Jūratės studija "Gydančios rankos"

Jūratės studija "Gydančios rankos" Esu sveikos gyvensenos specialistė, Reiki meistrė ir energetinių praktikų vedlė. Padedu žmonėms atrasti vidinę ramybę, pusiausvyrą ir geresnę savijautą.

Kiekvieną sutinku su pagarba, atvirumu ir nuoširdžiu dėmesiu.🪽🤍☀️

Mergina ir šešėliaiVieną dieną ji pati atėjo pas mane.Jauna.Neįprasto grožio.Jos akys šypsojosi, bet kažkur giliai jose ...
03/08/2026

Mergina ir šešėliai

Vieną dieną ji pati atėjo pas mane.

Jauna.

Neįprasto grožio.

Jos akys šypsojosi, bet kažkur giliai jose buvo keistas nuovargis. Toks, kurio nepastebi praeiviai.

Kai ji atsisėdo priešais mane, kambaryje pasidarė neįprastai tylu.

Ji kalbėjo ilgai.

Pasakojo savo gyvenimą.

Tačiau aš klausaus ne tik žodžių.

Kartais atrodo, kad žmogus kalba lūpomis, o jo siela – tyli.

Ir būtent tada savo viduje išvydau tai, ką sunku apsakyti žodžiais.

Aplink ją lėtai judėjo šešėliai.

Ne pikti.

Ne grasinantys.

Tik labai pavargę. Su iškreiptais veidais.

Atrodė, lyg jie būtų gimę iš senų žaizdų, neišverktų ašarų, nutylėtų tiesų ir skausmo, kuris taip ilgai ieškojo prieglobsčio, kad žmogus jo jau nebepažino.

Tada supratau…

Kartais šešėlių būna tiek daug, kad žmogui pasidaro sunku atskirti, kur kalba jo siela, o kur prabyla senos žaizdos.

Kur jis pats.

O kur tai, ką metų metais maitino baimė, melas ir skausmas.

Ilgai tylėjau.

Nes tiesa nemėgsta triukšmo.

Ji ateina tik ten, kur bent akimirkai nutyla protas.

Galiausiai pažvelgiau jai į akis ir tyliai pasakiau:

– Tu nesi tavo šešėliai.

Ji nieko neatsakė.

Tik žiūrėjo.

– Ateis diena, kai teks pasirinkti. Ne tarp manęs ir pasaulio. Ne tarp gėrio ir blogio. O tarp dviejų kelių – tarp istorijos, kurią apie save pasakojai iki šiol, ir tiesos, kuri tyliai laukia tavo širdyje.

Ji nuleido akis.

– Ta tiesa gali būti nepatogi. Ji gali sugriauti tai, kuo tikėjai. Gali pasirodyti pernelyg paprasta, net nesuprantama. Tačiau ji niekada nežeidžia žmogaus. Ji nebado kūno. Ji nekuria naujų iliuzijų. Ji neatima laisvės.

Priešingai.

Ji tyliai nuima pančius, kurių žmogus jau seniai nebepastebi.

Tą dieną ji išėjo.

Nežinau, ar mane suprato.

Tačiau dar ilgai jaučiau, kad kambaryje liko keistas šviesos ir tylos pėdsakas.

Gal todėl dabar žinau…

Didžiausia žmogaus kova vyksta ne su pasauliu.

Ji vyksta tarp šešėlių ir tos vienintelės, tylios tiesos, kuri kantriai laukia, kol žmogus išdrįs ją priimti.

Nes tik tada šešėliai praranda savo galią.

Istorija, kuri mane išmokė nežinotiKartą pas mane atėjo jaunas vyras.Jis daug dirbo, mylėjo savo šeimą ir labai norėjo g...
27/07/2026

Istorija, kuri mane išmokė nežinoti

Kartą pas mane atėjo jaunas vyras.

Jis daug dirbo, mylėjo savo šeimą ir labai norėjo gyventi. Tačiau jo gyvenimą jau buvo palietusi sunki liga – išsėtinė sklerozė. Gydytojai kalbėjo apie ligą, kuri gali pamažu atimti koordinaciją ir judėjimą. Jam tai buvo labai skaudi žinia.

Jis atėjo su viltimi.

