Rimgailė. Psichologiniai Užrašai.

Rimgailė. Psichologiniai Užrašai. - Psichologinė ir dvasinė edukacija
- Moters individuacija
- Simboliai | Sapnai | Sielotyra
- Asmeninės patirtys, laiškai, refleksijos

Kiekviena kultūra turi savo tradicijas ir ritualus.Ritualai - tai simboliniai, pasikartojantys veiksmai, kuriais žmogus ...
06/30/2026

Kiekviena kultūra turi savo tradicijas ir ritualus.

Ritualai - tai simboliniai, pasikartojantys veiksmai, kuriais žmogus įprasmina gyvenimo įvykius, išreiškia savo vertybes ir palaiko ryšį su tuo, kas jam svarbu - bendruomene, gamta, protėviais ar šventumu.

Psichologiniu požiūriu ritualas - tai daugiau nei paprotys. Tai išorinis veiksmas, atspindintis vidinį procesą. Jis padeda išgyventi pokytį, netektį, brandą, džiaugsmą ar naujo etapo pradžią. Kartais ten, kur žodžių nebeužtenka, kalba ritualas.

Religijotyrininkas Mircea Eliade rašė, kad ritualai leidžia žmogui pereiti iš kasdienio laiko į prasmingą, „šventą“ laiką. O C. G. Jung manė, kad šiuolaikiniam žmogui dažnai stinga gyvų ritualų, todėl psichika ima kalbėti sapnais, simboliais ir vidiniais išgyvenimais.

Galbūt todėl ritualas yra laikomas simboliniu tiltu tarp matomo ir nematomo - tarp veiksmo ir prasmės, tarp sąmonės ir pasąmonės, tarp žmogaus ir jo giliausiosios Savasties.

Pilnatis man yra apsivalymo ir įsiklausymo į save laikas.

Mėnulis - vienas seniausių žmogaus simbolių. Jis siejamas su pasąmone, intuicija, ciklais ir tuo gyvenimo ritmu, kuris ne visada paklūsta protui ar logikai.

Saulė apšviečia išorę, o Mėnulis kviečia pažvelgti į vidų.

Pilnatis - tai akimirka, kai šešėliai tampa labiau matomi. Tai laikas, kai vidinis pasaulis tampa atviresnis, o tiesa apie save - lengviau pasiekiama.

Tai laikas sustoti. Įsiklausyti. Pabūti.

Ką manyje laikas paleisti?
Ką laikas priimti?
Kas tyliai beldžiasi ir laukia, kad būtų išgirsta, pamatyta, atpažinta?

Man kiekviena pilnatis yra mažas priminimas, kad žmogaus kelionė vyksta ne tik šviesoje, bet ir per santykį su savo vidine tamsa - ta nepažinta erdve, kurioje slypi tai, kas dar neišsakyta, neišgirsta, bet tyliai beldžiasi į sąmonės duris.

Pastaruoju metu vis labiau suvokiu ir jaučiu, kad simbolinis gyvenimas prasideda ten, kur nustojame ieškoti vien tik paaiškinimų ir išdrįstame būti su tuo, kas dar neturi aiškaus atsakymo.

Tikiu, kad būtent tokiose tylos akimirkose ir gimsta tikrasis pokytis…

Tegul ši pilnatis būna švelnus priminimas sugrįžti į save.

Prasmingos pilnaties 🌝

Dar senovės graikų filosofijoje buvo tikima, kad žmogaus gyvenimas nėra vien įvykių grandinė ar tikslų siekimas. Jis yra...
06/26/2026

Dar senovės graikų filosofijoje buvo tikima, kad žmogaus gyvenimas nėra vien įvykių grandinė ar tikslų siekimas. Jis yra Sielą brandinanti kelionė. Tokie mąstytojai kaip Plato ir Aristotle kalbėjo apie tai, kad žmogaus užduotis nėra tik pažinti pasaulį, bet ir ugdyti savo charakterį, dorybes, išmintį bei vidinę harmoniją. Jie domėjosi ir akcentavo ne tik tai, kas žmogui nutinka, bet ir tai, kuo jis tampa per savo patirtis.

Šią mintį šiuolaikinėje psichologijoje giliai plėtojo James Hillman. Jis tikėjo, kad mūsų psichika nėra problema, kurią reikia „sutaisyti“. Ji yra gyvas procesas, nuolat kviečiantis mus augti.

