Giedrė Vaikšnoraitė saviugda

01/08/2026

FOTO IR TEKSTO KONTRASTAS 👌

Man labiausiai patinka susitikti žmogų jo lūžio taške - tada, kai netikėtai ateina pabaiga tam, kas ilgą laiką buvo manyta, kad begalo svarbu.

Jis dažniausiai tame momente tampa tikresnis, gilesnis, gyvesnis. Žvilgsnis - mąsliai ir imliai ieškantis atsakymų.

Per akimirką jo planą pakeitė nežinomybė, kontrolę - lėtas išbuvimas, stiprybę - pažeidžiamumas.
Jeigu prieš tai buvo skubėjimas, dabar tarpas, kuriame reikia pasitikti savąją lemtingą akimirką ir kažkaip joje susigaudžius tapti gyvenime brandesniu.

Tai nėra patogus procesas, dažnas žmogus jo vengia, kartais tempia visokiais būdais laiką, kad tik išvengtų skaudaus finalo, tačiau kuo ilgiau tempiama - tuo jis skaudesnis.
Tada galimi du požiūriai “: “ach kaip būtų gerai, kad to nebūtų nutikę” ir kitas: “kaip gerai, kad šitaip nutiko - per tai atėjo išimtis”. Yra dar ir trečias - tais atvejais, kai mus palieka artimieji - suvokimas, kad mes neturime absoliučiai jokio pasirinkimo ir kad mūsų galybė baigiasi ten, kur viešpatauja laikinumas.

Taigi lūžio seka paprasta - viena lemtinga akimirka - tada tarpas - tada požiūris ir kas gi po to?

O po to gali būti DAUG IR NIEKO .

DAUG - tuo atveju, jeigu žmogus paverčia šią patirtį į resursą, kuris plečia, augina atjautą ir gerumą pasauliui.

NIEKO - tuo atveju, jeigu žmogus taip sureikšmina patirtį, kad po to nebegali vėl tęsti savo gyvenimo.

RINKTIS MUMS.

Su Meile,
Giedrė
💜👌

28/07/2026

…kad sistema tarnautų žmogui, o ne žmogus sistemai…

Artėjant Nuteistųjų teisingumo dienai, tęsiame pasakojimų ciklą iš pirmųjų lūpų. Apie sistemos užkulisius ir žmogiškumą kalbamės su tais, kurie kasdien dirba šioje srityje.

Šiandien savo išgyvenimais ir mintimis dalinasi mūsų savanorė Giedrė, kurios kasdienybė – tai buvimas šalia tų, nuo kurių visuomenė dažnai nusisuka.

👇 Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate savo darbe, atstovaudami nuteistųjų teises ir žmogiškumą?

„Didžiausias iššūkis – rasti kelią į nuteistojo širdį, kuris jau seniai nebetiki, kad tokio kas nors ieško.“

👇 Jei galėtumėte inicijuoti vieną esminį pokytį teisingumo sistemoje, koks jis būtų?

„Inicijuočiau, kad sistema tarnautų žmogui, o ne žmogus sistemai.“

🌱 Tikrasis pokytis neįvyksta vien popieriuje – jis prasideda ten, kur vienas žmogus išdrįsta pamatyti kitą. Tik mokydamiesi išgirsti pamirštas istorijas ir veikdami kartu, galime kurti visuomenę, kurioje teisingumas tarnauja žmogui, o ne taisyklėms.

🇪🇺Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir tai nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Jaunimo reikalų agentūros požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei dotaciją teikianti institucija negali būti laikoma už juos atsakinga.

AY Institute Brodoto Scambieuropei Young Agents of Change

26/07/2026

DVASINGUMAS NETURI JOKIOS PRASMĖS BE GYVENIMO.
O GYVENIMAS - BE DVASINGUMO.

Yra daug žmonių, kurie galvoja, kad šie - dvasinis ir materinis pasauliai pasmerkti amžinai priešpriešai, kad vienas velniškai nuodėmingas, o kitas nepaprastai šventas. Ir kad nuo vieno ar kito, priklausomai nuo žmogaus prigimties, reiktų pabėgti. Vieni bijo tapti per daug nuodėmingais, kiti per daug “išskridusiais” į anapus. Ir vieni ir kiti bijodami tarpusavyje kaunasi ir bando nurauti vieni kitiems nuo plikų galvų plaukus, norėdami įrodyti, kas šioje žemėje turi egzistuoti, o kas nuneigta.

Dauguma mūsų dažnu atveju nesupranta, kad žemėje nėra nieko blogo, kol mes kažko blogo joje nesugalvojame, ir danguje nėra nieko švento, kol mes nenusprendžiame to patirti. Tai mūsų pačių kūryba.

