Psichologė Kristina Gintovt

31/07/2026

Kartais didžiausias iššūkis nėra tapti geresne savo versija, o išmokti būti pakankamu tokiu, koks esi.
Kartu su kolege Emilija Dovidaitytė kviečiame į patirtinę savivertės stiprinimo dieną „Kai pakanka būti savimi“, kuria vesime Mediacijos centras „In pace“ centre. Kalbėsime apie vidinį kritiką, savikritiškumą, atjautą sau ir išbandysime praktinius KET bei dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) metodus.
Jei jaučiate, kad ši tema jums artima (arba žinote kam būtų aktualu 🙂 )– labai kviečiu prisijungti. 🌿 Daugiau informacijos ir registraciją rasite žemiau 👇🏻

Savivertės stiprinimo patirtinė diena „Kai pakanka būti savimi“– tai nemokamas patirtinis užsiėmimas suaugusiems, kurie yra linkę būti pernelyg savikritiški, sunkiai priima save ir ieško būdų stiprinti pasitikėjimą savimi bei atjautą sau. ➡️Kam skirta ši grupė? Žmonėms, k...

29/07/2026

Atostogos ne pagal tobulą planą

Prieš atostogas susikūriau gana aiškų planą. Kelsiuosi anksti, išlaikysiu discipliną, nuosekliai ruošiuosi naujam darbo sezonui, peržiūrėsiu ir susikonspektuosiu KET paskaitas (ir, žinoma, viską išmoksiu 😄), daugiau laiko praleisiu su draugais, gal net įsitrauksiu į savanorystę.
Trumpai tariant – nė viena diena neturėjo būti „neefektyvi“.

Praėjo jau mėnuo atostogų. Ir, jei atvirai, didelė plano dalis taip ir liko plane. Buvo dienų, kai tiesiog nieko „naudingo“ nenuveikiau. Pasaulio futbolo čempionatas, kurį žiūrėjau iki vėlumos, greitai palaidojo planą keltis anksti. Čempionatas jau baigėsi, tačiau stebuklas neįvyko – naujam sezonui vis dar nepasiruošta, visos KET paskaitos taip ir neišmoktos, o savanorystėje manęs, panašu, irgi niekas nematė. 😅

Pagalvojau, kad gal problema visai ne ta, jog nemoku laikytis plano. Gal problema slypi pačiuose lūkesčiuose. Tame vidiniame įsitikinime, kad net per atostogas reikia būti produktyviai, efektyviai ir nuolat kažką pasiekti.

Nenuostabu, kad tokius lūkesčius atsinešame ir į poilsį. Gyvename visuomenėje, kurioje nuolat girdime, kad reikia būti produktyviems, efektyviems, išnaudoti kiekvieną galimybę ir suspėti kuo daugiau. Kartais net poilsis tampa dar vienu projektu, kurį norisi „atlikti teisingai“.

Būtent tokiose kasdienėse situacijose labai aiškiai pasimato perfekcionizmo įtaka. Jis ne visada reiškiasi siekiu viską atlikti idealiai. Kartais jis atrodo kaip nuolatinis spaudimas, kad kiekviena diena privalo būti prasminga, išnaudota ir „naudinga“.

O gal viena svarbiausių atostogų pamokų yra leisti sau kartais nieko nesiekti? Pailsėti be kaltės jausmo, kad tą laiką buvo galima „išnaudoti prasmingiau“. Pasitikėti, kad ne viskas gyvenime turi vykti pagal planą. 🙃

O jūs, kokius lūkesčius atsinešate į savo poilsį? 🌿



📧 Registracija konsultacijoms:
[email protected]

21/07/2026

Didžiąją metų dalį mano darbas vyksta galvoje.
Konsultacijos. Grupių vedimas. Darbas gimnazijoje su jaunimu. Daug klausymosi, analizės, sprendimų, dėmesio kitam žmogui. Tai darbas, kurį labai mėgstu, bet jis reikalauja nuolatinio protinio įsitraukimo.