J.Hillman manė, kad net sunkiausi gyvenimo išgyvenimai gali tapti prasmingi, jei leidžiame jiems mus transformuoti, o ne siekiame kuo greičiau jų atsikratyti.

Jis tikėjo, kad Siela gyvena kitu ritmu.

Ji bręsta lėtai.

Per santykius.

Per netektis.

Per meilę.

Per nusivylimus.

Per tylą.

Per drąsą dar kartą atsiverti gyvenimui po to, kai jis skaudžiai sužeidė.

Aš taip pat tikiu, kad Sielos branda nėra būsena, kurią mes vieną dieną pasiekiame.

Mano suvokimu - tai nuolatinis procesas, kuriame mes po truputį bręstame ir tampame vis labiau savimi.

Psichologijoje šis vidinis virsmas siejamas su meaning-making - prasmės kūrimu.

Tai procesas, leidžiantis į savo patirtis pažvelgti ne tik pažodžiui, bet ir simboliškai, suteikiant joms prasmę ir integruojant jas į savo gyvenimo istoriją.

Galbūt tapimas savimi ir vyksta taip - per leidimą patirtims mus brandinti, per gebėjimą jose įžvelgti prasmę, per gyjimą, kuris vyksta saugiame santykyje.

Galbūt soul-making ir meaning-making yra ne tik psichologinės ar filosofinės sąvokos, bet pats gyvenimas, kviečiantis ne tik patirti, bet ir augti per tai, kas buvo patirta.

Asmeniniai pamąstymai ir refleksijos,
R.

Šiandien, stebėdama klientės kūną ir kartu jausdama vidinį procesą - kvėpavimo bangas, audinių pulsavimą, subtilius limf...
06/03/2026

Šiandien, stebėdama klientės kūną ir kartu jausdama vidinį procesą - kvėpavimo bangas, audinių pulsavimą, subtilius limfos, raumenų, fascijų, kaulų mikrojudesius - dar kartą aiškiai suvokiau, koks svarbus šiame darbe yra ryšys.

Kraniosakralinėje praktikoje dažnai kalbame apie klausymąsi. Ne apie klausymąsi ausimis, o apie gebėjimą būti šalia ir liudyti tai, kas vyksta kūno viduje. Kuo giliau mokomės klausytis, tuo labiau atsiveria suvokimas, kad kūnas nėra vien anatominė struktūra. Jis yra gyva istorija. Jame saugoma ne tik biologinė informacija, bet ir patirtis - išgyvenimai, emocijos, prisitaikymai, gynybos, santykių pėdsakai.

Dažnai sakoma, kad kūnas prisimena tai, ko protas jau nebeprisimena. Audiniuose galima jausti ilgai neštą įtampą, sulaikytą kvėpavimą, sustingusias reakcijas, neišbaigtus impulsus. Ne todėl, kad kūnas kaupia traumas tiesiogine prasme, bet todėl, kad nervų sistema nuolat prisitaiko prie to, ką mums tenka patirti. Kiekvienas prisitaikymas kadaise turėjo prasmę. Kiekviena gynyba kažkada padėjo išgyventi.

Giluminėje psichologijoje, ypač analitinėje tradicijoje, sakoma, kad tai, kas nebuvo iki galo išgyventa, ieško kelio būti integruota. Nes kiekviena patirtis kuria mūsų gyvenimo istoriją.

Stebint subtilius kūno ritmus tampa akivaizdu, kiek daug jame vyksta kiekvieną akimirką. Kiek daug reguliacijos procesų vyksta be mūsų sąmoningo dalyvavimo. Kiek daug kūnas nuolat dirba, kad išlaikytų pusiausvyrą. Ir kartu kiek daug jam tenka pakelti: stresą, netektis, santykių įtampą, neišsakytus jausmus, prisitaikymus, kurie kadaise buvo būtini.

Tokiose akimirkose ryšys tampa ne technika, o būtina sąlyga procesui vykti. Nervų sistema atsiveria ne todėl, kad yra taisoma, bet todėl, kad sutinka kitą nervų sistemą, kuri išlieka pakankamai rami, stabili ir prieinama. Saugumas dažnai atsiranda ne iš žodžių, o iš patirties, kad nereikia visko laikyti pačiam vienam.