Per mūsų susitikimus jis stengėsi šypsotis. Kalbėjo apie tikėjimą, apie norą pasveikti. Kartą jis pasidalijo labai asmeniška patirtimi – sakė regėjęs Jėzų. Aš tos patirties nevertinau ir neaiškinau. Tiesiog mačiau, kad jam ji buvo svarbi.

Tačiau kartu girdėjau ir kitą istorijos pusę.

Jo mama pasakodavo, kad namuose jis dažnai būna piktas, rėkia, sunkiai tvarkosi su savo emocijomis. Kalbėdavomės ir apie tai. Atrodė, kad jis nuoširdžiai norėjo keistis, tačiau kartais žmogaus vidinė kova būna tokia didelė, jog vien noro neužtenka.

Laikui bėgant pajutau, kad ir pati emociškai pavargstu. Vėliau susirgau trišakio nervo uždegimu ir ilgą laiką sveikau.

Ar šie įvykiai buvo susiję?

Aš nežinau.

Ir nenoriu kurti atsakymų ten, kur jų neturiu.

Ši istorija man paliko ne išvadą, o klausimą.

Kiek iš tiesų galime padėti kitam žmogui?

Kur baigiasi mūsų atsakomybė ir prasideda jo paties kelias?

Ar visada įmanoma suprasti, kodėl vieni pasveiksta, o kitų kelias būna kitoks?

Per gyvenimą supratau vieną dalyką – ne visos istorijos baigiasi aiškiu atsakymu.

Kai kurios lieka su mumis tam, kad primintų mūsų ribas.

Kad ir kaip norėtume padėti, kartais galime tik būti šalia.

O visa kita lieka paslaptimi.

Vaikystėje sutikau moterį, kuri paliko gilų pėdsaką mano gyvenime. Tai buvo mano patėvio mama. Jos žodžiai dažnai žeisda...
27/07/2026

Vaikystėje sutikau moterį, kuri paliko gilų pėdsaką mano gyvenime. Tai buvo mano patėvio mama. Jos žodžiai dažnai žeisdavo, o melas tapdavo ginklu. Ji pasakodavo mano mamai apie mane tai, kas nebuvo tiesa. Skaudžiausia buvo ne patys melai.

Skaudžiausia buvo matyti, kaip mama jais patiki.

Vaikui nėra didesnio ilgesio už norą būti išgirstam savo mamos. Kai tavo tiesa lieka neišgirsta, pradedi abejoti ne tik kitais, bet ir savimi.

Augdama sutikau ir daugiau žmonių, kurie melavo drąsiai, nejausdami gėdos. Kartais stebėdavausi, kaip žmogus gali ramiai žiūrėti į akis ir iškraipyti tikrovę. Ilgai ieškojau atsakymo, kodėl taip nutinka.

Šiandien man atrodo, kad manipuliacija dažnai gimsta ne iš stiprybės, o iš vidinio nesaugumo, baimės, neišgydytų traumų ar noro kontroliuoti kitus. Tai nereiškia, kad toks elgesys yra pateisinamas. Tačiau kartais supratimas padeda nustoti nešti svetimą naštą.

Dar labiau susimąstau apie vaikus. Kas nutinka žmogui, jei vaikystėje jis nuolat patiria pažeminimą, melą ar atstūmimą? Kiek metų prireikia, kad jis vėl patikėtų savo jausmais? Kad išdrįstų pasakyti: „Aš nesu blogas. Mano balsas yra vertas būti išgirstas.“

Galbūt didžiausias gyvenimo darbas yra ne įrodyti kitiems, kas tu esi.

Didžiausias darbas – pačiam sugrįžti pas save.

Atkurti ryšį su savo širdimi. Išmokti pasitikėti tuo, ką jauti. Leisti sau nebegyventi vien tam, kad būtum suprastas tų, kurie niekada nenorėjo klausytis.

Ar būtina sulaukti mamos pripažinimo, kad galėtum gyventi ramiai?

Man atrodo, ne visada.

Kartais tikrasis išgijimas prasideda tą dieną, kai nustoji prašyti meilės ten, kur jos negali gauti, ir pradedi ją auginti savyje.

Tuomet praeitis nebeišnyksta.

Tačiau ji nustoja valdyti tavo ateitį.

Ji atėjo tyli. Išbalusi. Pavargusi taip, lyg būtų ne vieną naktį nemiegojusi.Atsisėdusi ilgai tylėjo, o paskui pasakė:– ...
27/07/2026

Ji atėjo tyli. Išbalusi. Pavargusi taip, lyg būtų ne vieną naktį nemiegojusi.

