Eva Vaitelė - Psichoterapija

01/02/2026

Pamąstymai klausimu: ar reikia bijoti prisirišti prie savo terapeuto?
Mano atsakymas – ne. Prisirišimas yra būtinas gydančio terapinio santykio etapas, tačiau jis yra laikinas. Kaip sakydavo mano mokytojai: kai žmogus ateina su lūžusia koja, terapeutas jam yra tarsi ramentas. Tačiau terapijos tikslas – kad klientas išeitų savo kojomis ir kad jam niekada nebereikėtų grįžti.
Kolegų atsakymą rasite straipsnyje, kuriuo dalinuosi.

Dažnai ilgalaikės terapijos metu kyla klausimas, kas bus, jei per daug prisirišiu prie savo terapeuto, ar tuomet prarasiu savarankiškumą, autonomiją ir tapsiu priklausomas? Prieš kurį laiką aptikau atsakymą į šį klausimą, ir tame atsakyme teigiama, kad prisirišimo jausmas terapijos me...

18/09/2025

Šmaikščiai ir taikliai 🤭. Rekomenduoju!

Kad kažkaip atėjo noras „kam nors ką nors patarti“, galvoju va imsiu ir parašysiu patarimų sąrašiuką poroms, „kaip tapti laimingiems greitai ir efektyviai“.

1. Būt gerai baisiausiai įsimylėti pradžioje, nu taip be galvos likt visai. Tada nelabai matom kitą žmogų, bet tokį tam tikrą jo ar jos variantą. Ir labai smagu būna fantazuoti apie tai, kokia bus ateitis. Kurios aišku, tas kitas (ir mes patys) nepateisins, vis tiek, kaip sakant, teks susitikti ne kaip fantazijoms, bet kaip realiems žmonėms, dar kurie keistis gali, ar parodyti nematytų, nepažintų savo pusių. Va tada dramai peno bus visada – „kodėl ne taip kaip buvo?“

2. Įsivaizduoti, kad jei jau mylim vienas kitą, tai tokie neromantiški, kasdieniški reikalai kaip buitis, turėtų pati savaime susidėliot. Nes juk kai mylim, tai norim kitam gero ir stengiamės dėl kito ir kitas turi stengtis. Tai labai svarbu neįskaičiuoti į santykius mūsų vidinio ego, įsivaizduoti, kad jis nesimaišys. O kai būsim pavargę, nemiegoję, turėsim gyvenime reikalų, tada, kai neturėsim resurso stengtis dėl kito, yra labai gerai paėsti save kalte (esu nepakankamas, nepakankama) ir pirma pulti kitą, kad dėl mūsų kažko nepadaro (čia kad nepradėtų mūsų kaltint, reik greičiau pirmam pradėti). Arba kai matom kitą mažiau besistengiantį iš kart pulti sakyti - „nerūpi“, „nesvarbus/nesvarbi“, „nemyli“ ir pan. Nes kitas tada turės tik du kelius – arba atsitraukti (ir taip patvirtinti, kad tikrai nerūpi) arba gintis (ir taip patvirtinti vėlgi, kad esam teisūs ir tikrai nerūpi). Žodžiu, tokia strategija, garantuojanti sėkmę, kad liksim teisūs. O tai labai svarbu santykiuose.

3. Šiaip man rodos labai geras būdas niekada nepritrūkti progų aiškintis, yra galvoti, kad kitas jei myli, nu gi turėtų suprasti ką mes jaučiam, išgyvenam, kaip mes matom situacijas ir ko norim (Net jei patys dar nesuprantam kas čia vyksta su mumis). Nes mes juk pabaigdavome vienas kito žodžius (žr.pirmą punktą) ir tikroje meilėje yra gili empatija, kuriai nereikia žodžių ir aiškinimų.

4. Ir aišku, galvoti, kad mano matymas yra tas tikrasis ir teisingas. O pripažinti galimybę, kad galbūt ir kitas turi tiesos yra nusižeminimas, pralaimėjimas, kurio reikia visaip kaip vengti santykiuose.