Kartais didžiausias pokytis įvyksta ne tada, kai kažkas suprantama ar „sutvarkoma“, o tada, kai tai, kas ilgai buvo nešama vienumoje, pagaliau gali būti laikoma santykyje. Kūnas tarsi gauna galimybę trumpam padėti naštą ir patirti, kad jo išmintis, ritmas ir procesas yra gerbiami.

Kuo ilgiau dirbu, tuo labiau mokausi pasitikėti ne tik metodu, bet ir pačiu organizmu. Po simptomais, įtampomis ir gynybomis nuolat veikia gilesnis judėjimas link pusiausvyros, vientisumo ir gyvybės. Kartais tereikia pakankamai saugaus santykio, pakankamai erdvės ir laiko, kad tas judėjimas galėtų atsiskleisti.

Galbūt todėl tiek kūno terapijoje, tiek analitinėje psichologijoje svarbus yra pats procesas - gyvas santykis, gebėjimas matyti ir gerbti tai, kas vyksta, neskubant taisyti ar keisti, bet leidžiant jam skleistis. Kaip sakytų J.Hillman, kartais svarbiausia ne pašalinti simptomą ar paspartinti pokytį, o sudaryti sąlygas tam, ką jis vadino „soul-making“ - gilesniam žmogaus santykio su savimi ir savo patirtimi brendimui.

J. Hillman, C.G. Jung ir M. Woodman daug rašė apie tai, kad šiuolaikiniam žmogui dažnai trūksta simbolinio vidinio gyven...
05/28/2026

J. Hillman, C.G. Jung ir M. Woodman daug rašė apie tai, kad šiuolaikiniam žmogui dažnai trūksta simbolinio vidinio gyvenimo. Jie tai matė ne kaip emocinę problemą, o kaip gilų psichikos nuskurdimą.

Trumpai, jų požiūriu:
- žmogus pradeda gyventi tik pažodiniame, funkciniame pasaulyje;
- dingsta ryšys su vaizduote, sapnais, ritualu, mitu ir metafora;
- vidiniai konfliktai nebesuvokiami simboliškai, todėl jie ima reikštis kūnu, depresija, priklausomybėmis, nerimu ar tuštuma;
- gyvenimas tampa „plokščias“ - efektyvus, bet be Sielos.

C. G. Jung sakė, kad simboliai yra psichikos kalba. Kai jų nebelieka, žmogus nebegali transformuoti kančios - jis ima ją tiesiogiai nešti. Tuomet atsiranda neurozė, kompulsijos, perdėtas racionalumas arba kolektyvinių ideologijų apsėdimas.

J. Hillman buvo dar radikalesnis. Jis manė, kad modernus žmogus serga literalizmu - viską supranta tik praktiškai, mediciniškai, biografiškai. Pavyzdžiui:
- pyktis tampa tik „emocijų reguliavimo problema“;
- depresija - „sutrikimu“;
- sapnas - tik atsitiktiniu smegenų produktu.

Jam tai reiškė vaizduotės žlugimą. O kai vaizduotė miršta, Siela nebeturi kur kalbėti. Tuomet žmogus ima jausti:
- vidinį sausumą;
- cinizmą;
- nuolatinį stimuliacijos poreikį;
- nesugebėjimą būti vienumoje;
- gyvenimo be mito pojūtį.

M. Woodman daug kalbėjo apie tai kūno ir moteriškumo kontekste. Ji matė, kad kai simbolinis gyvenimas nuslopinamas:
- kūnas pradeda „nešti Sielą“;
- atsiranda valgymo sutrikimai, priklausomybės, perfekcionizmas;
- žmogus tampa pernelyg prisitaikęs prie išorinių vaidmenų;
- prarandamas spontaniškas ryšys su instinktu, intuicija ir vaizduote.

Ji dažnai rašė, kad nepatirtas simbolinis gyvenimas virsta kūnišku simptomu.

Visi trys iš esmės teigė: žmogui reikia ne tik informacijos ar funkcionalumo - jam reikia mito, simbolio, sapno, ritualo ir vidinių vaizdinių. Kitaip psichika pradeda badauti.

J. Hillman kalba tai reikštų „soul-making“ stoką.
C.G. Jung kalba - nutrūkusį ryšį su pasąmone ir archetipais.
M. Woodman kalba - įkalintą Sielą kūne.