Atsisėdusi ilgai tylėjo, o paskui pasakė:

– Kartais atrodo, kad mūsų šeimą lydi kažkokia tamsa. Mes su vyru po darbo vis dažniau geriame. Nenoriu taip gyventi. Turiu vaikų, ir man dėl to labai skauda.

Ji dirbo medicinos įstaigoje. Pamaininis darbas, nuolatinė įtampa, nelengvas kolektyvas, sunkūs žmonių likimai. Namuose – santykiai, kuriuose seniai nebeliko ramybės.

Žiūrėdama į ją mačiau ne blogą žmogų. Mačiau moterį, kurios vidinė šviesa buvo užgesusi po daugelio metų nuovargio. Kartais žmogaus siela taip pavargsta, kad pasaulį ima matyti tik per skausmo prizmę. Tuomet net menkiausia kibirkštis atrodo kaip grėsmė.

Per pirmąjį atsipalaidavimo seansą jutau labai stiprią įtampą. Atrodė, lyg visas jos kūnas būtų pamiršęs, ką reiškia atsipalaiduoti. Net ore tvyrojo sunkumas. Tokiais momentais visada pagalvoju – kiek daug žmogus gali nešti vienas.

Seansai tęsėsi. Pamažu jos veidas pradėjo keistis. Akys tapo ramesnės.

Vieną dieną ji nusišypsojo ir pasakė:

– Žinai… manęs nebe taip erzina žmonės. Viduje atsirado daugiau tylos. Ir tas noras griebtis alkoholio nebėra toks stiprus.

Vėliau dirbome nuotoliniu būdu. Ji sakė, kad ir per atstumą jaučia tą pačią ramybę. O paskui mūsų keliai išsiskyrė.

Kartais pagalvoju apie ją.

Gyvenime yra tamsa, kurios nemato jokie medicininiai tyrimai. Vieni ją vadina perdegimu. Kiti – neišgedėtu skausmu. Dar kiti – prarasta viltimi. O gal kiekvienas tą tamsą pavadina savaip.

Tačiau žinau viena – kai žmogus pradeda grįžti į save, kai atsiranda bent mažas šviesos spindulys viduje, keistis pradeda ir jo pasirinkimai.

Niekas negali nueiti šio kelio už kitą.

Tačiau kartais pakanka vieno žmogaus, kuris ramiai pasėdi šalia, primena, kad šviesa niekur nedingo – ji tik kuriam laikui buvo pasislėpusi po gyvenimo našta.

Ir galbūt didžiausias stebuklas yra ne tai, kad dingsta tamsa.

Didžiausias stebuklas – kai žmogus vėl prisimena, jog ją gali įveikti.

Kartais širdį slegia ne tik liga. Kartais ją slegia tai, ko niekas nemato.Vieną dieną mano kabineto duris pravėrė vyresn...
27/07/2026

Kartais širdį slegia ne tik liga. Kartais ją slegia tai, ko niekas nemato.

Vieną dieną mano kabineto duris pravėrė vyresnio amžiaus vyras. Vidutinio sudėjimo, inteligentiškas, gilaus mąstymo žmogus. Jis atėjo pagal rekomendacijas, ieškodamas daugiau ramybės ir geresnės savijautos dėl jį varginusių širdies negalavimų.

Maždaug kartą per mėnesį susitikdavome energinio atsipalaidavimo seansams. Kiekvienas susitikimas buvo kitoks. Kartais daugiau tylos, kartais – daugiau pokalbių. Laikui bėgant pastebėjau, kad jis ateina ne tik dėl seansų. Jis pradėjo atsiverti.

Pirmiausia papasakojo apie žmonos netektį. Buvo akivaizdu, kad šis skausmas jo širdyje vis dar gyvas. Vėliau atsivėrė ir kita tema – didelis rūpestis dėl savo vaikų. Ypač dėl vyresniojo sūnaus, gyvenančio Anglijoje ir dirbančio pastoriumi. Tėvas jautė, kad sūnus daug jėgų atiduoda tarnystei, tačiau per mažai dėmesio lieka jo šeimai. Tas bejėgiškumas jį labai slėgė.

Vieno susitikimo metu jis pasakė sakinį, kurio nepamiršau iki šiol.