Todėl vasarą labai vertinu galimybę tą protinį darbą trumpam pakeisti fiziniu. Nuotraukoje – levandų skynimas. Ir nors techniškai tai taip pat yra darbas, man jis labiau primena poilsį. Ne kartą juokaudama esu sakiusi, kad jei kada nors man uždraustų dirbti su žmonėmis, eičiau dirbti su žeme. 😄

Dirbant su augalais galioja visai kitos taisyklės.
Jų nepaskubinsi augti. Nepaskatinsi greičiau žydėti. Mano komentarai jų neveikia. Mano skubėjimas neveikia. Mano susierzinimas irgi neveikia.
Augalai primena, kad kai kurie procesai vyksta savo tempu, nepriklausomai nuo to, kiek norėtume juos kontroliuoti.

Galbūt todėl darbas su augalais daugeliui žmonių tampa savotiška meditacija. Tyrimai rodo, kad sodininkystė ir laikas gamtoje gali mažinti įtampą, padėti atgauti dėmesio išteklius ir pagerinti emocinę savijautą. Tačiau man atrodo, kad yra dar viena svarbi pamoka – ji moko kantrybės. Ne tos, kurią sau kartojame mintyse, o tos, kurią tenka priimti, nes kitaip tiesiog nėra.

Kartais geriausias poilsis nėra nedaryti nieko. Kartais geriausias poilsis – pakeisti vieno pobūdžio darbą kitu. Leisti pailsėti tai smegenų daliai, kuri visus metus dirba intensyviausiai.

Ačiū Jolanta Cuprinska ir laukai už galimybę bent trumpam pakeisti tempą, pailsinti galvą ir prisiliesti prie visai kitokios kasdienybės – tokios, kurioje ritmą diktuoja ne laikrodis, o augalai. 💚

O jūs, kai norisi pailsėti nuo intensyvaus protinio darbo, kokia veikla leidžia jūsų galvai iš tikrųjų pailsėti? 🌿



Registracija konsultacijoms:
📧 [email protected]

19/07/2026

Po kelių rimtesnių įrašų šiandien – šiek tiek lengvesnė tema. ⚽

Šį vakarą žiūrėjau FIFA pasaulio futbolo čempionato finalą. Jei gerai suskaičiavau, tai jau penktasis pasaulio čempionatas, kurį stebiu.
Kiekvieną kartą nustembu, kaip lengvai įsitraukiu į rungtynių eigą. Prieš teisėjo švilpuką tai tėra futbolo rungtynės. Tačiau vos joms prasidėjus atsiranda įtampa, džiaugsmas po sėkmingo momento, nusivylimas, kai nepasiseka, ir nuolatinis laukimas, kas bus toliau.

Dideli sporto renginiai sukuria bendrą emocinę patirtį – milijonai žmonių tuo pačiu metu stebi tą patį įvykį, išgyvena panašias emocijas ir bent trumpam tampa tos pačios istorijos dalimi.
Net žiūrint rungtynes per ekraną atsiranda bendrystės jausmas. Žinome, kad tuo pačiu metu kažkur kiti žmonės taip pat sulaiko kvėpavimą, džiaugiasi, pyksta ar tikisi kitokios rungtynių baigties. Sportas trumpam sukuria bendrą kalbą net tarp visiškai nepažįstamų žmonių.

Įdomu, kaip greitai prisitaikome prie naujo ritmo. Kelias savaites vakarus – o kartais ir gerą dalį nakties – planuoji pagal rungtynes. Prisipažinsiu, šįkart būti ištikima žiūrove nebuvo taip paprasta – ne vienos rungtynės baigėsi gerokai po vidurnakčio, o kai kurios ir paryčiais. Bet pasibaigus čempionatui vis tiek lieka keistas tuštumos jausmas. Gal todėl, kad kartu baigiasi ne tik turnyras, bet ir istorijos, kurias stebėjome. O kai kuriems žaidėjams tai, tikėtina, buvo paskutinis pasirodymas pasaulio čempionate – jų „last dance“.

Man patinka vasaros, kuriose yra tokių istorijų.

O ką jūs labiausiai išsinešate iš tokių čempionatų – įsimintinas rungtynes, žaidėjus ar emocijas?🙃

Vamos!!! 💪🏻

17/07/2026

Lietuvą sukrėtė įvykis Marijampolėje – dvylikametė smurtavo prieš savo bendraamžę, o visa tai stebėjo ir filmavo kiti vaikai.

Tokie įvykiai sukelia daug emocijų – pyktį, liūdesį, bejėgiškumą. Ir kartu norą kuo greičiau surasti kaltąjį.