Tai giliai atitinka mano pačios patyrimą. Sutinku, kad simbolinis gyvenimas ar jo nebuvimas prisideda prie mūsų vidinio išsekimo, nerimo, susvetimėjimo ir nuolatinio bandymo užpildyti tuštumą išoriniais stimulais. Atrodo, kad šiandien daugelis žmonių geba funkcionuoti, tačiau vis sunkiau patiria gyvenimą kaip iš tiesų prasmingą, gilų ir gyvą. Tampame perpildyti informacijos, tačiau alkani prasmės; nuolat susijungę technologiškai, tačiau nutolę nuo savo vidinio pasaulio, kūno, vaizduotės ir vieni kitų.

Manau, kad šiandien mums ypač svarbu ne tik rinkti informaciją apie save ar ieškoti būdų, kaip sau padėti, bet ir susigrąžinti santykį su savo Siela - su tuo, kas mumyse kalba per sapnus, simbolius, kūrybą, ilgesį, meilę, kūną, gamtą ir tylą. Nes kai žmogus praranda simbolinį ryšį su gyvenimu, jis ima viską nešti vienas — pažodžiui, tiesiogiai, be transformuojančios erdvės ir gilesnės prasmės. O tada net ir gražus gyvenimas viduje gali jaustis tuščias.

Ryšys kaip vienas stipriausių atsparumo (resilience) veiksniųŽmogus nėra izoliuota emocinė sistema. Mes reguliuojame sav...
05/22/2026

Ryšys kaip vienas stipriausių atsparumo (resilience) veiksnių

Žmogus nėra izoliuota emocinė sistema. Mes reguliuojame save per santykį. Nervų sistema nuo pat ankstyvos raidos yra sukurta ne vien savireguliacijai, bet ir ko-reguliacijai: būsenos stabilizuojamos per kito žmogaus buvimą, reakciją, prieinamumą.

Ši perspektyva keičia įprastą atsparumo supratimą. Atsparumas nėra vien vidinė savybė, tokia kaip valia ar psichologinė disciplina. Tai taip pat - ir galbūt visų pirma - santykinis procesas, įsišaknijęs žmogaus gebėjime būti su kitu.

Gedulas, trauma, liga, nesėkmė, perdegimas ar netektys niekada nevyksta tik viduje. Jie vyksta santykyje su aplinka - su tuo, ar žmogus jaučiasi matomas, girdimas, palaikomas. Kai ryšys yra, streso apkrova pasiskirsto. Kai jo nėra, sistema lieka viena su per dideliu krūviu.

Neurofiziologiniu požiūriu tai atsispindi autonominės nervų sistemos dinamikoje: saugus, reguliuojantis ryšys padeda greičiau atkurti pusiausvyrą, mažina nuolatinio grėsmės aktyvavimo tikimybę, palaiko lankstesnį atsaką į stresą. Kitaip tariant, kito žmogaus ramybė gali tapti biologiniu stabilizatoriumi. Todėl dažnai palengvėjimas ateina ne todėl, kad problema išnyksta, bet todėl, kad ji yra laikoma bendrai.

Izoliacija šiame kontekste nėra vien socialinė būsena. Tai ir fiziologinė patirtis - nuolatinė savireguliacija be santykinio atgarsio. Ilgainiui tai gali virsti hiper-savarankiškumu, emociniu slopinimu, padidinta kontrole. Strategijomis, kurios padeda adaptuotis, bet mažina gebėjimą giliai atsistatyti.

Svarbu atskirti: sveikas ryšys nėra priklausomybė. Tai saugus intersubjektyvumas - gebėjimas būti su kitu neprarandant savęs. Tokie santykiai pasižymi abipusiškumu, emociniu saugumu, pastovumu ir aiškiomis ribomis.

Atsparumas formuojasi per pasikartojančią patirtį: kai žmogus yra palaikomas sunkume, kai santykiai po įtampos yra atstatomi, kai emocinė patirtis gali būti išreikšta ir priimta. Šios patirtys palaipsniui formuoja giluminį nervų sistemos įsitikinimą: iššūkiai nereiškia atskirties. Šiame lygmenyje atsparumas tampa ne tik gebėjimu „ištverti“, bet ir gebėjimu būti santykyje net tada, kai sistema patiria stresą.

