19/03/2026
Pastaruoju laiku dažnai keliauju traukiniu. O keliaudama labai mėgstu skaityti. Noriu pasidalinti įspūdžiais apie vieną kelionių metu perskaityta knygą, tai Masaru Emoto knyga „ Žinia, kurią mums praneša vanduo“. Šioje knygoje autorius pristato savo tyrimus apie vandens kristalų struktūrą ir jų galimą sąsają su aplinkos veiksniais. Fotografuodamas užšaldyto vandens kristalus Masaru Emoto pastebėjo, kad jų forma gali skirtis priklausomai nuo to, kokie žodžiai, mintys ar muzika buvo „skiriama“ vandeniui. Eksperimento metu buvo teigiama, kad teigiami žodžiai, dėkingumas ar harmoninga muzika siejasi su simetriškesnėmis ir estetiškesnėmis kristalų formomis. O neigiama emocinė ar žodinė aplinka siejasi su mažiau struktūruotais kristalais.
Nors šie tyrimai sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo ir paskatino diskusijas apie informacijos, sąmonės, bei aplinkos sąveiką, mokslinėje bendruomenėje vertinami kritiškai. Vis dėl to ši knyga dažnai minima kaip bandymas pažvelgti į vandens savybes platesniame informacijos ir žmogaus sąmonės kontekste. Kadangi vanduo sudaro didžiąją dalį žmogaus organizmo ir yra esminė gyvybės terpė žemėje, klausimas apie jo struktūrą, savybes ir galima sąveika su aplinka, išlieka labai svarbus tiek mokslo, tiek filosofinis diskusijų objektas. Pichologijos ir neuromokslo tyrimai atskleidžia, kad mūsų kalba, emocijos ir požiūris labai veikia aplinkinius žmones ir mūsų pačių savijautą.
Man ši knyga pasirodė labai įdomi, kaip kvietimas susimąstyti apie mūsų sąntykį su aplinka. Atsakomybė už savo mintis ir žodžius. Kartais net paprasčiausiai kaip ir ką kalbame ir ką skleidžiame aplink save, gali turėti daugiau įtakos nei manome.