Tačiau šioje istorijoje dėmesį patraukia ne tik smurtavęs vaikas.
Ne mažiau skaudu matyti šalia stovinčius bendraamžius, kurie nebandė sustabdyti smurto. Priešingai – filmavo, juokėsi, ragino tęsti.

Kodėl taip nutinka?
Vaikystėje ir paauglystėje priklausymas grupei tampa vienu svarbiausių poreikių. Noras būti priimtam kartais tampa stipresnis už gebėjimą pasakyti „stop“ ar apginti kitą. Jei grupėje smurtas tampa pramoga ar būdu pelnyti pripažinimą, priešintis tam reikia daug drąsos.
Tai nereiškia, kad toks elgesys yra pateisinamas.

Tačiau tai primena, kad vien bausmės neatsakys į klausimą, kodėl vaikai renkasi tokį elgesį.
Empatija, pagarba kitam žmogui, gebėjimas spręsti konfliktus ir prisiimti atsakomybę nėra įgimti. To mokomasi – šeimoje, mokykloje, tarp bendraamžių ir stebint mus, suaugusiuosius.

Po tokių įvykių svarbu ne tik klausti, kas kaltas. Ne mažiau svarbu klausti, ką galime padaryti, kad vaikai augtų aplinkoje, kurioje matydami smurtą jie rinktųsi ne filmuoti ar skatinti, o padėti ir ieškoti pagalbos.

Ką galime padaryti šiandien, kad rytoj vaikai jaustųsi saugesni vieni šalia kitų?

15/07/2026

Kai galvojame apie sunkius gyvenimo įvykius, dažnai įsivaizduojame vieną scenarijų – žmogus palūžta, po truputį atsigauna ir galiausiai grįžta į įprastą gyvenimą. Tačiau tyrimai rodo, kad žmonių reakcijos yra gerokai įvairesnės.

Psichologijoje tam vartojama sąvoka – psichologinio atsparumo trajektorija.
Ji apibūdina, kaip laikui bėgant keičiasi žmogaus savijauta po potencialiai traumuojančio įvykio.
Ir svarbiausia žinia yra ta, kad nėra vieno „teisingo“ kelio.
Vieni žmonės iš pradžių patiria stiprų sukrėtimą, tačiau palaipsniui atsigauna.
Kiti ilgą laiką jaučiasi gana stabiliai, o sunkumai išryškėja tik vėliau.
Dar kiti, nors ir išgyvena labai skaudžius įvykius, išlaiko gana stabilų psichologinį funkcionavimą.

Būtent ši paskutinė trajektorija ilgą laiką stebino mokslininkus.
Tyrimai, kuriuose dalyvavo žmonės, patyrę teroro išpuolius, stichines nelaimes, sunkias ligas, autoavarijas ar net karinius konfliktus, parodė, kad atsparumas nėra reta išimtis. Priešingai – daugelyje tyrimų būtent stabili atsparumo trajektorija buvo dažniausia.
Tai nereiškia, kad šie žmonės nejautė baimės, liūdesio ar nerimo.
Tai reiškia, kad net ir patirdami stiprias emocijas jie gebėjo prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių ir palaipsniui tęsti kasdienį gyvenimą.

Man atrodo, kad ši mintis ypač svarbi todėl, jog dažnai lyginame save su kitais:
*jeigu po sunkaus įvykio jaučiamės geriau, nei tikėjomės, galime pradėti abejoti savo reakcija.
*jeigu atsigauname lėčiau nei kiti, gali atrodyti, kad su mumis kažkas negerai.

Tačiau skirtingos trajektorijos nėra ženklas, kad vienas žmogus reaguoja „teisingai“, o kitas – ne.
Jos primena, kad žmonės prie sunkumų prisitaiko labai skirtingais būdais, o psichologinis atsparumas nėra vienodas visiems.
Galbūt svarbiausia yra ne tai, kaip atrodo kitų žmonių kelias, o gebėjimas priimti savąjį.

Ar leidžiate sau reaguoti taip, kaip reaguojate, ar dažniau vertinate savo reakcijas pagal tai, kaip, jūsų manymu, „turėtumėte“ jaustis?🌿

12/07/2026

Toliau ruošdamasi mokymams apie psichologinį atsparumą vis dar gilinuosi į šią temą. Viena mintis ypač patraukė mano dėmesį – atsparumo akloji dėmė.
Ji apibūdina mūsų polinkį daug lengviau pastebėti žmogaus kančią nei jo gebėjimą prisitaikyti ir atsigauti.