Gyjimas tuomet nėra vien individualus procesas. Tai yra procesas, kuriame patirtis įgauna formą per santykį. Stabilumas tampa ne vidine pastanga, o bendros reguliacijos rezultatu.

Ir galbūt būtent čia atsiskleidžia esminis principas: atsparumas nėra tik tai, ką žmogus gali atlaikyti vienas, bet ir tai, kiek jis gali būti laikomas, kai jam sunku.

Ryšys šiame kontekste nėra papildomas veiksnys. Tai - biologinis, psichologinis ir santykinis atsparumo pagrindas.

Šiandien išgirdau gerai žinomą Rumi citatą, kuri surezonavo ir susisiejo su temomis, kurias dažnai tyrinėjame su klienta...
04/20/2026

Šiandien išgirdau gerai žinomą Rumi citatą, kuri surezonavo ir susisiejo su temomis, kurias dažnai tyrinėjame su klientais:

„Vakar buvau protingas, todėl norėjau pakeisti pasaulį. Šiandien esu išmintingas, todėl keičiu save.”

Iš pirmo žvilgsnio ši mintis gali pasirodyti paprasta, tačiau joje slypi gili įžvalga apie žmogaus vidinę brandą ir sąmoningumo evoliuciją.

Pirmoji citatos dalis atskleidžia būseną, kai žmogaus dėmesys nukreiptas į išorę. Atrodo, kad problemos šaltinis yra pasaulyje: neteisingose sistemose, kitų žmonių elgesyje ar aplinkybėse. Kyla natūralus noras taisyti, keisti, kovoti už „geresnę tvarką“.

Tai svarbus ir neišvengiamas etapas. Susidūręs su skausmu, neteisybe ar vidiniu chaosu, žmogus dažnai dar neturi įrankių pažvelgti į save. Todėl jis projektuoja savo patirtis į išorę ir bando jas spręsti ten. Tai nėra klaida. Tai - proceso dalis.

Antroji citatos dalis žymi esminį lūžį: dėmesys iš išorinio pasaulio persikelia į vidinę realybę. Atsiranda suvokimas, kad mūsų patirtis nėra tik objektyvi tikrovė - ją nuolat formuoja mūsų interpretacijos, emocijos ir vidiniai įsitikinimai.

Šioje vietoje gimsta svarbios įžvalgos:
• tai, kaip aš matau pasaulį, yra neatsiejama nuo manęs pačio
• mano reakcijos, lūkesčiai ir jausmai kuria mano patyrimą
• pasaulis, kurį išgyvenu, yra santykis tarp „to, kas vyksta išorėje“ ir „to, kas vyksta manyje“

Tai nėra pasyvumas ar susitaikymas su neteisybe. Tai nėra savęs kaltinimas. Priešingai - tai atsakomybės perėmimas už savo vidinį pasaulį.

Be vidinio pokyčio išorinės pastangos dažnai tik atkartoja tas pačias problemas. Kovodamas su pasauliu, žmogus neretai nesąmoningai kovoja su tuo, kas vyksta jo paties viduje.

Tikrasis pokytis prasideda tada, kai atsiranda klausimas ne „ką reikia pataisyti aplink“, o „ką aš turiu suprasti savyje“.

Ši Rumi mintis glaudžiai siejasi su psichologine perspektyva, teigiančia, kad mes ne tik stebime pasaulį, mes jį nuolat interpretuojame per savo vidinę būseną.

Todėl keisdamas savo santykį su savimi, žmogus keičia ir tai, kaip jis patiria realybę.

O kur šiuo metu esi Tu - keiti pasaulį ar renkiesi savęs pažinimą?

10 faktų apie mane:1. Žmonės linkę manyti, kad esu “pasikėlusi”, nors iš tiesų esu labai introvertiška ir nedrąsi.2. Tur...
04/16/2026

10 faktų apie mane:

