14/07/2026
Sunku pasakyti „ne“ ir išlaikyti asmenines ribas: kaip individuali terapija padėjo atrasti daugiau lengvumo ir laisvės
Tikra terapinė istorija
Klientė davė aiškų sutikimą pasidalyti savo terapine patirtimi edukaciniais tikslais. Istorija publikuojama tik suderinus tekstą su kliente. Siekiant apsaugoti klientės privatumą ir terapinio darbo konfidencialumą, istorijoje aprašoma jos asmeninė patirtis ir atradimai, neatskleidžiant individualios terapijos vedimo ar terapinio proceso eigos.
„Jausdavausi lyg išdavusi save.“
Kartais žmogus labai aiškiai jaučia, kad nenori.
Nenori sutikti.
Nenori prisiimti dar vienos užduoties.
Nenori daryti to, ko iš jo tikisi kitas žmogus.
Viduje atsakymas jau seniai skamba.
Ne.
Tačiau garsiai nuskamba visai kitas žodis.
Taip.
O vėliau ateina pyktis.
Susierzinimas.
Nusivylimas savimi.
Mintys, kurios vis sugrįžta.
Kodėl ir vėl nepasakiau „ne“?
Kodėl neapgyniau savo pasirinkimo?
Kodėl leidau peržengti savo ribas?
Būtent su šiuo sunkumu į individualią terapiją kreipėsi Rita.
Savo situaciją ji apibūdino labai trumpai ir labai aiškiai:
„Atėjau su negalėjimu, nemokėjimu pasakyti „ne“. Su negebėjimu išlaikyti savo ribų.“
Šis sunkumas lydėjo ją skirtingose gyvenimo srityse.
Santykiuose su tėvais.
Darbe.
Bendraujant su vadovu.
Su kolegomis.
Situacijos buvo skirtingos.
Tačiau vidinis jausmas visada labai panašus.
Kai Rita nesugebėdavo atsisakyti, ji pykdavo ant savęs.
„Jausdavau nusivylimą, kad neatstovėjau savęs, savo pasirinkimo.“
Tačiau šalia visada atsirasdavo dar vienas jausmas.
Kaltė.
„Buvo baisu patirti kaltę, jeigu nepadarysiu to, ko nori kitas žmogus.“
Ir tuomet žmogus tarsi atsiduria spąstuose.
Pasakyti „ne“ kitam atrodo baisu.
Tačiau pasakyti „taip“, kai viduje jauti visai ką kita, taip pat skauda.
Kartais net dar labiau.
„Būdavau suirzusi, pikta, nusivylusi, kad turėsiu daryti tai, ko nenoriu. Jausdavausi lyg išdavusi save.“
Sunku pasakyti „ne“ – ne visada todėl, kad žmogus nežino savo ribų
Iš šalies gali atrodyti, kad žmogui tiesiog trūksta ryžto.
Kad jam reikėtų labiau pasitikėti savimi.
Išmokti pasakyti „ne“.
Tačiau labai dažnai sunkumas slypi gerokai giliau.
Žmogus puikiai jaučia, kada pavargsta.
Kada nebenori.
Kada viduje kyla pasipriešinimas.
Tačiau tarp to, ką jis jaučia, ir to, ką pasako garsiai, neretai atsistoja daugelį metų formuoti įsitikinimai.
Pareigingumas.
Atsakomybė.
Baimė nuvilti.
Kaltės jausmas.
Noras būti geru.
Padėti.
Nepavesti.
Ir vienas labai stiprus vidinis žodis.
„Turiu.“
Kai gyvenimą pradeda valdyti vidinis „turiu“
Kalbėdama apie savo patirtį, Rita vis sugrįždavo prie vieno žodžio.
„Turiu.“
Turiu padaryti.
Turiu suspėti.
Turiu padėti.
Turiu sutikti.
Turiu nenuvilti.
Iš pirmo žvilgsnio šis žodis atrodo visiškai įprastas.
Juk visi turime pareigų.
Atsakomybių.
Įsipareigojimų.
Tačiau Rita pastebėjo, kad jos santykis su šiuo žodžiu buvo visai kitoks.
„Santykis su žodžiu „turiu“ – tai iš išorės įdiegtas elgesio modelis. Tai, ką turiu atlikti, atlieku kaip robotas, nieko daug neklausinėdama, nejausdama, lyg iš inercijos.“
Šis palyginimas labai tiksliai atspindi tai, ką išgyvena daugelis žmonių.