5. Nekalbadieniai irgi yra puikus būdas pamirkti savo pyktyje, prikaupti nuoskaudų, po to apsimesti, kad „susitaikėm“ ir kiekvienai progai atsiradus kabinėtis (nes gi kažkur tą visą jausmą reikia padėti). Kas galiausiai nuves prie dar vieno konflikto, po jo nekalbadienio ir vėl dainelė iš pradžių. Ai, vos nepamiršau, gi dar geriausia tą komentavimą, pyktį, žeminimą daryti prie kitų, nes ir papildomų pažeminimo proceso liudininkų yra (kas suteikia daugiau teisuoliškumo jausmo ir galios) ir gintis nelabai kitas gali prie kitų. Žodžiu labai efektyvu - rekomenduoju.

6. Priedas prie ketvirto punkto – nuolatos skųstis savo antra puse kitiems. Kadangi taip nesprendžiame pykčio priežasties, tai jo visada bus, turėsim visada ką papasakot draugams. Ir kartu tai paryškina mūsų viduje kito esantį portretą, nes tai, ką mes pasirenkam pastebėti, įgauna daugiau galios. Ir kitą matyti kaip blogietį, kaltininką...labai palaiko mūsų kaip geriečio vaizdą. Tik nepradėkit ten daryt tų pratimų, kaip pastebėti kito džiuginančias puses, ar situacijas, kur esame dėkingi kitam...nes gali sugriaut šitą vargšės aukos poziciją. Kas labai nemalonu. O nemalonumo reik vengti, tai šitų praktikų nerekomenduoju.

7. Ir man rodos, labai gerai yra nesiaiškinti santykių ar bandyti suprasti, kaip mes konfliktuojame. Nes kam apie tai kalbėti, kas vėl gali nuvesti prie konflikto. Geriau kažkaip bandyti pralaviruoti, praslysti, neišsisakyti. Aišku, tada jausmas būna, kad gyveni minų lauke, nes neaišku kur kas „prašaus“, „prasprogs“, bet kol dar neužlipom ant tos karštos temos, reik bandyti apsimesti, kad jų ir nėr.

8. Šiaip santykiuose tikslas yra nekonfliktuoti. „O mes nesipykstam“ - yra sėkmingų porų olimpas. Gi tie konfliktai yra nemalonu, nesmagu, kyla daug jausmų - ir kaltės, ir pykčio ir bėjėgiškumo, reik kažkaip ir save girdėt ir kitą išgirst. Nu kam... Juk santykiai turi džiuginti. Geriau kažkaip praslinkt, uždangstyt, „nieko tokio“, „viskas gerai“ ir važiuojam. Aišku aistros tada irgi nebelieka. Bet ką jau padarysi...konfliktas yra baisiau (apie aistrą bus atskirų super patarimų).

9. Šiaip konflikte labai praverčia stengtis laimėti, tada ateina toks smagus jausmas, paauginantis mūsų ego, kad va, aš teisus/teisi. O laimėti konflikte galima tik kai kitas patvirtina, kad mūsų tiesa ir yra Tiesa. Aišku, dažnai kitas priešinasi. Bet čia galima naudoti įvairias gąsdinančias strategijas – pvz. atakuoti traukiant vis senesnes istorijas, dramatizuojant viską, kol kitas pasiduos. Na dar galima viska užkaitinti iki frazės „paliksiu“, „išeisiu“. Įtikitni kitą, kad jis ar ji yra agresorius visada padeda. Pagilina mūsų tarpusavio ryšį. Dar labai veiksminga yra kitą žeminti, tada kitas iš kart sako „oj, tikrai debilas/ė esu, tavo tiesa“. Ir gerai veikia interpretuoti kito elgesį ir jam/jai pasakyti, ką tas elgesys reiškia. Nes tada kitas iš kart padėkos, sakys, „oj tikrai nežinojau, kad ta neplauta lėkštė reiškia, kad aš galvoju, kad tu namie tarnaitė. Ačiū, kad man paaiškinai, dėl ko aš ją taip palieku“.