1. Žmonės linkę manyti, kad esu “pasikėlusi”, nors iš tiesų esu labai introvertiška ir nedrąsi.
2. Turiu žemą savivertę ir skiriu daug laiko savęs pažinimui šioje temoje.
3. Esu amžina studentė ir mokytis man yra malonumas.
4. Dievinu keliauti viena - tai mano pats vertingiausias laikas sau.
5. Labai mėgstu rankdarbius - visada klausydama paskaitų ar audio knygų mezgu, siuvinėju, neriu.
6. Man būdingas ekstrasensorinis suvokimas - gebėjimas suvokti emocinę ir energetinę informaciją per vaizdinius, pojūčius ir vidinį žinojimą.
7. Išsigydžiau nuo skydliaukės sutrikimų be vaistų.
8. Atsisakiau darboholizmo, alkoholio ir asmeninio verslo dėl sveikatos.
9. Esu laimingoje santuokoje jau 22 metus, kuri nebuvo rožėm klotas kelias, bet stipri ir intensyvi, mus abu auginanti kelionė.
10. Man būdinga gana monotoniška, paprasta mityba - kartais visą savaitę valgau tą patį maistą (pavyzdžiui, grikius 😀).

Pasidalinki kas nustebino labiausiai?
O gal dar kažką norėtum sužinoti?
Klausk, mielai atsakysiu 🤗

Dažnai prasmė slypi ne pačiame įvykyje, o tame, ką jis mumyse paliečia, sužadina ar iškelia į paviršių. Tas pats nutikim...
04/06/2026

Dažnai prasmė slypi ne pačiame įvykyje, o tame, ką jis mumyse paliečia, sužadina ar iškelia į paviršių. Tas pats nutikimas vienam žmogui gali praeiti beveik nepastebėtas, o kitam tapti emociškai stipriu ar net reikšmingu momentu. Taip nutinka todėl, kad reaguojame ne tik į išorinius įvykius, bet ir į tai, kas jau gyvena mūsų vidiniame pasaulyje.

Tam tikri patyrimai tarsi „aktyvuoja“ vidinius sluoksnius - jausmus, prisiminimus, patirtis ar neišspręstus klausimus. Jie tampa impulsu, sujungiančiu išorinę situaciją su vidiniu turiniu. Nors pats įvykis gali būti neutralus, mūsų reakcija niekada nėra atsitiktinė - ji visada susijusi su tuo, kas mums svarbu, jautru ar dar iki galo nesuprasta.

Šiandien net du kartus - darbe ir namuose - ant palangės nutūpė paukštis.

Tokį įvykį galima suprasti dvejopai. Viena vertus, tai paprastas, natūralus gamtos reiškinys: paukštis ilsisi, stebi aplinką, reaguoja į šviesą ar atspindžius. Šiame lygmenyje nėra jokios paslėptos žinutės - tik natūralus gamtos ir gyvybės judėjimas.

Tačiau žmogaus patyrime tokie momentai retai lieka neutralūs. Jie sustabdo dėmesį ir sukuria trumpą pauzę, kurioje atsiranda santykis tarp išorinio įvykio ir vidinės būsenos. Būtent šiame santykyje gimsta prasmė - ne pačiame įvykyje, o mūsų atsake į jį.

Kaip teigė C.G.Jung’as, svarbiausia yra ne tai, kas nutinka, o kaip mes tai išgyvename. Išoriniai reiškiniai gali tapti paviršiumi, į kurį nesąmoningai projektuojame savo vidines būsenas - tai, kas dar nėra iki galo suvokta, bet jau ieško formos ir kontakto. Tai tarsi savotiška pasąmonės simbolinė kalba, kviečianti mus į vidinį dialogą.

Taigi, paukštis ant palangės gali būti ir tiesiog paukštis, ir kartu momentas, kuriame atsiranda galimybė netikėtai susitikti su savimi - ne todėl, kad kažkas „atsiųsta“ kaip ženklas, bet todėl, kad kažkas viduje siekia būti pamatyta. Galbūt mintis, jausmas ar tylus suvokimas, iki šiol likęs už dėmesio ribų.

Tokie epizodai yra trapūs ir trumpalaikiai, tačiau juose slypi galimybė pažvelgti giliau - ne ieškoti ženklų išorėje, o atpažinti, kas tuo metu juda mūsų pačių vidiniame pasaulyje. Ir galbūt būtent tai, o ne pats paukštis, taps tikruoju susitikimo tašku.

Aš priimu šį kvietimą.
Nukreipiu dėmesį į savo vidų.

Užduodu sau klausimus: kas manyje nori būti pamatyta? Į ką verta atkreipti dėmesį? Kas siekia tapti sąmoninga?