Iš šalies jie atrodo atsakingi.
Pareigingi.
Patikimi.
Tie, kuriais visada galima pasikliauti.
Tačiau viduje jie dažnai jaučiasi pavargę.
Ne todėl, kad nemėgtų savo darbo.
Ne todėl, kad nenorėtų padėti kitiems.
O todėl, kad ilgainiui gyvenimas ima suktis vien aplink tai, ką reikia padaryti.
Kai pareiga virsta prievole
Vienu ryškiausių Ritos atradimų tapo žodis „prievolė“.
Ji jį apibūdino labai paprastai.
„Prievolė simbolizavo sunkumą, kurį jaučiau net fiziškai. Tai lyg kažkokia tamsa, niūrumas.“
Ši mintis mane sustabdė.
Mes visi turime pareigų.
Tačiau ne visos pareigos išgyvenamos vienodai.
Kartais tai, ką atliekame, tampa nebe sąmoningu pasirinkimu, o našta, kurią nešame todėl, kad atrodo, jog kitaip negalima.
Tuomet net paprasčiausi darbai pradeda slėgti.
Ne todėl, kad jie būtų per sunkūs.
O todėl, kad žmogus juos atlieka praradęs vidinį lengvumą.
Sustokime akimirkai…
Per daugelį metų darbo su žmonėmis pastebiu, kad retai kas pavargsta vien nuo pareigų.
Dažniau pavargstama nuo gyvenimo, kuriame vis mažiau lieka pasirinkimo.
Kai kiekvienas sprendimas atrodo kaip „privalau“, net ir mėgstama veikla gali tapti sunki.
Todėl kartais svarbiausias pokytis prasideda ne tada, kai žmogus pakeičia darbą ar aplinkybes.
Jis prasideda tada, kai pamažu keičiasi jo santykis su tuo, ką jis daro.
Kai atsiranda daugiau lengvumo
Vėliau Rita savo refleksijoje parašė vieną sakinį, kuris labai tiksliai apibendrina jos patirtį.
„Svarbiausia, kad žodis „prievolė“ peraugo į „pareigą“ – į lengvesnį, sveikesnį požiūrį į tai, ką turime atlikti.“
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pasikeitė tik vienas žodis.
Tačiau pačiai Ritai tai reiškė kur kas daugiau.
Ji suprato, kad galima būti atsakingai ir kartu nejausti nuolatinės vidinės naštos.
Galima dirbti.
Ilsėtis.
Padaryti pertrauką.
Ir dėl to nesijausti blogu žmogumi.
Kaip pati Rita rašė:
„Leidimas sau rinktis man suteikia lengvumą, o lengvumas – gerą nuotaiką ir pasitikėjimą savimi.“
Kartais didžiausi pokyčiai prasideda ne tada, kai pasikeičia visas gyvenimas.
Kartais jie prasideda tada, kai žmogus pradeda kitaip žiūrėti į save.
„Visų pirma rinkis save“
Kalbėdama apie vieną svarbiausių savo atradimų, Rita sugrįžo prie mažosios mergaitės savyje.
Ji ją apibūdino kaip labai atsakingą.
Pareigingą.
Visada pasiruošusią padėti.
Visada norinčią būti gera.
Tai buvo mergaitė, kuri labai stengėsi.
Stengėsi nenuvilti.
Stengėsi padaryti teisingai.
Stengėsi būti tokia, kokios iš jos tikėjosi kiti.
Tačiau šiandien ji jai pasakytų visai kitus žodžius.
„Visada, visų pirma, rinkis save. Visada klausk, ko reikia tau, ne kitam. Svarbiausi tavo jausmai ir poreikiai, o tik po to – kitų.“
Ir dar vieną sakinį.
Trumpą.
Tačiau labai stiprų.
„Būk geriausia draugė sau.“
Perskaičiusi šiuos žodžius pagalvojau, kad kartais žmogus visą gyvenimą moka būti geru draugu visiems aplink.
Išklauso.
Padeda.
Palaiko.
Rūpinasi.
Tačiau pačiam sau tokio gerumo pritrūksta.
Svarstyklės
Vienas simbolis Ritai išliko ypač svarbus.
Svarstyklės.