Po 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių buvo prognozuojama, kad daugelis žmonių neišvengiamai patirs ilgalaikių psichologinių sunkumų. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad nors daugelis išgyveno stiprias streso reakcijas, didelė jų dalis laikui bėgant prisitaikė. Tai priminė svarbią pamoką – stiprios emocijos po sukrečiančių įvykių nebūtinai reiškia psichikos sutrikimą.
Vis dėlto mes dažniau pastebime tik tai, kas skauda, o ne tai, kas padeda žmogui atsitiesti. Ten, kur matome baimę ar liūdesį, galbūt kartu vyksta ir prisitaikymas, kurio tiesiog nepastebime.
Dar daugiau – kartais ši akloji dėmė nukreipiama ir į save. Pastebime savo sunkumus, abejones, klaidas, bet nepastebime, kiek jau esame prisitaikę, kiek išmokome ar su kuo jau susitvarkėme.

Galbūt psichologinis atsparumas ne visada atrodo kaip stiprybė. Kartais jis atrodo kaip žmogus, kuris, nepaisant visko, po truputį gyvena toliau.

O jūs – ar dažniau pastebite savo sunkumus, ar tai, kaip jau pavyko su jais tvarkytis?🌿

09/07/2026

Ruošdamasi naujiems mokymams apie psichologinį atsparumą, skaitau nemažai mokslinės literatūros. Kartais tarp daugybės teorijų pasitaiko mintis, kuri priverčia sustoti.
Šį kartą sustojau ties tuo, kaip per pastaruosius dešimtmečius keitėsi mūsų supratimas apie psichologinį atsparumą.

Ilgą laiką buvo manoma, kad atsparumas – tai tarsi įgimta savybė. Vieni žmonės jo turi daugiau, kiti - mažiau.
Tačiau šiandien vis daugiau tyrimų rodo kitokią perspektyvą.
Pirmiausia – ne kiekvienas sunkus ar net potencialiai traumuojantis įvykis tampa trauma. Žmonės į tuos pačius gyvenimo įvykius reaguoja labai skirtingai, o jų reakcijos laikui bėgant gali keistis.
Antra – atsparumas nėra tai, ką arba turi, arba ne. Jis nėra nekintantis asmenybės bruožas.
Vis dažniau apie jį kalbama kaip apie gebėjimą lanksčiai prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių. Ne laikytis vienos strategijos bet kokia kaina, o pastebėti, kada ji nebeveikia, ir ieškoti kitos. Kartais tam reikia laiko. Kartais – kitų žmonių pagalbos. O kartais – drąsos pripažinti, kad seni būdai, kurie kažkada padėjo išgyventi, šiandien jau nebepadeda gyventi.

Labiausiai man įstrigo viena mintis: sunkumai nebūtinai pasako, kas mes esame. Jie dažniau atskleidžia, kokias strategijas iki šiol naudojome, kad išgyventume. O strategijas, skirtingai nei praeitį, galime keisti.
Man atrodo, ši perspektyva yra daug viltingesnė nei klausimas: „Ar aš pakankamai atsparus?“ Ji kviečia klausti ne apie tai, koks esu, o apie tai, ko dar galiu išmokti.

O jei trumpam sustotumėte ir pažvelgtumėte į save – kokią strategiją vis dar naudojate todėl, kad ji kažkada padėjo išgyventi, nors šiandien jau labiau trukdo nei padeda? 🌿

03/07/2026

Šiandien Mediacijos centras „In pace“ centre kartu su kolege Emilija Dovidaitytė vedėme antrąją Savivertės stiprinimo patirtinę dieną.

Po pirmosios grupės galvojau, kad bus sunku nustebti. Tačiau šiandien vėl įsitikinau, kad kiekviena grupė sukuria vis kitokią patirtį.
Šįkart susirinko labai sąmoninga grupė. Nors daugelis vieni kitus matė pirmą kartą, nuo pat pradžių buvo daug atvirumo, jautrių pasidalijimų ir pagarbos – tiek sau, tiek šalia esančiam žmogui.

Nepaisant to, kad dirbome visą dieną, žmonės išbuvo joje iki pabaigos. Man atrodo, tai daug pasako apie norą ne tik išgirsti naujų minčių, bet ir skirti laiko susitikti su savimi.