10. Pratęsiant... bet šitam „reikalui“ manau reik atskiro punkto. Šiaip labai gerai yra prisiskaityti visokių vidinio augimo ir psichologijos knygų ir paanalizuoti kitą, paaiškinti, kas ten pas ją ar jį vyksta. O jei bandys priešintis, (neduok die, bandys pasakyti, kad mes neteisūs) tai pasinaudoti tomis visomis žiniomis ir napmiršti pasidalinti, kad čia yra „toksiški santykiai“, „esi narcizas/narcizė“, „neini augimo keliu“, „čia gynyba“, „čia tavo neišmylėtas vidinis vaikas“, „tu tokia, nes tavo motina tokia (ir pan.)“...na šita kraitelė tiesiog neišsemiama. Ypač jei esame emocionalios asmenybės, bet turėję sunkių patirčių, kur buvo bejėgiškumas, nesaugumas, kiti mūsų nesuprato, kaltino, žemino...oj tada va atstatyti tą balansą tai toks kaip medus sielai. Ir dar viską aprišti tokiom gražiom frazėm „aš tik pasakiau, kaip jaučiuosi“, „man rodos mums svarbu būti atviriems vienas su kitu, tai man svarbu pasidalinti kaip aš matau“. Ir tada mes ir sau tokie faini ir pūkuoti, dvasiškai viršesni, verbaliai stipresni ir šiaip aukščiau kito. O jei kitam pikta, nepatogu...tai jau yra jo ar jos nebranda. Tai ne apie mus.

11. Dar labai gerai veikia, kai galvojam, kad santykiai tokia labai patogi sofutė namuose. Na kur grįžti ir pailsi. Darbe tai va ten reik stengtis, su draugais reik santykius palaikyti, juokingus reelsus aptart, svarbu su jais susitikti. Bet va namie tai gal galima jau nieko nebesistengt, nedaryt. Bet kažkaip nutinka, kad retai abu gali taip „nesistengti“, vis tiek kažkurį pramuša ir pradeda spirgėti, kad kažkas negerai, kažko reik, kažko trūksta...Ir tas kito nepasitenkinimas įmeta mus į paauglio poziciją, kur kitas tampa tuo reikalaujančiu tėvu ar mama. Oj tada galima maištaut. „Aha...padarysiu“ ir nedaryti, sutarti ir pamiršti, po to pykti, kad primena. Iš vis pykti, kad čia dramas kelia, „pasigydytum ir nebūtų problemų“. Va...tokia strategija puiki. Kitas arba vis kibins ir bus galima vis smagiai pasipriešinti. Arba pasiduos ir tada bus galima abiem ramiai sėdėt vakare ir skrolint telefonus, kaip sakant, pailsėt be dramų.

12. Dar iš tokių trumpų patarimų labai geras yra išgyventi vidinę tuštumą, na tokį jausmą, kad gyvenimas bėga lyg pro šoną, tas laikas kažkur dingsta, jauti, kad sensti ir baisu tą pripažint ir baisu tą pamatyt, kad taip ir nugyvensi gyvenimą - labai nemalonus patyrimas, tai geriau, jei turi ką kaltinti, na, kad kažkaip neužpildo to mūsų gyvenimo. Nes tokia strategija padeda visą savo nusivylimą ir pyktį nutransliuoti kitam ir nereik, kaip sakant, į savo dūšią atsissukt, nes gi kaltas kitas ar kita.

13. Ir pabaigai romantiškoji santykių dalis. Aistra. Jei išblėso aistra, tai jūs esat vieninteliai pasaulyje tokie, nes visos normalios poros tai siaučia non stop. Ir tai reiškia, kad jūsų santykiams yra labai blogai. Viena puiki strategija kitą priversti norėti mylėtis yra užlipti ant kaltės. Nes tikrai, kai moteriai pasakai, kad „jau mėnesį neduodi“ tik opt ir žiek jau užsimano. Labai tokia romantiška frazė sakyčiau. Dar labai gerai yra nekęsti savo kūno, nemylėti jo arba šiaip gyvenime jaustis nieko vertam/vertai ir tikėtis, kad jau kai kitas pakankamai norės ar pagirs, tai išspręs šitą mūsų vidinį reikalą ir pasileis upės aistros, o mes pasijausime pagaliau gerai. Arba dar labai padeda, jei užsiėmę, pervargę visokiais gyvenimo reikalais, vienas apie kitą negalvojam, dar pakomentuojam, pasistumdome dieną, prikaupiam pykčio ir tikimės, kad vakare sugulus ateis noras plėšt vienas nuo kito drabužius. Nes santykiai gi turi būti tokia „inspiring“ mūsų gyvenimo dalis. Ir jei taip nevyksta, tada pult į neviltį, kad „nemylim vienas kito“ ar pereiti prie minėto kaltinimo – tai labai išsprendžia aistros problemas.