Savo refleksijoje ji rašė:
„Ši metafora parodo, kaip svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp pareigų ir poilsio. Kaip svarbu pailsėti be kaltės, klausyti savo kūno, laiku sustoti, kad svarstyklės nenukryptų nei į vieną, nei į kitą pusę.“
Man labai patinka, kad šioje istorijoje nėra kalbama apie pareigų atsisakymą.
Rita ir toliau nori būti atsakinga.
Patikima.
Sąžininga.
Tačiau ji atrado kitokį santykį su atsakomybe.
Tokį, kuriame atsiranda vietos ir darbui.
Ir poilsiui.
Vietos pasirūpinti kitais.
Ir nepamiršti savęs.
Kai pasikeičia vienas žodis
Kartais didžiausi pokyčiai prasideda visai nepastebimai.
Ne nuo naujo darbo.
Ne nuo kardinalių gyvenimo sprendimų.
Kartais jie prasideda tada, kai pasikeičia vieno žodžio prasmė.
Ritai taip nutiko su žodžiu „pareiga“.
Anksčiau jis buvo labai artimas prievolei.
Sunkumui.
Įtampai.
Nuolatiniam „turiu“.
Šiandien jis skamba kitaip.
Jame atsirado daugiau pasirinkimo.
Daugiau laisvės.
Daugiau lengvumo.
Kaip pati Rita rašo:
„Leidimas sau rinktis man suteikia lengvumą, o lengvumas – gerą nuotaiką ir pasitikėjimą savimi.“
Man atrodo, kad ši mintis labai svarbi.
Kartais žmogus laukia, kol pasikeis aplinkybės.
Tačiau tikrasis pokytis dažnai prasideda tada, kai pasikeičia santykis su savimi.
Kai „ne“ nebeatrodo toks baisus
Po terapijos Rita pastebėjo dar vieną pokytį.
„Drąsiau jį tariu ir, svarbiausia, be kaltės jausmo.“
Tai nereiškia, kad kaltė visiškai išnyko.
Tačiau šiandien ji į ją žiūri kitaip.
„Jeigu ji iškyla, suprantu, kad tai tik seno modelio pasekmė, kuri šiandien jau nieko nebereiškia.“
Man atrodo, kad čia slypi labai daug vilties.
Kartais žmogus mano, kad turi nustoti jausti baimę ar kaltę, jog galėtų pradėti gyventi kitaip.
Tačiau gyvenime dažnai pirmiau atsiranda naujas pasirinkimas.
O tik paskui pamažu keičiasi ir jausmai.
Vienas mažas „ne“ gali tapti didelio pokyčio pradžia
Paklausta, ką šiandien pasakytų žmogui, kuriam taip pat sunku pasakyti „ne“, Rita ilgai negalvojo.
Ji atsakė labai paprastai.
„Pradėti eksperimentuoti. Vieną kartą susikaupus pasakyti „ne“ ir stebėti, į ką tai išaugs. O vėliau ir antrą, ir trečią kartą. O penktą – jau bus lengviau.“
Šiuose žodžiuose nėra pažado, kad baimė išnyks per vieną dieną.
Nėra pažado, kad daugiau niekada nekils kaltė.
Tačiau juose yra viltis.
Kad pokytis prasideda nuo vieno mažo žingsnio.
Kartais žmogus daugelį metų laukia dienos, kai pagaliau jausis pasiruošęs.
Kai nebejaus baimės.
Kai nebejaus kaltės.
Kai taps pakankamai stiprus.
Tačiau gyvenimas dažnai vyksta kitaip.
Pirmiausia žmogus išdrįsta padaryti mažą žingsnį.
O tik vėliau pamato, kad jis buvo daug stipresnis, negu pats apie save galvojo.
Ritos žinutė
Šiandien Rita labiausiai nori nepamiršti to lengvumo, kurį atrado.
Lengvumo, kuris atsirado pasikeitus jos santykiui su pareiga.
Ji ir toliau nori būti atsakinga.
Patikima.
Rūpestinga.
Tačiau kartu nori nepamiršti ir savęs.
Savo mažajai mergaitei ji šiandien pasakytų:
„Visų pirma rinkis save, savo norus, savo poreikius. Būk geriausia draugė sau.“
♥️ Ačiū, Rita, už pasitikėjimą, atvirumą ir leidimą pasidalyti savo istorija.
