Atrask minute sau su Aida Gabriela

17/07/2026

Po pastarųjų įvykių vis grįžtu prie vieno klausimo.

Ar mesdama akmenį į kaltąjį pati netampu smurto dalimi?

Skaitydama komentarus supratau, kad mane sukrėtė ne tik pats įvykis. Sukrėtė ir tai, kas vyko po jo.

„Pedofilams ją atiduoti.“

„Jei patektų man į rankas – plaukus išraučiau.“

„Reikia su jais padaryti tą patį.“

Visa tai rašo žmonės, kurie sako kovojantys prieš smurtą.

Ir tada susimąsčiau – ar smurtas visada atrodo kaip kumštis? O gal kartais jis ateina apsirengęs teisingumu, pykčiu ir įsitikinimu, kad „šį kartą tai pateisinama“?

Tai priminė Biblijos žodžius:

„Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas meta akmenį.“

Ši istorija nėra apie tai, kad blogis neturi pasekmių. Ji apie tai, kad teisingumas neturėtų gimti iš neapykantos.

Kaip psichologė dažnai matau vieną dėsningumą – smurtas retai baigiasi vienu veiksmu. Jis linkęs daugintis. Nukentėjęs kartais tampa skriaudėju. Pažemintas žemina kitą. Neapykanta gimdo neapykantą.

Todėl labai svarbu atskirti du dalykus: atsakomybę ir kerštą. Atsakomybė saugo visuomenę. Kerštas tik trumpam suteikia pasitenkinimą, bet smurto grandinės nenutraukia.

Dar vienas komentaras įstrigo:

„Jei pamatyčiau tokius paauglius, praeičiau pro šalį. Nenoriu gauti į nosį.“

Ir pagalvojau…

O jeigu ten būtų tavo vaikas?

Ar tada nosis vis dar būtų svarbesnė?

Skaudžiausia, kad tokiose istorijose dažnai klausiame: kas kaltas?

Gal verta paklausti ir kitaip:

* Kas pirmas pamatė, kad šiems vaikams reikia pagalbos?
* Kas pastebėjo jų pyktį, skausmą, atstūmimą?
* Kas bandė sustabdyti patyčias, smurtą ar abejingumą anksčiau?
* O gal visi laukėme, kol kažkas kitas sureaguos?

Tie vaikai – tai dar vaikai. Mes nežinome jų istorijų. Tai jokiu būdu nepateisina padaryto smurto. Tačiau padeda suprasti vieną svarbią tiesą – smurtas dažniausiai neatsiranda per vieną dieną.

Jis auga ten, kur ilgai niekas nemato.

Paradoksalu, bet dažnai vaikas tampa matomas tik tada, kai įvyksta tragedija. Iki tol jis gali metų metus siųsti signalus, kurių niekas neišgirsta.

Todėl šiandien nenoriu klausti: „Kas kaltas?“

Noriu paklausti:

Ką aš darau, kad smurto būtų mažiau?

Ar sustabdau patyčias?
Ar apginu silpnesnį?
Ar reaguoju, kai matau skriaudžiamą žmogų?
Ar mano žodžiai socialiniuose tinkluose kuria daugiau saugumo, ar daugiau neapykantos?
Ar neperduodu smurto toliau – savo komentarais, panieka, pažeminimu ar abejingumu?

Nuoširdžiai užjaučiu nukentėjusią šeimą. Linkiu jiems stiprybės ir realios pagalbos.

Tačiau tikiu, kad dar vienas neapykantos komentaras jų skausmo nepalengvins.

Galbūt didžiausias pokytis prasideda ne tada, kai metame akmenį.

O tada, kai kiekvienas tyliai paklausiame savęs:

Ar mano kasdieniai pasirinkimai mažina smurtą, ar leidžia jam augti?

11/07/2026

Greitoji emocinė pagalba 🛟

02/07/2026

25/04/2025

AR IR TU PASKUTINĖS NAKTIES PRIEŠ EGZAMINUS STUDENTAS?

REKOMENDACIJA visiems, kurie atidėjo gyvenimą iki pirmadienio (jau trečius metus iš eilės).

Jei ir tu:
– prieš pradėdamas rašyti darbą būtinai išplauni langus,
– tvarkai spintą, kai reikia atsakyti į svarbų el. laišką,
– o „reikia parašyti CV“ skamba kaip kvietimas į piligriminę kelionę…

…tada John Perry „Prokrastinacijos menas“ – TAU.