Jis buvo baigęs teologijos studijas ir visą gyvenimą nuoširdžiai ieškojo tikėjimo kelio. Tačiau ramiai prisipažino:

„Religija be Kūrėjo meilės yra tarsi tuščias būgnas – garsiai skamba, bet širdies nepaliečia.“

Šie žodžiai mane labai palietė.

Jis pasakojo apie savo nusivylimus, apie patirtis kunigų seminarijoje, apie vidinius prieštaravimus ir apie tai, kaip daugelį metų gyveno daugiau iš pareigos nei iš širdies. Tik netekęs mylimos žmonos ir pamatęs, kad vienas iš sūnų kartoja panašias gyvenimo klaidas, jis pradėjo į daugelį dalykų pažvelgti kitaip.

Klausydamasi supratau, kokią didžiulę naštą jis nešiojosi savyje.

Mano patirtis rodo, kad žmogui gavus saugią erdvę išsikalbėti, atsipalaiduoti ir susitikti su savo vidiniais išgyvenimais, dažnai keičiasi jo savijauta. Jis pats pasakojo, kad laikui bėgant jautėsi ramesnis, lengvesnis ir labiau susitaikęs su tuo, ko negali pakeisti.

Ši istorija man dar kartą priminė, kad už daugelio fizinių negalavimų dažnai slypi ir neišgedėtas skausmas, kaltė, baimė ar ilgus metus kaupta vidinė įtampa. Ne todėl, kad tai būtų vienintelė ligos priežastis, bet todėl, kad emocinė būsena gali turėti didelę reikšmę tam, kaip žmogus jaučiasi.

Kartais tikrasis sveikimo kelias prasideda ne tada, kai dingsta visi simptomai.

Jis prasideda tada, kai žmogus pagaliau leidžia sau išjausti tai, ką tiek metų tyliai nešiojosi savo širdyje.

24/07/2026

Kartais stebuklas prasideda tą akimirką, kai žmogus vėl išdrįsta tikėti…

Ji buvo trisdešimt penkerių.

Po daugybės tyrimų išgirdo žinią, kuri sudrebino visą jos pasaulį. Gydytojai įvardijo rimtas sveikatos problemas ir perspėjo, kad kelias į motinystę gali būti labai sudėtingas. Buvo numatyta ir operacija.

Kai ji atėjo pas mane, mačiau ne ligą. Mačiau moterį, kuri buvo praradusi viltį.

Mes jau buvome pažįstamos. Šį kartą mūsų susitikimai tapo ne tik poilsio akimirkomis, bet ir erdve, kurioje ji galėjo saugiai išsakyti baimes, išverkti skausmą ir pamažu susigrąžinti vidinę ramybę.

Savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio, jos gyvenimas ėmė keistis. Ne staiga, o tyliai.

Ji ryžosi keisti profesinį kelią, pradėjo mokytis koučingo, sutiko žmogų, kuris ją palaikė, ir vis dažniau kalbėjo ne apie tai, ko neteko, o apie tai, ko ilgisi.

Kartais atrodo, kad pirmiausia pasikeičia ne aplinkybės, o žmogaus vidus. O tada gyvenimas po truputį pradeda atsiliepti.

Atėjus operacijos dienai gydytojai nusprendė dar kartą atlikti tyrimą. Jų nuostabai, darinio, kurį buvo planuota operuoti, nebebuvo matyti, todėl operacija buvo atšaukta.

Po pusmečio ji pranešė dar vieną džiugią žinią – laukiasi.

Šiandien ji augina du nuostabius vaikus.

Ar žinome, kodėl vienų žmonių gyvenime įvyksta tokie netikėti posūkiai, o kitų – ne? Tikriausiai ne.

Tačiau ši istorija man visada primena vieną dalyką – kai žmogus nepasiduoda, rūpinasi savimi, ieško vidinės ramybės ir leidžia sau tikėti, kartais gyvenimas padovanoja tai, ko neįmanoma numatyti.

Tai nėra pažadas ar taisyklė.

Tai vienos moters istorija, kurią prisimenu su dėkingumu ir pagarba.
🤍

24/07/2026

Kartais didžiausias dusulys kyla ne iš plaučių, o iš neišsakytų jausmų.