Oj dar galėčiau tęst, bet reik kažkaip susivaldyt, nes visus perlus išmėtysiu, visais auksiniais patarimais pasidalinsiu ir liksiu be darbo.

AI va kaip laimingą porą įsivaizduoja 😎

08/03/2025

Šįryt prie kavos puodelio susimąsčiau, o kas man yra moteris. Pirmoji šmėstelėjusi mintis, kad moteris tai nuolat kintantis šokis tarp grožio, jausmų ir spontaniško gyvumo. 

Ji ieško harmonijos spalvose, formose, kvapuose, judesiuose, kitaip sakant, poezijos egzistencijoje.

Motinystė svarbi moters dalis, bet esmė ne vaikų gimdymas, o gebėjimas puoselėti gyvenimą visomis jo formomis. Gebėjimas kurti erdvę, kurioje gali augti meilė, išjaučiamas grožis, patiriamas kadieniškas jaukumas. 

Tačiau moteryje slypi ir nenuspėjamumas – chaoso kibirkštis, kuri palaiko pasaulį gyvą. Moteris kaip jūra, ji keičiasi tarp ramybės ir audros, niekada nebūna iki galo perprasta ir  visada išlieka paslaptimi.

Bene geriausiai moteris atkleista knygoje "Bėgančios su vilkais" knyga moteriai, apie moterį. Tik ji ne jauniklėms. Tai knyga vilkėms - veteranėms. O į veteranių klubą priimamos išverkusios savo sielą. O ašaros - ne silpnybė, jos išplauna mirtinus nuodus, kad galėtum (iš)gyventi.

Autorė užrašė dešimt laukinės moters priesakų. Štai jie:

• Maitintis;
• Ilsėtis;
• Protarpiais bastytis;
• Saugoti ištikimybę ("Bastytis ir Saugoti ištikimybę - argi tai suderinama?", gal vyrui to ir nesuprasti, moteris, neabejoju, tik mįslingai šyptelės - jai vienai težinomi jos slaptieji keliai, kuriuose ji atgauna save);
• Mylėti vaikus; 
• Dūkti mėnesienoje (iš odos švytėjimo pažinsi tas, kurios bent kartais nusispiria batelius ir basomis pasileidžia per mėnulio nutviekstą pievą);
• Laikyti ausis pastačius (vilkė - ne naivi, vilkė - budri);
• Rūpintis kaulais (o, moteris turi talentą sąmoningai pasilaidoti tam kad prisikeltų visiškai nauja ir net sau pačiai nepažini!),
• Mylėtis (!) bei kuo
• Dažniau staugti (ir kai skauda, ir iš ekstazės, kai nuoga įpuoli į audringą jūrą).

Tokių moterų dažnai klausia: kam tau visa tai, kodėl negali tiesiog ramiai gyventi? Taip ir norisi, vietoje atsakymo, pastaruosius du žodžius patupdyti į kabutes. Tiek "ramiai". Tiek "gyventi".

Bijai savęs - neeik į mišką.

"Jei niekuomet neisi į girią, tau nieko niekada nenutiks, ir tavo gyvenimas taip ir neprasidės", - užtvirtina Clarissa Pinkola Estés.

Tekstą apie knygą paredagavau paėmusi iš basabasa 😉.

03/03/2025

"Būkime panašūs į Šerloką Holmsą. Kuriam Vatsonas ilgai aiškino, kad Žemė sukasi aplink Saulę, o Holmsas pažadėjo kuo greičiau pamiršti visą šią nereikalingą informaciją. Kad nesiblaškytų.

Antraštinių masalų vaikymasis gimdo apokaliptines antraštes. Antraštės sukelia žmonių frustraciją. Frustracijos paveikti žmonės savo baimes velka į socialinius tinklus – kad ten išlietų savo netikrumą. Socialiniai tinklai virsta nuostabiu šaltiniu psichologijos disertacijai – ir visiškai netinkama terpe laisvalaikiui. Nebent esi įpratęs atsipalaiduoti dalyvaudamas svetimuose psichoterapijos seansuose.