Jau niekada į savo polinkį atidėlioti nežiūrėsiu, kaip į juodąją skylę 🫣
Knyga, kurią tiesiog su šypsena surijau vienu prisėdimu. 😃
Šmaikšti, atpalaiduojanti, įtraukianti ir direktyvi. Tik nepagalvok, kad tai dar viena knyga su daug patarimų. Ji paglostys širdį ir parodys atidėliojančių stipriąsias puses 😇.
Pastebėjau, kad filosofų rašytoju knygos dažnai maloniai skaitosi dėl minties lankstumo ir paprastos kalbos 🥰
Genialumas slypi paprastume!
Beveik garantuoju, kad skaitant nenulaikysi šypsenos! O gal net nusijuoksi garsu. Dar vienas geras dalykas, kad knygelę galima perskaityti vienu prisėdimu, tad pasirūpink, kad nereikėtų niekur skubėti prieš ją atsiverčiant.

🤫 Išduosiu paslaptį nekantruoliams, negalintiems įsigyti knygos: ji yra Audioteka.lt 🤓

Tai knyga apie tai, kaip NIEKO neveikti strategiškai. Apie tai, kaip būti produktyviu prokrastinatoriumi. Taip, toks dalykas egzistuoja. Ne, Perry nesimoko iš kaltės jausmo – jis moka jį panaudoti kaip kurą.
Ir jo humoro jausmas – kaip geras kavos puodelis: šiek tiek ciniškas, bet labai prabudina.

Skaitai – juokiesi. Pabaigi – ir (galbūt) pagaliau išsivalai pašto dėžutę.

Rekomenduoju! Bet gali palaukti iki rytojaus. Aišku.

24/04/2025

PADĖKIT!!! NEGALIU UŽMIGT PRIEŠ SVARBŲ ĮVYKĮ
AR SU MANIMI VISKAS GERAI?

Laukia svarbus įvykis: susitikimas, kelionė, viešas kalbėjimas, paskaita. Išoriškai jautiesi ramus (jau daug kartų tai darei ir nėra ko jaudintis). Žinai, kad poilsis gyvybiškai svarbus, bet kaip tyčia prieš svarbų įvykį naktis bemiegė, nors miego sutrikimų neturi? Kas tai? Ir ką daryti? Ar verta sunerimti?

Pažinai save? Paskaityk. Tai dažnai varginanti problema 🔥
Išoriškai nerimo gali ir nesijausti, tačiau organizmo viduje vyksta subtilūs, bet svarbūs procesai, kurie trukdo užmigti. Tai dažnas reiškinys prieš svarbius įvykius (pvz., egzaminą, viešą kalbėjimą, kelionę ar susitikimą), net ir tiems žmonėms, kurie paprastai neturi miego sutrikimų. Štai keletas svarbiausių neurobiologinių ir psichologinių mechanizmų:

1. Padidėjęs kortizolio kiekis

Taip – kortizolis (streso hormonas) čia vaidina svarbų vaidmenį. Net jei subjektyviai nesijauti įsitempusi, organizmas gali reaguoti į „numatomą stresą“:
• Kortizolis natūraliai pakyla ryte, bet prieš svarbų įvykį jo lygis gali pradėti kilti anksčiau nei įprasta – vakare ar net prieš miegą.
• Tai aktyvina simpatinę nervų sistemą, kuri slopina parasimpatinę („atsipalaidavimo“) veiklą, reikalingą miegui.

2. Padidėjęs kognityvinis aktyvumas

Net jei emocinio nerimo nejauti, smegenys gali būti aktyvios apdorodamos būsimą įvykį:
• Numatymas (anticipacija) – vertinimas, kaip pavyks, ką reikės padaryti, ką pasakys kiti.
• Perfekcionistinės mintys – „turiu gerai pailsėti, kitaip neišsimiegojęs/-usi susimausiu“ – tai kelia papildomą spaudimą, kuris trukdo užmigti.

3. Fiziologinis parengtumas (hyperarousal)

Net jei nejauti įtampos, kūnas gali būti pasiruošęs „veikti“, o ne ilsėtis:
• Gali pasireikšti neįprastai greitas širdies plakimas, padažnėjęs kvėpavimas, įsitempę raumenys – net vos pastebimai.
• Tai vadinama latentiniu streso atsaku.