Kalbėjome apie tai, kad aš nesu savo emocija. Kad du žmonės į tą pačią situaciją gali reaguoti visiškai skirtingai – ne todėl, kad vienas teisus, o kitas ne, bet todėl, kad kiekvienas atsineša savo patirtį, istoriją ir interpretacijas.

Kalbėjome apie savivertę – ne kaip apie pasiekimų rezultatą, o kaip apie pamatinį suvokimą: esu vertingas vien todėl, kad esu. Taip pat kalbėjome apie pasitikėjimą savimi, kuris nėra tas pats, kas savivertė – jis auga per patirtį, mokymąsi ir kompetencijų stiprinimą.
Daug dėmesio skyrėme tam, kaip mūsų savivertės suvokimas formuojasi aplinkoje, kurioje augome. Kokias žinutes apie save girdėjome iš svarbių žmonių ir kaip jos iki šiol kartais atsikartoja mūsų vidiniame dialoge.

Tyrinėjome ir savo vidinį kritiką. Per vizualizacijos praktiką turėjome galimybę su juo susipažinti iš arčiau – ne tam, kad su juo kovotume, bet kad geriau suprastume, kaip jis veikia ir kokią žinutę neša. Taip pat kvietėme susitikti su atjaučiančia savo dalimi – ta, kuri gali tapti atsvara automatinei savikritikai. Galiausiai kiekvieną dieną renkamės, kuriam balsui skirti daugiau vietos.

Prisiminėme ir tai, kad vien žinoti dažniausiai neužtenka. Pokyčiui reikia patirties ir veiksmo. Būtent todėl ši diena buvo ne paskaita, o erdvė išbandyti, pastebėti ir patirti.

Ir turbūt tai buvo ne tik galimybė dalyviams tyrinėti savo savivertę. Tai buvo gera proga ir man pačiai dar kartą sustoti bei pasitikrinti, kokį santykį su savimi kuriu kasdien.

30/06/2026

Daugelis mūsų daug laiko skiriame tam, kaip keisti savo elgesį. Kaip mažiau nerimauti. Kaip geriau valdyti emocijas. Kaip būti produktyvesniems ar labiau pasitikėti savimi.
Kur kas rečiau susimąstome, kad galima keisti ir santykį su savimi.

O būtent čia pastaraisiais metais psichologijos mokslas pateikia labai svarbią žinią.
Moksliniai tyrimai rodo, kad santykis su savimi nėra nekintantis. Jį galima ugdyti. Kartu mažėja savikritika, lengviau reguliuoti emocijas, lengviau atsitiesti po nesėkmių ir sudėtingų gyvenimo etapų.
Man atrodo, kad tai svarbu.
Nes dažnai savo vidinį dialogą priimame kaip asmenybės dalį. Tarsi jis tiesiog toks yra – griežtas, reiklus ar nuolat kritikuojantis. Tačiau tyrimai leidžia manyti, kad tai nėra nekintanti mūsų savybė.
Santykis su savimi gali keistis.
Keisti jį nereiškia nustoti klysti, nebejausti nerimo ar liūdesio. Ir tai nereiškia, kad turime save nuolat girti ar įtikinėti, jog „viskas bus gerai“.

Dažniau tai reiškia mokytis į save reaguoti kitaip.
Pavyzdžiui, kai artimas žmogus suklysta, dažniausiai pirmiausia bandome suprasti, kas jam nutiko. Pasidomime, kaip jis jaučiasi. Ieškome, kuo galėtume padėti.

Sau neretai taikome visai kitokį standartą.
Klaida tampa įrodymu, kad esame nepakankami. Sunkumas – ženklu, kad reikėjo dar labiau pasistengti.

Galbūt verta kartais stabtelėti ir savęs paklausti: jeigu šioje situacijoje būtų mano artimas žmogus, ką jam pasakyčiau?
O tada – kodėl sau renkuosi kitokius žodžius?

Tai nereiškia atsisakyti atsakomybės ar nustoti augti. Tačiau galbūt augti galima ne tik per savikritiką.

Galbūt pokyčiams kartais reikia ne daugiau kritikos, o daugiau supratimo.

Kokį vieną dalyką norėtumėte pakeisti savo santykyje su savimi? 🌿