Tad jeigu ne mūsų Gyvenimas, kuris kartais atrodo toks varganas, nuobodus ir persmelktas kančios - vardan ko apskritai eitume melstis ar medituoti ?

Ir jeigu ne Dievas - pas ką daugiau kreiptis norint paliudyti, o taip pat dedikuoti gimimo, mirties, laikinos egzistencijos kylančius ir besileidžiančius etapus? Kam tada jie išvis reikalingi?

Dieviškumas visada gyvas jeigu jis ne tik idėjinis, bet ir praktiškas.

Taigi šie du pasauliai gali būti priešprieša, kuri vers nuolatos bėgti ir blaškytis tarp jų. Bet gali būti ir besaikio gylio galvas pametę įsimylėjėliai, kuriuos apjungus, liaudiškai tariant “apženijus”, gausime neapsakomai gyvą pilnatvės pojūtį.

Ši darni pasaulių sąveika mus laimina, nesvarbu, kur bebūtume ir ką bepatirtume, ji daro mus visapušiškai gyvus, lanksčius ir mylinčius kiekvienoje akimirkoje.

Ji neleis mums niekada gailėtis, kad per MAŽAI GYVENAME IR PER MAŽAI MEDITUOJAME.

Su Meile,
Giedrė
💜🙏🌷

25/07/2026

TU NORI BŪTI ČIA‼️

O JEIGU IŠ TIESŲ NORI - BŪSI💜💯‼️

KITAME PASAULIO KRAŠTE‼️
Šokyje. Laisvėje. Pilnatvės pojūtyje. Ekstazėje. Palaikančioje Moterų bendrystėje. 🌺

Padovanok sau 10 dienų neįkainojamą kelionę.

✨ Spalio 5–15 d. – MOTERŲ retritas Balyje.

Kas laukia?

- Gilios praktikos, nuostabūs, nepamirštami vaizdai ir ypatingai geras laikas.

Komentaruose parašyk „Balis“ ir visą informaciją apie retritą atsiųsime Tau asmenine žinute. 💛

Su Meile,
Giedrė ir Natalija
💜

03/07/2026

03/07/2026

Kas dviejų žmonių ryšyje sudėtingiausia ?

- SUSITIKTI VIENAS KITO KAITOJE.

Tad pasakymas mes “pripratome vienas prie kito” - pavojingas.

Nes ten, kur gyvas santykis - ten žmonės negali “priprasti” - ten vyksta nuolatinis vienas kito ieškojimas ir pažinimas be jokio galutinio rezultato. Nes meilė neturi rezultato ar galutinio tikslo.
Tad galbūt Jūsų santuokai dvidešimt metų - bet tai nereiškia, kad tuos 20 metų Jūs dedikavote gilesniam vienas kito pažinimui - galbūt Jūs vienas kitą apribojote buitimi, fukcijomis ir pareigomis ir kažkuriuo metu nusprendėte, kad tai geriausio kas galėjo su Jumis nutikti - ir gal kažkuria prasme Jūs esate teisūs, nes tą irgi ne kiekviena pora sugeba…

Bet tai nereiškia, kad Jūs vienas kitą “pažįstat kaip nuluptą”, nes tam, kad būtumėte vienas kito akyse nulupti reikia nusivilkti tai, kas daro žmogų nuogesnį už nuogą - ir tai ne šiaip vienkartinis, o niekada nenutrūkstantis ir vis atsinaujinantis pasimatymas.
Deja ne kiekvienas jam turi drąsos.

Paradoksalu, kad žmonės žada prie altoriaus meilę vienas kitam, bet nėra tarpusavyje išsiaiškinę meilės sampratų, kad žmonės miega kartu, bet nekalba apie seksą, kad turi poreikių ir lūkesčių, bet baiminasi apie tai prasitarti.

Žmonės nedrįsta kalbėti apie tai, ko pasaulyje labiausiai bijo, ko stipriai šiame gyvenime ilgisi, kokių tikslų nori pasiekti, kokias svajones įgyvendinti, taip pat kas juos labiausiai skaudina, ir kokiose temose jie yra pažeidžiamiausi.

Gal problema tame, kad santykiuose labiau norisi atrodyti ir būti geriausiais, bet ne nuoširdžiausiais?

Geras partneris ne visai toks ir geras, jeigu nebūna nuoširdus. Nuoširdumas tai ta patikima savybė, kuri padeda nepadaryti santykiuose savęs lavonais, o išlikti kintančiomis, žaidžiančiomis ir spontaniškomis būtybėmis.

Linkiu būtų tokiais vienas kito nuolatiniame pasimatyme ir pažintyje.

Su Meile,
Giedrė
💜🙏