4. Paradoksalus nerimas dėl miego

Mintys apie tai, kad reikia pailsėti, gali sukelti „miego kontrolės“ pastangų, kurios trukdo natūraliam užmigimui. Tai vadinama performance anxiety apie miegą – dažnas reiškinys, panašus į scenos baimę.

Ką galima padaryti:
• Priimti – pripažinti, kad tai natūrali organizmo reakcija, o ne sutrikimas.
• Ruošti kūną dienos metu – intensyviai sportuok dieną, kad kūnas pavargtų, fizinis aktyvumas, atpalaiduojanti veikla vakare, miego rutina.
• Kūno ir proto raminimas – kvėpavimo pratimai, „body scan“ meditacija, raumenų atpalaidavimas.
• Minties perkėlimas – dienoraščio rašymas prieš miegą, kad „išrašytum“ galvoje sukamas mintis.
• Dėmesio valdymas – jei negali užmigti ilgiau nei 20 min., atsikelk, pasėdėk prie blankios šviesos ir užsiimk monotoniška, raminančia veikla, tada grįžk į lovą.

O gal atradai savo būdų ir gali mus praturtinti?

22/04/2025

Žemės traukos terapija
(Pirma diena po atostogų – 1:0 mano orumui)

Ankstyvas rytas. Viskas paruošta, žadintuvas laiku, dukra keliasi, kava šilta, net knyga prieš išėjimą – rytinis balansas pasiektas. Saulė šviečia, žaluma akims vis dar neįprasta, pavasaris glosto.

Bet staiga – BUM.
Vienas neatsargus žingsnis, ir alkūnės stipriai susipažįsta su miesto plytelėm. Fiziškai – skausmas. Emocijų ir minčių lavina:

Emocinis spektras:
• Gėda: aplink žiūri – „ką pagalvos?“ (iš kur čia ji? Jau tiek kartų išdirbta 🫣)
• Pyktis: ant šaligatvio - “reikėjo čia jį keisti”
• Savigrauža: „Tai tu net vaikščiot nebemoki?“
• Apmaudas: taip neturėjo būti
• Nesaugumas: „ką pagalvos dukra ir aplinkiniai?“
• Humoras: dukros sakinys – „Tu taip ilgai kritai“ – virsta dienos terapija. Detaliai prisimenu kaip kovojau dėl išsilaikymo ant dviejų kojų. Žemės trauka įveikė, net pati juokčiausi save matydama iš šono😅.

Ir štai – psichologinis eksperimentas gyvai. Be tyrimo plano, be etinės komisijos leidimo. Viena kūniška akimirka suaktyvina visą pažintinių iškraipymų paradą, emocijų greitkelį ir seniai pažįstamą vidinį kritiką.

O kur visos teorijos?
Tai kaip ten su ta gėda ir kalte?
Vakar vakare skaičiau apie išbuvimą su skausmu. Ryte – išbandymas praktiškai. Bet tiesą sakant – kai krenti, ne sąmoningumas pirmas pasirodo. Pirmas ateina kritikas, gėda, norėjimas prasmegti. Ir tai žmogiška. Svarbiausiai, kaip susitvarkai su viskuom ką išsikasei eksperimento metu 🤭

Skaitančių statistika:
• 33 % atpažins savo vidinį kritiką
• 40 % susijuoks iš pažįstamos situacijos
• 15 % mintyse apkabins dėl alkūnių
• 10 % pagalvos – ačiū, kad pasakei garsiai tai, ką dažnai slepiam
• 2 % pagalvos taip tau ir reikia

Rezultatas:
• Dvi stipriai nubrozdintos alkūnės
• Viena įžeista savigarba
• Vienas džentelmenas su ištiesia ranka (ačiū, bet „viskas gerai“)
• Darbas su savim po neplanuoto “eksperimento”

Išvada:
Kūnas nukrito, emocijos šoko, bet istorija liko.
Ir šiandien supratau: netgi griuvimas gali tapti įžvalga. Vakarykštę teoriją taikom praktiškai su nubrozdintom alkūnėm. Gera proga su atjauta pasirūpinti savo sutrigerintom savigarbos dalim.