Naujienų neišvengsi, bet nėra prasmės leisti joms mus valdyti. Mūsų ateitį lemia šimtai veiksnių, ir nė vienas iš jų, atskirai pažvelgus, mums nežada katastrofos. Naujienos mums pasakoja ne apie normą, o apie jos pažeidimą. Štai kodėl naujienose niekada neperskaitysite apie saugiai į paskirties vietą nuskridusius lėktuvus. Išskyrus tą vienintelį, kuris susidūrė su iššūkiu.

Kiekvienam viešam išsisukinėtojui tenka tūkstantis, kurie tyliai užsivelka maskuojamąją uniformą. Kiekvienam nusivylėliui – dešimtys tūkstančių, kurie aukoja. Kiekvienam korupcijos skandalui – jau trečius metus karo sąlygomis dirbanti biurokratinė mašina.

„Išdavystę“ pastebime tik todėl, kad ji reljefiškai išsiskiria bendros normos fone. Be to, mūsų emocijas medžioja ne tik tie, kurie pelnosi iš antraštinių masalų, bet ir mūsų priešas.

Vengiu antraščių-masalų. Nesprendžiu apie šalį pagal socialinius tinklus. Bet koks skaičius turi reikšmę tik kitų fone. Jei kas nors man parduoda emociją – aš linkęs jos nepirkti.

Tas lietus ilgam. Emociniai ištekliai riboti. Jei man lieka laiko socialiniams tinklams, tai reiškia, kad man nebelieka laiko užduotims.

Būkime kaip Šerlokas Holmsas."

Rekomnduoju visą Pavlo Kazarin straipsnį

https://kariuomeneskurejai.lt/trumpas-ir-serlokas/?fbclid=IwY2xjawIuQiVleHRuA2FlbQIxMQABHYeDMMj4FaKO04is4zTfmoktYiqZo14U3_Lrm2r2ai-LCSXaUQaOEjj31g_aem_yUHFKz545kmmdlwiPO40jQ

02/02/2025

Už ką mes mokame terapijoje arba ką reiškia “pasėdi ir paklauso”.

“Na ir keistą darbą aš dirbu” vis grįžus namo garsiai nusistebiu. Ir iš vienos pusės – darbas kaip darbas, apie bet kurią profesiją tikriausiai būtų galima panašiai parašyti. Ypač tas, kurios veikia gyvenimą “už darbo”, kurios tampa tam tikru gyvenimo būdu. Bet šiandien apie tai, apie ką mes esam, kai “sėdim ir klausom” žmonių.

Psichoterapija labai “dirbtinis” santykis už kurį reikia susimokėti. “Graudu, kad turiu mokėti svetimam žmogui, kad manęs išklausytų”- kartais nuskamba. Psichoterapija nėra „tik išsišnekėjimas“ ir tai nėra receptų „kaip gyventi“ gavimas. Tai nėra paprastas, kasdieniškas santykis. Šis santykis yra labiau kaip įrankis, būdas. Mes tiksliai susitariam kada susitiksim, tiksliai susitariam kiek truks mūsų susitikimas, ir susitariam, kad uždarius duris nuo pasaulio ir atsisėdus į terapinį krėslą šis laikas bus skirtas atėjusiam žmogui iš tiesų išbūti Save. Ir terapeutas, kaip tas kitas, yra kaip palydovas, padėsiantis paberti gyvenimo dėlionės detales ir tyrinėti “Kas aš esu?”. Tam, kad jausčiausi laisvas tyrinėti save, šiame santykyje tas kitas neatneša savo detalių – nepasakoja savo gyvenimo istorijos, ar savo „išorinio gyvenimo“ išgyvenimų. Bet kartu jis atneša kažką labai svarbaus.

“Bet kaip tas santykis bus tikras, jei aš nieko apie kitą nežinau?”. Santykis yra tikras. Jis yra tikras “čia ir dabar” momente. Terapeutas santykyje nėra užsidaręs. Visa tai, ką atėjęs žmogus pasakoja, mes leidžiam per save, nes mūsų darbo įrankis esame mes patys. Mes nuolat savęs klausiam: “ar aš iš tiesų suprantu, ką jis/ji nori pasakyti?” ir perklausiam, gilinam, atveriam tol, kol suprantam ką kitam iš tiesų reiškia „noriu būti laimingu“, kas slypi už jo/jos panikos atakų, kas slypi už bejėgiškumo. Ir šie klausimai ne tik man, kad aš suprasčiau. Jie yra mums, kad mes suprastume. Mes įprantame apie save kalbėti tam tikrais paviršutiniškais šablonais ir prakrapštyti paviršių yra nelengvas procesas, nes tenka atsakinėti į neįprastus, sunkius terapeuto klausimus „ koks čia jausmas slypi?“, „kokio patyrimo tu ieškai, kai kalbi, kad nori uždirbti pinigų ir keliauti?“, „kas tau yra geri santykiai?“, „ką jauti, kai pasakoji šitą istoriją?“.

