Psichologė Vykintė

Psichologė Vykintė Sveikatos psichologė ✨
Dirbu Kauno hospiso namuose + privačiai ✨

30/07/2026

Mane visada žavėjo filmuose matomi psichologų kabinetai. Tokios savos erdvės, į kurias ateina žmonės, o kiekviena detalė atrodo turinti savo vietą. Ir kažkur galvoje visada turėjau mintį - vieną dieną norėčiau turėti savo.

Pastaruosius trejus metus konsultacijoms nuomodavausi kabinetus dienai ar pusdieniui. Jie buvo jaukūs, tinkami darbui, bet niekada nebuvo mano erdvė. Ateidavau, konsultuodavau ir išeidavau.

O dabar rankoje laikau raktą nuo kabineto, kurį pirmą kartą galėsiu kurti pati.

Galiu perdažyti sienas. Išsirinkti baldus. Sugalvoti, kur stovės foteliai. Kur bus šviesa. Kokius daiktus norėsiu turėti konsultacijų metu. Ir apskritai kurti erdvę taip, kad joje būtų gera ir man, ir pas mane ateinančiam žmogui.

Man tai daug didesnis pokytis, nei galėtų pasirodyti iš vieno mažo rakto.

O dabar prasideda įrengimas nuo nulio.

Kviečiu kartu pastebėti procesą 💜

27/07/2026

Nežinau, kaip tu, bet vaikystėje aš mėgdavau pasinerti į savo svajonių pasaulį.

Galėdavau susikurti vietas, situacijas, pokalbius. Ir nors visa tai vyko tik mano vaizduotėje, jausmas galėjo būti visai tikras.

Suaugę vaizduotę kartais paliekame kažkur vaikystėje. Bet iš tiesų ji gali būti labai galingas įrankis.

Kai kažką ryškiai įsivaizduojame, mūsų smegenyse aktyvuojasi dalis tų pačių sistemų, kurios veikia ir realios patirties metu. Todėl tai, kas vyksta tik mūsų vaizduotėje, gali sukelti tikras emocijas ir kūno reakcijas.

Tikriausiai esi tai patyręs ir pats: vien prisiminus nejaukią situaciją kūnas gali įsitempti. Pagalvojus apie laukiamą kelionę - atsirasti džiaugsmas. O mintimis sugrįžus į vietą, kurioje jauteisi saugiai - bent šiek tiek ramybės.

Vaizduotė nepakeičia realybės. Bet kartais ji leidžia patirti tai, ko šią akimirką realybėje patirti negalime.

20/07/2026

Kartais atrodo, kad slėpdami savo skausmą saugome kitus.

„Jam ir taip sunku.“

„Nenoriu būti našta.“

„Susitvarkysiu pats.“

Tačiau pažeidžiamumas ne visada apsunkina santykius. Labai dažnai jis juos kuria.

Galbūt ne visada reikia būti stipriam.

O gal kartais didžiausia dovana kitam žmogui – leisti jam pamatyti, kaip tau iš tiesų yra?

19/05/2026

Sergant nepagydoma, progresuojančia liga gedėjimas yra dalis proceso - tiek pačiam segančiajam, tiek artimiesiems.

Gedėjimas dažnai yra chaotiškas, o ne tvarkingas procesas.

Ir vienu metu, sergančio gedėjimas gali būti visai kitame taške nei artimojo.

Šalia tokio šeimos proceso, aplinkiniams gali būti sudėtinga išbūti šalia. Bet kaip tik tokiu metu yra gyvybiškai svarbūs kiti - kurie palaikytų, pabūtų šalia.

07/05/2026

Kai šeimoje atsiranda sunki liga, gedi ne tik artimieji.

Gedi ir pacientas.
Savo kūno.
Savo galimybių.
Savęs tokio, koks buvo anksčiau.

Artimieji tuo metu taip pat išgyvena netektį – savo mylimo žmogaus tokio, kokį pažinojo iki ligos.

Ir dažnai sunkiausi būna ne tik diagnozės momentai, bet kiekvienas pablogėjimas.
Nes jis iš naujo primena, kad gyvenimas keičiasi. Kad kažkas po truputį prarandama.

Motinos diena daugeliui yra šventė. Kai kuriems - ir ilgesio diena.Šiandien konsultacijos metu, klientei kalbant apie ar...
30/04/2026

Motinos diena daugeliui yra šventė. Kai kuriems - ir ilgesio diena.

Šiandien konsultacijos metu, klientei kalbant apie artėjančią Motinos dieną, prisiminiau vieną Motinos dieną, kurios niekada nepamiršiu.