PS Kad ir kaip nemalonu eksperimentuoti ir klysti sveika. Tad pasitaisom karūnas ir nubrozdintom alkūnėm pirmyn dėl geresnio rytojaus 😉

19/04/2025

Apie vieną iš sunkiausių emocijų su kuria nei vienas negimėm. Ją mums perdavė augant. Ji reikalinga, bet kartais gali būti pernelyg slegianti ir ribojanti galimybes. Teisingiausias kelias: susipažinti ir susidraugauti.

GĖDA – kai norisi dingti, pasislėpti ar pasiteisinti…
Bet iš tikrųjų tai – tik viena vidinė dalis, kuri labai ilgai laukė, kad ją kas nors išgirstų.

✨ IFS(vidinės šeimos sistemos) terapijos požiūriu, gėda – tai ne visa tavo esmė, o tremtinė dalis (ji buvo užslėpta ir saugoma, kad neišlystų, nes sukelia nemalonias emocijas). Ji patyrė skausmingas patirtis:
❌ atstūmimą,
❌ kritiką,
❌ pažeminimą,
❌ gėdinimą,
❌ lyginimą su kitais.

Ji išmoko:
„Su manim kažkas negerai. Jei būsiu savimi – mane paliks.“

Kaip ši dalis pasireiškia?
Kai patenkame į situaciją, kuri primena seną gėdos patirtį, tremtinė suaktyvėja – ir mes:
• supykstame („Tu neturi teisės man to sakyti!“)
• užsisklendžiame („Viskas gerai“ – nors nieko negerai)
• norime pasislėpti („Noriu iš čia dingti“)
• pateisiname save („Aš tiesiog pavargęs…“)
• pasislepiam už perfekcionizmo, darbo, ekrano ar net alkoholio.

Tai daro mūsų apsauginės dalys:
🛡️ Valdytojai – saugo nuo gėdos (pvz., per perfekcionizmą).
🚒 Ugniagesiai – malšina ją, kai ji vis tiek prasiveržia (pvz., valgymas, pyktis, bėgimas nuo kontakto).

Bet iš tikrųjų…
Gėdos dalis nenori būti slopinama ar taisoma.
Ji nori būti išgirsta.
Ir ją gali išgydyti tik Savas – tavo vidinis švelnus, atjaučiantis „aš“.

Mažas žingsnis į pokytį:
Kitą kartą, kai pajusi stiprią emociją ar norą užsidaryti – paklausk savęs:
„Kokia mano dalis čia dabar pasirodė? Nuo ko ji mane saugo?“
“Ko ji bijo, kad gali atsitikti?“
„Kaip galėčiau su ja pabūti, o ne ją nustumti?“

Nesusitapatink su emocija: Tu nesi gėda.
Tu turi vidinę dalį, kuri ją jaučia. Priimk ją.
Tu turi galios jai padėti.

31/03/2025

Istorija “Antros pusės beieškant”

Vienas žmogus labai tikėjo, kad be „antros pusės“ jis niekada nebus laimingas. Jis nusprendė leistis į kelionę ir rasti savo antrą pusę, bet niekur jos negalėjo rasti.
Galiausiai jis pasiekė seną išminčių ir paklausė:
– Kur man rasti savo antrą pusę?
Išminčius padavė jam veidrodį.
– Pirmiausia tapk pilnas pats. Tada tau nebereikės pusės – galėsi rinktis, su kuo dalintis savo pilnatve.
Žmogus suprato: tik ieškodamas savęs, o ne pusės, jis gali atrasti tikrą meilę.”

Įprasta girdėti frazę „mano antra pusė“ kaip meilės idealą, tarsi žmogus būtų tik pusė visumos, kurią gali užpildyti tik kitas. Tai skamba romantiškai, tačiau psichologiškai toks mąstymas gali sukelti klaidingus lūkesčius ir santykių problemas.

Nepilnavertiškumo iliuzija

Frazei „antra pusė“ būdingas užslėptas trūkumo jausmas. Ji suponuoja, kad esame neužbaigti be partnerio, kad mūsų pilnatvė priklauso nuo kito žmogaus. Tačiau psichologiniai tyrimai rodo, kad sveiki santykiai remiasi ne trūkumo užpildymu, o dviem savarankiškais, emociškai brandžiais asmenimis, kurie dalijasi savo gyvenimu.