Mes ieškom gilesnės istorijos už matomos istorijos. Ir istorija iškyla ne tik per atsakymus, istorija pradeda kilti ir per terapeutą. Dėl to klausydami nuolat savęs klausiame: “ką aš jaučiu? kaip aš reaguoju? Kurios mano reakcijos yra tik “mano”, o kurios yra šio santykio dalis? Kaip tai gali padėti jam/jai?”. Mes dirbame savimi. Ir man rodos šis atvirumas santykyje yra didžiausias darbas. Labai kartais nepamatuojamas kiek žodžių pasakome ar kiek “stebuklingų” patarimų pažarstome.

Šis vidinis atvirumas yra labai reiklus. Tam, kad galėtume būti atviri, mums reikia gerai susigaudyti savyje, kad kitam neprimestume savo detalių, bet kartu, kad kitam gražintume, parodytume, kas yra jo (ir pilnai to atskirti neįmanoma, bet čia tektų nert į ilgą tekstą). Kai žmogus pasakoja istoriją su šypsena ir man kyla didžiulis liūdesys, klausiu savęs – ar tai mano? Ar tai jo? Ir jį gražinu: “nežinau kodėl, bet beklausant, nors ir šypsaisi, man kyla liūdesys ” – staiga žmogus sustoja, pasižiūri į mane, jo visa gyvenimą gyventas naratyvas “nieko čia tokio nenutiko” sutrinka, iškyla ta visada buvusi povandeninė tėkmė. Akyse pasirodo ašaros. Kartais manosiose ankščiau nei kito, kartais verkiam abu. Taip “savęs” dalis grįžta į sąmonę. Ir kai sėdint su žmogumi pradeda kilti pyktis, aš vėl savęs klausiu “ar tai mano atsinešta? Ar čia yra šito santykio dalis?”. Ir apie ką tas pyktis yra? Kaip jį grąžinti, kad tai padėtų? Kad schema, kuri neša kančią “visi mane palieka, gal aš nemoku susirasti gerų žmonių”, pereitų, “ką aš darau santykyje?”. Juk dažniausiai gyvenime žmonės negrąžina to atgal, arba grąžina taip, kad labai sunku sukramtyti. Geriau spjauti ir sukurti teoriją, jog “visi yra tokie ir nieks manęs nemyli”. Ir mūsų susitartas santykis, sėdėjimas kiekvieną savaitę valandą laiko kartu leidžia šitą skausmingą dėlionę sukramtyti, suvokti, kaip aš tuos santykius sukuriu. Arba „Žinai, kai pasakoji šį konfliktą su vyru, man kyla labai panašus jausmas, kai tu pasakojai, kaip tavo mama pykdavo“ – ir gyvenimo epizodai, kurie erzina ir velia, staiga pradeda rištis į sistemą, schemą, bendrą patyrimą. Mes pradedam matyti, kad tai kas vyksta dabar turi labai daug „kaip buvo kažkada“, nes mūsų pasąmonė neturi tiesioginio laiko supratimo. Ir šis matymas pradeda įgalinti.