Vieną dieną į mano kabinetą atėjo odontologijos klinikos savininkas. Jis prisipažino atėjęs pagal rekomendacijas ir pasakė:

„Tokiais dalykais tikiu. Mano senelė buvo žmogus, pas kurį žmonės eidavo pagalbos – kartais net eilėse laukdavo. O aš atėjau dėl dusulio. Mėgstu žaisti futbolą, tačiau vis dažniau pradėjau dusti, net lipdamas laiptais.“

Per pirmuosius susitikimus jutau labai atvirą ir jautrų žmogų. Gulėdamas ant gulto jis pasakodavo apie savo gyvenimą, o kartais akyse pasirodydavo ašaros. Seansas po seanso jis vis labiau atsiverdavo.

Po kurio laiko jis pats pasakė:

„Žinai, Jūrate, atrodo, kad dusulys mažėja. Kažką mes čia darome gerai.“

Mūsų pokalbiai vis dažniau krypdavo ne tik į savijautą, bet ir į gyvenimą. Atrodė, kad viduje jis nešiojasi kažką labai svarbaus, tačiau tam dar nebuvo pasiruošęs suteikti žodžių.

Vieno seanso metu jis tyliai ištarė:

„Su savo drauge gyvenu jau keturiolika metų, bet mes nesusituokę.“

Tą akimirką man pasirodė, kad už fizinių pojūčių slypi ir daug neišsakytų emocijų. Mes apie tai ilgai nekalbėjome – tiesiog leidome tam būti.

Praėjus kuriam laikui sužinojau, kad jie susilaukė gražios dukrytės ir susituokė. Daugiau jo nebemačiau.

Ar tai buvo susiję? Negaliu to teigti. Tačiau ši istorija man priminė, kaip glaudžiai žmogaus emocinis pasaulis gali būti susijęs su jo savijauta. Kartais, kai žmogus leidžia sau būti atviras, jo gyvenime ima vykti pokyčiai, kurių jis pats ilgai laukė.

Ši istorija publikuojama gavus kliento sutikimą ir neatskleidžiant jo tapatybės.

Ji atvyko ne ieškoti stebuklo. Ji atvyko todėl, kad buvo pavargusi gyventi.Tai buvo elegantiška, išsilavinusi, vidutinio...
24/07/2026

Ji atvyko ne ieškoti stebuklo. Ji atvyko todėl, kad buvo pavargusi gyventi.

Tai buvo elegantiška, išsilavinusi, vidutinio amžiaus moteris. Visada tvarkinga, besišypsanti. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad gyvenime jai nieko netrūksta.

Tačiau už tos šypsenos slėpėsi labai ilga istorija.

Ji buvo išgyvenusi sunkų gydymą dėl gimdos kaklelio ligos. Kūnas buvo nusilpęs, o dar labiau – širdis.

Ji daug metų gyveno dėl kitų. Rūpinosi vyro verslu, nešė atsakomybę, atidavė save šeimai.

O vieną dieną liko viena.

Vyras pasirinko kitą moterį. Ji su suaugusiu sūnumi persikėlė į mažą butą, kuriame, kaip pati sakė, niekada nepajuto namų jausmo.

Kai ji pradėjo lankytis pas mane, pirmiausia pamačiau ne ligą.

Pamačiau moterį, kuri buvo labai pavargusi būti stipri.

Po kelių mėnesių darbo ji atliko pakartotinius tyrimus. Gydytojai pastebėjo, kad jos būklė gerėja, ir ši žinia jai suteikė daug vilties. Ji buvo tokia laiminga, kad norėjo visiems pasakoti apie mane.

Tačiau aš visada sakau:

Didžiausią darbą padaro pats žmogus.

Aš tik palydžiu.

Ir šiandien ji vis dar ateina. Kartais dėl įtampos, kartais dėl skausmo rankoje ar kojoje, kartais tiesiog todėl, kad nori atgauti vidinę ramybę.

Jos kūnas po truputį atsigauna.

Tačiau kiekvieną kartą pažvelgusi į jos akis matau tai, ko nemato tyrimai.

Kartais už gražiausios šypsenos slepiasi didžiulis vienišumas.

Ir būtent tada žmogui labiausiai reikia ne stebuklo.

Jam reikia, kad kas nors jį išgirstų.

🤍 Kartais gijimas prasideda nuo akimirkos, kai pirmą kartą po ilgo laiko nebereikia apsimesti, kad tau viskas gerai.

Address

Jurbarko Gatvė 2A
Kaunas
47183

Website

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Jūratės studija "Gydančios rankos" posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Shortcuts

Share

Category