Tikiu, kad ji suteiks drąsos žmonėms, kurie šiandien tyliai kovoja su tuo pačiu sunkumu.
Jeigu atpažįstate save šioje istorijoje
Galbūt ir jūs ne kartą sau pažadėjote, kad kitą kartą pagaliau pasakysite „ne“.
Tačiau atėjus tai akimirkai vėl sutikote.
Vėliau pykote ant savęs.
Jautėte kaltę.
Ir galvojote:
„Kodėl man taip sunku apginti save?“
Jeigu skaitydami šią istoriją atpažinote save, tikėtina, kad problema nėra vien žodis „ne“.
Dažnai už jo slypi daug metų formuoti įsitikinimai, kurie ir šiandien daro įtaką santykiams, savivertei, emocinei savijautai ir kasdieniams sprendimams.
Su tuo nereikia likti vieniems.
Jau ne vienerius metus konsultuoju lietuvius Lietuvoje ir įvairiose pasaulio šalyse.
Dirbu individualiai nuotoliu, todėl terapijoje gali dalyvauti žmonės nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos.
Kiekviena žmogaus istorija yra unikali.
Todėl kiekviena terapija taip pat yra unikali.
Tikiu, kad žmoguje slypi kur kas daugiau stiprybės, negu jis tuo metu gali matyti.
Kartais tam reikia saugios erdvės.
Profesionalaus palydėjimo.
Ir laiko.
Jeigu jums sunku pasakyti „ne“, išlaikyti asmenines ribas, nuolat jaučiate kaltę arba pastebite, kad kitų poreikius nuolat iškeliate aukščiau savųjų, kviečiu registruotis į individualią terapiją nuotoliu.
Galbūt šiandien yra ta diena, kai pirmą kartą pasirinksite pasirūpinti savimi.
🌿 Registracija vyksta mano svetainėje:
💫www.rutajanuleviciene.lt
Rūta Janulevičienė
CPTT – sertifikuota psichogenealogijos ir transgeneracinės terapijos praktikė
Psichodramos vadovo praktikė (supervizuojama)
Psichodramos asistentė
Veriditas labirinto fasilitatorė
Keliaukime kartu į save🌸🌸
https://youtube.com/?si=6GKRL29nav2eGCgF
Finding It Hard to Say “No” and Maintain Healthy Boundaries: How Individual Therapy Helped One Woman Rediscover Greater Freedom and Ease
A True Therapeutic Story
The client gave her explicit consent to share her therapeutic experience for educational purposes. This story has been published only after being reviewed and approved by the client. To protect the client’s privacy and the confidentiality of the therapeutic work, the story focuses on her personal experience and discoveries without revealing the therapeutic guidance or the details of the therapeutic process.
“I felt as though I had betrayed myself.”
Sometimes we know very clearly that we do not want something.
We do not want to agree.
We do not want to take on another task.
We do not want to do what someone else expects of us.
Deep inside, the answer has already been there for a long time.
No.
And yet, the word that comes out is completely different.
Yes.
Then comes anger.
Frustration.
Disappointment in ourselves.
The same thoughts returning over and over again.
Why didn’t I say “no” again?
Why didn’t I stand up for my own choice?
Why did I allow my boundaries to be crossed?
These were exactly the struggles that brought Rita to individual therapy.
She described her situation simply and honestly:
“I came because I couldn’t say ‘no’. I didn’t know how to say it. I couldn’t protect my own boundaries.”
This struggle followed her in different areas of her life.
In her relationship with her parents.
At work.
With her manager.
With her colleagues.
The situations were different.
Yet the inner experience was always the same.
Whenever Rita was unable to refuse, she became angry with herself.
“I felt disappointed that I hadn’t stood up for myself or defended my own choice.”
But alongside that disappointment, another powerful emotion always appeared.
Guilt.
“It was frightening to feel guilty if I didn’t do what someone else wanted me to do.”
And this is where people often find themselves trapped.
Saying “no” feels frightening.
Yet saying “yes” when everything inside says otherwise hurts just as much.
Sometimes even more.
“I became irritated, angry and disappointed because I had to do something I didn’t want to do. I felt as though I had betrayed myself.”
Finding It Hard to Say “No” Is Not Always About Not Knowing Your Boundaries
From the outside, it may seem that a person simply lacks confidence.