Leidžiu sau neskubėti su atsakymais.
Leidžiu jiems ateiti ne per protą, o per jausmą, per kūną, per vidinį patyrimą.
Leidžiu sau atpažinti vidinį paukštį, kuris šiandien pats save man parodė.

Dažnai klientai konsultacijų metu su manimi dalijasi patirtimi, kad tam tikros temos jų gyvenime vis sugrįžta. Net ir ta...
03/27/2026

Dažnai klientai konsultacijų metu su manimi dalijasi patirtimi, kad tam tikros temos jų gyvenime vis sugrįžta. Net ir tada, kai atrodo, jog jos jau suprastos, išjaustos, išspręstos - gyvenimas tarsi vėl ir vėl jas iškelia į paviršių.

Žvelgdama iš gilesnės, asmeninės bei profesinės perspektyvos, tai matau ne kaip „neišspręstas problemas“, o kaip gyvas, besivystančias vidines temas - tam tikras ašis, per kurias vyksta mūsų augimas, savęs pažinimas ir sąmonės plėtimasis. Tai, kas kartojasi, dažnai nėra identiška - keičiamės mes, todėl keičiasi ir šių patirčių forma. Skirtinguose gyvenimo etapuose, santykiuose ar situacijose jos atsiskleidžia naujais sluoksniais, kviesdamos mus į dar gilesnį supratimą.

Tokias temas galima suvokti kaip vidinio kelio gaires - savotiškas gyvenimo užduotis, kurios ne tik formuoja mūsų asmenybę, bet ir jungia su gilesniu, autentiškesniu Savasties patyrimu. Kartais jos paliečia archetipinius sluoksnius, kolektyvinės pasąmonės lauką, todėl jų „išsprendimas“ nėra linijinis ar galutinis.

Tai labiau primena spiralę - judėjimą, kuriame mes tarsi sugrįžtame į tą pačią vietą, bet niekada nebebūname tokie patys. Kartais tas sugrįžimas gali kelti nusivylimą ar klausimą „argi čia jau nebuvau?“, tačiau iš tiesų tai nėra grįžimas atgal. Tai judėjimas gilyn, o iš gylio aukštyn.

Spiralėje nėra klaidos. Joje yra ritmas, laikas ir natūralus brendimo procesas. Tai, ką anksčiau galėjome suprasti tik vienu lygiu, palaipsniui pradedame integruoti vis giliau - per jausmą, per patirtį, per savo pasirinkimus ir santykį su savimi bei kitais.

Aš tikiu, kad svarbiausias pokytis įvyksta tuomet, kai nustojame siekti „galutinio išsprendimo“, o pradedame santykiauti su tuo, kas kartojasi - su smalsumu, švelnumu ir pagarba savo vidiniam procesui.

Galbūt mes čia ne tam, kad viską „išspręstume“, o tam, kad vis giliau save suprastume. Ir galbūt būtent per šiuos sugrįžimus mes po truputį artėjame prie tikrosios Savasties.

Kartais taip stengiamės patikti kitiems, kad nepastebime, kaip pamažu pamirštame save. Mes laistome svetimas gėles - rūp...
03/10/2026

Kartais taip stengiamės patikti kitiems, kad nepastebime, kaip pamažu pamirštame save. Mes laistome svetimas gėles - rūpinamės kitų lūkesčiais, nuotaikomis ir nuomonėmis, apleisdami savąsias. Kai kiti džiaugiasi, jog esame patogūs ir nuolankūs, kai jų gėlės palaistytos, mūsų pačių gėlė tuo metu lieka be vandens.

Sustok akimirkai. Paklausk savęs: ar skiri tiek pat rūpesčio savo poreikiams, savo svajonėms, savo ramybei?

Pasauliui nereikia dar vieno žmogaus, kuris nuolat prisitaiko. Pasauliui reikia Tavęs - tikros, gyvos ir autentiškos.

Todėl nepamiršk pirmiausia palaistyti savo gėlės. Kai ji sužydės, jos grožis natūraliai įkvėps ir kitus. Tavo drąsa rinktis save gali tapti tylia žinute kitiems - prisiminti tai, kas jų viduje tikra, bet galbūt apleista.

Address

Chicago, IL

Telephone

+19194555534

Website

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Rimgailė. Psichologiniai Užrašai. posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Shortcuts

Share