Psichologo John Bowlby prieraišumo teorija (1988) atskleidžia, kad saugus prisirišimas formuojasi ne dėl to, jog partneriai „papildo“ vienas kitą, bet dėl jų gebėjimo suteikti emocinį saugumą be priklausomybės. Be to, tyrimai apie savivertę (Murray, Holmes & Griffin, 2000) rodo, kad žmonės, kurie santykiuose jaučiasi visaverčiai ir nepriklausomi, patiria mažiau nerimo ir konfliktų.

Jei partnerį laikome tuo, kas mus „papildo“, gali atsirasti nesąmoningas lūkestis, kad jis turi išspręsti mūsų problemas, sumažinti vienatvę ar suteikti gyvenimui prasmę. Tai kelia per didelį emocinį spaudimą santykiui ir skatina priklausomybę nuo kito asmens, o ne vidinę savivertę.

Priešingybės pritraukia – ar tikrai?

Dažnai sakoma, kad minusas traukia pliusą, tačiau psichologiniai tyrimai prieštarauja šiam mitui. Tyrimai apie santykių suderinamumą (Byrne, 1971) parodė, kad žmonės linkę rinktis partnerius, kurie turi panašius įsitikinimus ir vertybes, o ne priešingas savybes. Ilgalaikiuose santykiuose didesnę sėkmę lemia ne skirtumai, o bendras požiūris į gyvenimą, bendravimo būdas ir emocinis intelektas.

Skirtingos asmenybės savybės gali būti įdomios pradiniame santykių etape, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje svarbiausia yra gebėjimas kurti tarpusavio supratimą ir palaikymą, o ne bandymas kompensuoti vienas kito trūkumus.

Sveikas požiūris į santykius

Užuot ieškoję „antros pusės“, verta ugdyti pilnatvę savyje. Tai reiškia savęs pažinimą, emocinę brandą ir gebėjimą jaustis visaverčiu be kito žmogaus patvirtinimo. Tokia vidinė pusiausvyra leidžia kurti santykius, kuriuose abu partneriai yra lygiaverčiai ir nepriklausomi, o jų ryšys tampa pasirinkimu, o ne būtinybe.

Psichologės Esther Perel tyrimai apie santykius (2017) rodo, kad didžiausią aistrą ir harmoniją santykiuose išlaiko tie partneriai, kurie geba išsaugoti savarankiškumą ir individualumą. Jie renkasi būti kartu ne dėl baimės būti vieni, o dėl abipusio emocinio ryšio ir pasitikėjimo.

Santykiai nėra lygtis, kur vieno žmogaus trūkumai užpildomi kito savybėmis. Jie yra dviejų stiprių, unikalių individų sąjunga, paremta pagarba, bendryste ir meile, o ne trūkumo jausmu. Tik tada, kai suvokiame savo vertę ir pilnatvę, galime sukurti harmoningus, brandžius ir tvarius santykius.

Galvojant apie santykius, verta atsisakyti įsitikinimo, kad esame tik pusės, ieškančios papildymo. Vietoj to, galime įsivaizduoti du sveikus, pilnavertiškus, brandžius asmenis, kurie santykyje jaučia pagarbą vienas kito skirtingumui, bet neturi tikslo jo pakeisti.

, ̇sveikata

31/03/2025

Pasitikrinam ar esam sveikos asmenybės ir kurias sritis reikėtų pastiprinti 🤓✍️

Sveikos asmenybės požymiai: kaip juos atpažinti ir ugdyti?

Kiekvienas žmogus yra unikalus, tačiau psichologiškai sveika asmenybė turi tam tikrus bruožus, padedančius palaikyti emocinę pusiausvyrą, kurti kokybiškus santykius ir sėkmingai prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių. Tai nėra statiška būsena – sveika asmenybė nuolat mokosi, auga ir prisitaiko prie naujų aplinkybių.

🔹 1. Sutarumas – gebėjimas kurti harmoningus santykius

Sutarumas apima empatiją, bendradarbiavimą ir pagarbą kitiems. Sveika asmenybė moka išklausyti, priimti skirtingas nuomones ir nesivelti į nereikalingus konfliktus. Tai nereiškia, kad žmogus visada sutinka su visais – tai reiškia gebėjimą diskutuoti konstruktyviai ir ieškoti sprendimų, kurie tenkintų visas puses.

