu, Lina ☀️
www.psichosomatologe.com

28/06/2026

Emocinis perdegimas – tai ne šiaip nuovargis ar streso padarinys. Tai gilus vidinis išsekimas, tyliai įsismelkiantis į žmogaus sielą, kai per ilgai gyvename nusižengdami savo tiesai, kai duodame daugiau nei gauname, kai bandome atitikti lūkesčius, kurie iš tikrųjų nėra mūsų.

Tai procesas, kuris dažnai prasideda subtiliai – kaip nepaaiškinamas nuovargis, apatija, dirglumas, praradęs spalvas gyvenimas. Mes vis dar veikiame, darome, atiduodame, bet kažkas viduje ima gesti. Dingsta įkvėpimas. Dingsta prasmė. Dingsta ryšys – tiek su kitais, tiek, svarbiausia, su savimi.

Perdegimas neatsiranda iš niekur. Jis dažnai yra ilgo emocinio savęs išsižadėjimo rezultatas. Kai nuolat ignoruojame savo poreikius, ribas, emocijas. Kai vietoj to, kad sustotume, vėl pasirenkame „dar truputį pakentėti“. Kai meilę sau iškeičiame į pareigą, troškimą būti reikalingais, pripažintais, „gerais“.

Už emocinio perdegimo "slepiasi":

- nepasakytos tiesos ir užslopintos emocijos;
- vidinis balsas, kuris nuolat sako „privalai“;
- vaikiškas troškimas būti matomu ir mylimu – su sąlygomis;
- neįsisąmonintos žaizdos ir senos adaptacijos, kurios tapo įpročiu;

Perdegimas dažnai paliečia tuos, kurie daug duoda: gydytojus, mokytojus, mamas, kūrėjus, vedlius, perfekcionistus savoje sferoje. Tuos, kurie nori padėti, būti naudingi, „gelbėti pasaulį“. Bet vidinis rezervuaras nėra begalinis. Ir kai jo neišmokstame pildyti, net ir šviesiausios intencijos virsta skausminga auka.

O į save grįžti pavyksta ne iš karto. Ne jėga. Ne per dar vieną „privalau“ sąrašą.
Pirmiausia – per sustojimą.
Per tylą, kurioje pagaliau išgirstame save.
Per švelnumą sau – be kaltės, be skubėjimo.
Per leidimą jausti – net jei tai baimė, pyktis ar liūdesys.
Per tikrą ryšį – ne tam, kad būtume geri, bet tam, kad būtume tikri.

Emocinis perdegimas – ne silpnumo ženklas. Tai kvietimas grįžti į savo vidų.
Peržiūrėti, kas iš tikrųjų svarbu. Atsiminti, kas esi, kai niekam nieko neprivalai.

Emocinis perdegimas – tai ne tik nuovargis. Tai lūžis. Ne staigus, o tylus, lėtas, dažnai nepastebimas, kol vieną dieną žmogus supranta – jis skamba kaip tuščias indas. Judesys yra, bet gyvybės – nebe.

Tai dvasinė būsena, kuri kyla, kai žmogus ilgą laiką gyvena išduodamas save: ignoruodamas savo poreikius, slopindamas emocijas, bandydamas atitikti įvaizdžius, kurie nebeturi nieko bendra su tuo, kas jis iš tikrųjų yra.

Tačiau kūnas nemeluoja. Kai protas sako: „Dar šiek tiek pakentėsiu“, kūnas jau šaukia: „Aš nebegaliu“.

Kūnas yra pirmasis liudytojas ir paskutinė instancija. Kai mes neklausome savo jausmų – kūnas ima kalbėti už mus...

Lėtinis nuovargis – net po poilsio jauti, kad „nepasikrovei“. Ryte pabundi jau pavargus. Lyg būtum ištuštinta iš vidaus.
Miego sutrikimai – nemiga arba sunkumas atsikelti, naktinis nerimas, neramus miegas.
Raumenų įtampa – ypač kakle, pečiuose, žandikaulyje. Tarsi kūnas būtų pasiruošęs nuolat kovoti ar bėgti.
Virškinimo problemos – pilvo pūtimas, dirgliosios žarnos sindromas, skrandžio skausmai – visa tai signalai, kad emocijos „nesuvirškintos“.
Širdies plakimo pojūtis, kvėpavimo sutrikimai – kūnas jaučia pavojų, net jei mes to dar sąmoningai nepastebime.
Dažni peršalimai, imuniteto nusilpimas – kūnas nebegali apsisaugoti, nes visos jėgos skirtos vidinei įtampai „sulaikyti“.
Odos problemos, hormonų disbalansas – emocinė perkrova išbalansuoja visą endokrininę sistemą.

Kūnas tampa tarsi žemėlapiu, kuriame pažymėta visa mūsų vidinė tiesa – ir visa tai, ko per ilgai vengėme pamatyti...

Kodėl perdegame iš tikrųjų? Ne dėl darbų. Ne dėl kitų žmonių. Perdegame tada, kai atsisakome savęs:

- kai tampame funkcija kitiems, o ne gyva būtybe sau;
- kai nebeleidžiame sau jausti – nes „reikia būti stipriai“;
- kai tylime, nors norisi rėkti, o šypsomės, kai skauda;
- kai išorinis įvaizdis/statusas tampa svarbesni už vidinę ramybę;
- kai vaikystės žaizdos liepia mums nuolat įrodyti savo vertę per pasiekimus, tobulumą ar tarnavimą kitiems.

Norint išeiti iš perdegimo – neužtenka tik ilsėtis. Reikia grįžti į save. Tai procesas, kuris vyksta per:

- sąmoningą ryšį su kūnu: kvėpavimą, judesį, lietimą, tylą. Kūnas tampa ne tik liudininku, bet ir gydytoju;
- leidimą jausti be cenzūros, be teismo. Pyktį, baimę, liūdesį, pavydą, ilgesį – visa, kas ilgai buvo slopinta;
- emocinių ribų atstatymą: mokymąsi sakyti „ne“, net jei tai nepatogu. Ir tarti „taip“ – tik kai tai tikra;
- ryšio su vidiniu vaiku atgaivinimą, kad išgirstum, ko jis iš tikrųjų nori. Ne ką reikia daryti, o ko jis ilgisi;
- grįžimą į prasmę – ne tai, kas „teisinga“, o tai, kas gyva. Kas maitina sielą.

Emocinis perdegimas – tai kvietimas pažvelgti giliau. Ne kaip išlikti, o kaip sugrįžti. Ne kaip pasirodyti, o kaip iš tikrųjų būti. Ne kaip atitikti, o kaip susitikti su savimi...

Ir kai pradedi eiti šiuo keliu – kūnas pradeda gyti. Ne iš karto. Bet tyliai, iš vidaus. Kaip pavasaris po ilgos žiemos...

Gal kiek išsiplėčiau, bet paskutinėmis savaitėmis jaučiu, jog ši tema mane palietė... todėl visada svarbiausia pastebėti, įsivertinti ir kažką keisti,tiesa? To linkiu ir jums...

Apkabinu, Lina 😘
www.psichosomatologe.com/paslaugos

Psichosomatologė Lina

11/07/2026

10/07/2026

08/07/2026

03/07/2026

02/07/2026

01/07/2026

30/06/2026

29/06/2026

28/06/2026

28/06/2026

Address

Website

Alerts

Contact The Practice

Shortcuts

Share

Category