That they just need to become more assertive.
To learn how to say “no.”
But very often, the struggle runs much deeper.
The person knows exactly when they are tired.
When they no longer want to continue.
When something inside begins to resist.
Yet between what they truly feel and what they actually say lies something much older.
Beliefs formed over many years.
A strong sense of duty.
Responsibility.
Fear of disappointing others.
Guilt.
The need to be good.
To help.
To never let anyone down.
And one powerful inner word that quietly governs many decisions:
“I have to.”
When Life Becomes Driven by the Inner Voice Saying “I Have To”
As Rita reflected on her experience, she kept returning to one particular phrase.
“I have to.”
I have to do it.
I have to keep up.
I have to help.
I have to agree.
I have to avoid disappointing anyone.
At first glance, these words may seem completely ordinary.
After all, we all have responsibilities.
Obligations.
Commitments.
But Rita realised that her relationship with these words was very different.
“My relationship with the words ‘I have to’ was an externally learned pattern of behaviour. Whatever I had to do, I did like a robot—without questioning, without really feeling, simply moving through it on autopilot.”
This description reflects the experience of many people remarkably well.
From the outside, they appear responsible.
Reliable.
Conscientious.
The kind of people everyone can depend on.
Yet inside, they often feel exhausted.
Not because they dislike their work.
Not because they do not want to help others.
But because, over time, their lives begin to revolve around everything they have to do.
When Responsibility Turns into Obligation
One of Rita’s most significant discoveries was the meaning she gave to the word “obligation.”
She described it very simply.
“Obligation symbolised a heaviness that I could even feel physically. It felt like darkness, like gloom.”
Her words made me pause.
We all have responsibilities.
But we do not all experience them in the same way.
Sometimes what we do is no longer a conscious choice.
It becomes a burden we carry because it feels as though there is no other option.
Even the simplest tasks begin to feel heavy.
Not because they are objectively difficult.
But because they are carried without any sense of inner freedom or ease.
Let’s Pause for a Moment…
Over many years of working with people, I have noticed something.
Very few people become exhausted simply because they have responsibilities.
More often, they become exhausted from living a life with fewer and fewer genuine choices.
When every decision feels like “I must,” even activities they once enjoyed can become draining.
Sometimes the most meaningful change does not begin when a person changes jobs or circumstances.
It begins when their relationship with what they do gradually begins to change.
When Life Begins to Feel Lighter
Later, Rita wrote one sentence that beautifully summarised her experience.
“The most important change was that the word ‘obligation’ transformed into ‘responsibility’—into a lighter and healthier way of looking at what needs to be done.”
At first glance, it may seem that only one word changed.
For Rita, however, it meant much more.
She realised that it is possible to be responsible without carrying a constant inner burden.
To work.
To rest.
To take a break.
And not feel like a bad person because of it.
As Rita herself wrote:
“Giving myself permission to choose brings me a sense of lightness, and that lightness gives me joy and confidence.”
Sometimes the greatest transformations do not begin when an entire life changes.
Sometimes they begin when a person starts seeing themselves differently.
“Choose Yourself First”
When reflecting on one of the most meaningful discoveries of her therapeutic journey, Rita returned to the image of the little girl within herself.
She described her as deeply responsible.
Conscientious.
Always ready to help.
Always wanting to be good.
She was a little girl who tried very hard.
She tried not to disappoint anyone.
She tried to do everything the “right” way.
She tried to become the person others expected her to be.
But today, she would say something very different to that little girl.
“Always choose yourself first. Always ask what you need before thinking about what someone else needs. Your feelings and your needs matter first, and only then come the needs of others.”
And she would add one more sentence.
Short.
Yet deeply powerful.
“Be your own best friend.”
Reading these words made me reflect on something.
Sometimes people spend their entire lives knowing how to be a good friend to everyone around them.
They listen.
They help.
They support.
They care.
Yet they rarely offer that same kindness to themselves.
The Scales
One symbol remained especially meaningful to Rita.
A pair of scales.
In her reflection, she wrote:
“This metaphor reminds me how important it is to maintain balance between responsibilities and rest. It reminds me that it is okay to rest without guilt, to listen to my body, and to stop before the scales tip too far in either direction.”
What I appreciate most about Rita’s story is that it is not about giving up responsibility.
She still wants to be responsible.
Reliable.
Trustworthy.