🔹 2. Lankstumas – prisitaikymas prie gyvenimo iššūkių

Lankstumas padeda neįstrigti sustabarėjusiuose įsitikinimuose ir veikimo modeliuose. Tai gebėjimas priimti netikėtus gyvenimo pokyčius, išmokti naujų dalykų ir keisti savo požiūrį, kai tam yra pagrindo. Lankstus žmogus geba matyti situacijas iš skirtingų perspektyvų ir prisitaikyti be vidinio pasipriešinimo.

🔹 3. Atvirumas pokyčiams – nuolatinis augimas ir mokymasis

Atvirumas pokyčiams reiškia norą tyrinėti, eksperimentuoti ir nebijoti išeiti iš komforto zonos. Gyvenimas nuolat keičiasi, ir psichologiškai sveikas žmogus tai priima kaip galimybę augti, o ne kaip grėsmę. Jis yra smalsus, atviras naujai patirčiai ir sugeba mokytis iš klaidų, o ne bijoti jų.

🔹 4. Emocinis stabilumas – gebėjimas reguliuoti emocijas

Sveika asmenybė geba pripažinti ir išreikšti savo emocijas tinkamu būdu. Ji neslopina jausmų, tačiau ir neleidžia jiems valdyti jos elgesio. Streso akivaizdoje toks žmogus geba nusiraminti, ieškoti sprendimų ir nesileisti į emocinius kraštutinumus.

🔹 5. Savęs priėmimas – pagarba sau ir savo unikalumui

Psichologiškai sveikas žmogus geba priimti save su visais savo trūkumais ir stiprybėmis. Jis nejaučia nuolatinio poreikio lygintis su kitais ar siekti neįmanomų standartų. Savęs priėmimas padeda jaustis gerai su savimi ir kurti tvirtą savivertę.

🔹 6. Savarankiškumas – gebėjimas veikti nepriklausomai

Sveika asmenybė geba priimti sprendimus ir veikti nepriklausomai nuo kitų žmonių pritarimo. Ji nebijo vienatvės, nes remiasi savo vertybėmis ir turi vidinį kompasą, kuris padeda pasirinkti tinkamą kryptį.

🔹 7. Vidinė motyvacija – veikimas iš vidinių paskatų

Psichologiškai sveikas žmogus nėra priklausomas nuo išorinių paskatų (pvz., pritarimo ar materialinių paskatų). Jis siekia savo tikslų, nes jie atitinka jo vertybes ir vidinius įsitikinimus, o ne vien dėl socialinių normų ar kitų žmonių lūkesčių.

🔹 8. Gebėjimas atleisti – paleidimas to, kas nebetarnauja

Sveika asmenybė nelaiko pykčio ir neapmaudo, nes supranta, kad ilgalaikė nuoskauda žaloja labiau nei pati situacija. Atleidimas nėra silpnumas – tai gebėjimas paleisti emocinę naštą ir judėti į priekį be neigiamų jausmų naštos.

🔹 9. Realistiškas optimizmas – tikėjimas geresne ateitimi

Sveikas žmogus nėra naivus optimistas, bet ir ne pesimistas. Jis realistiškai vertina situacijas, tačiau tiki, kad gali jas įveikti ir pasiekti geresnių rezultatų. Tai suteikia jam stiprybės ir atkaklumo siekiant tikslų.

🔹 10. Humoro jausmas – gebėjimas lengviau priimti gyvenimą

Sveika asmenybė moka pasijuokti iš savęs, priimti gyvenimo iššūkius su lengvumu ir nepriimti visko pernelyg rimtai. Humoro jausmas padeda sumažinti stresą, stiprina santykius ir leidžia rasti pozityvumo net sudėtingose situacijose.

⸻

Šie bruožai padeda kurti vidinę darną ir pasitenkinimą gyvenimu. Svarbu suprasti, kad sveika asmenybė nėra kažkas, ką „turime“ arba „neturime“ – tai nuolat ugdoma būsena.

🌿 Kurią šių savybių savyje labiausiai vertinate? O kurią norėtumėte stiprinti?
Psichologė Aida KET psichoterapijos

27/03/2025

Psichologiniai patarimai tėvams ➡️ https://www.15min.lt/n2420168