Toks atvirumas kitam veikia mūsų psichoterapeutų gyvenimą. Mes turim turėti daug vidinės erdvės, kad galėtume talpinti tokius santykius. Viduje nešioti didelę žmogaus istoriją, turėti erdvės pakelti gilų skausmą, liūdesį, trauminę patirtį, dabartinį depresijos liūdną, beviltiškumą, įsiūtį, ilgos tylos pauzes, tuštumą. Tai reiškia, mes galėsime talpinti labai nedaug žmonių istorijų, nes tai nėra aštuonių valandų dienos darbas. Jis nepamatuojamas valandomis. Ir kad turėtume erdvės, mes turime kurti tokį gyvenimo būdą, kuriame tos erdvės būtų. Mums praverčia turėti savo ritualus, sustojimus gyvenime, kur tyloje nugrimztam giliau ir nepametam tų upių tekančių po paviršiumi. Tam, kad tas atvirumas būtų, mums reikia gilaus sugebėjimo padėti “konfliktą su vyru” ar “nerimą keliančią žinutę” prieš darbą ir nerti į santykį su kitu leidžiant sau būti “čia ir dabar” ir būti dėl kito. Mes turim mokėti gerai pasirūpinti savimi, kad neišveiktume savo slaptų poreikių santykyje – būti reikšmingais, žinančiais, mylimais ar mėgstamais. Nes tada neturėsim erdvės tylai, neišgirsim apie bejėgiškumą, neišdrįsim konfrontuoti su žmogų žalojančiais vidiniais jo demonais, susidurti su pykčiu. Ir šis darbas niekada netampa tik darbu, mums reikia aistros ir meilės jam, meilės kitam ir galėjimo visada susitikti su nežinomybe, nerti į procesą ir jame atrasti apie ką jis, nes kitaip dėliosim savo žinių šablonus, kuriuose nevyksta ta alcheminė magija, cheminė reakcija, kūrybos procesas. Taigi, tame „tik 50 minučių išklauso“ iš tiesų yra labai daug.

Ir kaip sakė C.G. Jungas: „Dviejų asmenybių susitikimas, tai kaip dviejų cheminių medžiagų susijungimas: jei įvyksta reakcija, abu elementai pakinta“ . Tai nuostabus ir kartu savo svorį turintis patyrimas.

14/12/2024

Galiu ilgai nuščiuvus žiūrėti į meno kūrinius su nuostaba ir paslapties jauduliu. O vaizdo ir muzikos derinys tiesiog užburia, paliečia sielą ir nukelia į sunkiai nusakomą jaudinančią būseną.

Jei nebučiau terapeutė, matyt būčiau menininkė. Nors kažkokia prasme psichoterapija tai kūryba. Menas kurti tokį santykį, kad jis paliestų sielą, padėtų skleistis, augti.

Send a message to learn more

08/11/2024

Kodėl mus taip sunku priimti kitą? O ar išvis verta stengtis pažinti ar sąveikauti su kitu? Kokia to kaina? Gal paprasčiau tiesiog ignoruoti kitoniškumą?

Kitas – paslaptis mums, kurios mes niekada pilnai nesuprasime. Dėl to, kad kitas visada yra už mūsų supratimo ribų ir jo buvimas kelią iššūkių mūsų savasčiai. Jis gali priversti mus suabejoti savo įsitikinimais, vertybėmis ir prielaidomis, bet tuo pačiu gali padėti mums save pamatyti naujoje šviesoje, atskleisti alternatyvą kaip dar kitaip galima būti pasaulyje.

Žmogaus susitikimas su kitoniškumu tuo pačiu reiškia ir susidūrimą su savo paties matymo, suvokimo apribojimais bei skatina kvestionuoti turimas prielaidas apie supantį pasaulį. Toks susitikimas dažnai sukelia prieštaringus jausmus nuo smalsumo iki gėdos, susvetimėjimo bei atskirties patyrimo. Susidūrimas tampa nerimo šaltiniu, kuris neišvengiamas susidūrus su nežinomybe ir nenuspėjamu kitu.

Tuo pačiu, susitikimas su kitoniškumu yra asmeninio augimo šaltinis. Susidūrus su trikdančia įvairove ir ieškant būdų kai suprasti bei vertinti kito požiūrį, žmogus gali gerokai praplėsti savęs paties suvokimą, išvystyti platesnį požiūrį į jį supantį pasaulį bei mokytis sąveikauti su gyvenimo reiškinių įvairove.

„Kito ir kitoniškumo neigimas tėra gynybiška saviapgaulė apsauganti nuo gilesnio savęs ir pasaulio pažinimo“ (S. Kierkegaard).

Filosofijos gurmanams ir tiems, kuriems tiesiog patinka žvelgti giliau dalinuosi tekstu iš savo baigiamojo psichoterapijos studijų darbo apie kitą ir kitoniškumą https://evaitele.lt/kodel-taip-sunku-priimi-kita-filosofiniai-apmastymai