But she discovered a different relationship with responsibility.
One that leaves room for work.
And for rest.
Room to care for others.
Without forgetting herself.
When One Word Changes Everything
Sometimes the greatest transformations begin almost unnoticed.
Not with a new job.
Not with a dramatic life decision.
Sometimes they begin when the meaning of a single word changes.
For Rita, that word was “responsibility.”
For many years, it had felt almost identical to obligation.
To heaviness.
To tension.
To the constant feeling of “I have to.”
Today, it carries a different meaning.
It contains more choice.
More freedom.
More ease.
As Rita wrote:
“Giving myself permission to choose brings me a sense of lightness, and that lightness gives me joy and confidence.”
I believe this is an important insight.
Many people wait for their circumstances to change before expecting to feel different.
Yet true change often begins much earlier.
It begins when a person’s relationship with themselves begins to change.
When Saying “No” No Longer Feels So Frightening
After therapy, Rita noticed another meaningful change.
“I say ‘no’ more confidently now, and most importantly, without feeling guilty.”
This does not mean that guilt has disappeared completely.
But today, she relates to it differently.
“If guilt appears, I recognise it as a remnant of an old pattern that no longer defines who I am.”
To me, these words carry a great deal of hope.
Many people believe they must first stop feeling fear or guilt before they can begin living differently.
Life often unfolds in another way.
First comes a new choice.
Only then, little by little, do the feelings begin to change.
One Small “No” Can Become the Beginning of a Great Transformation
When asked what she would say today to someone who also finds it difficult to say “no,” Rita didn’t hesitate for long.
Her answer was simple.
“Start experimenting. Say ‘no’ once, even if it takes courage, and simply observe what happens. Then do it a second time. A third time. By the fifth time, it will already feel easier.”
There is no promise in these words that fear will disappear overnight.
There is no promise that guilt will never return.
But there is something far more important.
Hope.
The hope that meaningful change begins with one small step.
Sometimes people spend years waiting for the day when they will finally feel ready.
When they will no longer feel afraid.
When guilt will disappear.
When they will finally feel strong enough.
Yet life often unfolds differently.
First comes one small act of courage.
Only later does a person realise they were much stronger than they had ever believed.
Rita’s Message
Today, what Rita wants most is not to lose the sense of lightness she has discovered.
A lightness that emerged when her relationship with responsibility began to change.
She still wants to be responsible.
Reliable.
Caring.
But she also wants to remember herself.
If she could speak to the little girl within her today, she would say:
“Choose yourself first. Choose your wishes. Choose your needs. Be your own best friend.”
♥️ Thank you, Rita, for your trust, openness, and for allowing me to share your story.
I hope your experience will give courage to those who are quietly struggling with the very same challenge today.
If You Recognise Yourself in This Story
Perhaps you, too, have promised yourself many times that next time you would finally say “no.”
But when the moment came…
You agreed once again.
Later, you became angry with yourself.
You felt guilty.
And you found yourself wondering:
“Why is it so difficult for me to stand up for myself?”
If you recognised yourself while reading Rita’s story, it is likely that the real struggle is not simply the word “no.”
Very often, behind that difficulty lie patterns that have developed over many years—patterns that continue to shape relationships, self-worth, emotional well-being, and everyday decisions.
You do not have to face this alone.
For many years, I have been working with Lithuanian clients both in Lithuania and around the world.
I provide individual online therapy, allowing people to participate regardless of where they live.
Every person’s story is unique.
And every therapeutic journey is unique as well.
I believe that each person carries far more inner strength than they are able to see in the midst of their struggle.
Sometimes discovering that strength requires a safe space.
Professional guidance.
And time.
If you find it difficult to say “no,” to maintain healthy personal boundaries, if guilt often follows your decisions, or if you notice that you consistently place other people’s needs above your own, I warmly invite you to register for individual online therapy.
Perhaps today is the day you choose to take care of yourself for the very first time.
🌿 Appointments can be booked through my website:
💫www.rutajanuleviciene.lt
Rūta Janulevičienė
CPTT – Certified Practitioner of Psychogenealogy and Transgenerational Therapy
Psychodrama Leader Practitioner (under supervision)
Psychodrama Assistant
Veriditas Labyrinth Facilitator
Let us journey inward together.🌸🌸https://youtube.com/?si=6GKRL29nav2eGCgF