Skubanti, lekianti atvykau aplankyti savo mamos ir ją pasveikinti. Buvo šilta, švietė saulė. Atvežiau jos mėgstamos panakotos. Pas mamą buvo jos draugė. Tą savaitgalį daug pagalbos suteikė hospiso darbuotojai, savanoriai, artimieji. Ir aš, ir tėtis buvome išvykę, užsiėmę, todėl prašėme kitų pabūti su mama, pasirūpinti ja.

Labai gerai prisimenu vieną dalyką – mama tą dieną šypsojosi, atrodė neįtikėtinai laiminga, pakylėta. Rami. Šviesi.

Išeinant vyras pasakė: „atrodo, kad atsigavusi.“ Aš galvojau tą patį.

Išėjau iš jos su vidine ramybe.
Džiaugiausi.

Kitą rytą sulaukiau skambučio.
Mamai labai skauda.
Blogai jaučiasi.
Kvies greitąją.

Nieko nesupratau.
Juk vakar ji šypsojosi. Juk vakar jos akys buvo tokios gyvos.

Trūko skrandis.
Operacija.
Reanimacija.

Po kelių dienų vykau jos aplankyti.
Baisu.

Laukiam prie įėjimo į reanimaciją, kol mus priims. Pabūti galėsime tik 10 minučių.

Susikaupiu.
Nueinam.
Siaubas.

Mama atsimerkusi. Pajungtas deguonis, trys vamzdeliai sukišti į burną, į nosį, kažkas leidžiama į veną.
Kas vyksta?

Širdis plyšta.

Glostau galvą. Nežinau ką sakyti.

Matau mamos burna išdžiūvusi. Prisimenu pamokas iš Last Aid mokymų – sudrėkinti burną. Einu ieškoti drėkinimo įrankių. Slaugytoja man padeda, užbintuoja pagaliuką, duoda puodelį su vandeniu.

Drėkinu mamos burną. O viduje neįtikėtinas skausmas.

Laikausi.

Atsinešėme jos kvepalų ir pakvėpinome, nes mamai visada buvo svarbu kvepėti.

Laikiau jos ranką. Bandžiau suprasti, ką ji jaučia, ką galvoja.

Laikas išeiti.
„Ate mamyte, myliu tave“ - pabučiuoju į kaktą, į ranką.

Už durų palūžtų.
Verkiu krokodilo ašaromis.
Leidžiu skausmui išeiti.

Ir iki šiandien manyje gyvena abi tos Motinos dienos akimirkos:

Mama, kuri šypsosi saulėtą sekmadienį.
Ir mama, gulinti reanimacijoje.

Tokia kartais būna meilė.
Tokia kartais būna gyvenimo pabaiga.
Tokia kartais būna Motinos diena.
🤍

Visada jaučiu didžiulę prasmę kurti žmogui erdvę. Tai atsispindi ir mano darbe – konsultuodama kuriu erdvę dalintis, jau...
22/04/2026

Visada jaučiu didžiulę prasmę kurti žmogui erdvę.

Tai atsispindi ir mano darbe – konsultuodama kuriu erdvę dalintis, jausti, analizuoti, ieškoti geresnės psichologinės sveikatos kartu.

Bet visada norisi daugiau.
Norisi kurti erdves bendruomenei.
Norisi suvesti žmones kartu.

Prieš keturis mėnesius VšĮ "Kauno hospiso namai" direktorei .krasko užsiminiau, kad norėčiau Kaune įgyvendinti „Death Café“ idėją – sukurti vietą, kur žmonės galėtų pasikalbėti apie mirtį.

Pabūti temoje, kuri nėra patogi, bet yra neišvengiama.

Apie mirtį kalbėti gali ne su visais.
Ne kiekvienas drįsta.
Ne kiekvienas mato tame prasmę.

Pristačius šią idėją Kristinai, išgirdau labai paprastą atsakymą:

„Darom.“

Esu dėkinga, kad galiu pasitikėti savo vadove.
Žinau, kad su idėjomis niekada neliksiu viena.

Labai džiaugiuosi, kad prie šios erdvės kūrimo prisijungė HIA Humanistinių idėjų ambasadoriai , o savo duris atvėrė Kauno Menininkų namai .

Taip pat nuoširdžiai dėkoju menininkei .bibiano , kuri pasidalijo savo patirtimi kuriant mirties tema, pristatė savo kūrybą ir knygą „Mirties pavidalai. Tarp baimės ir susižavėjimo.“

Jaučiu, kad bendromis pastangomis sukūrėme pradžią renginių formatui, kurio trūko.

Formatui, kuris legalizuoja pokalbius apie mirtį.
Leidžia išgirsti kitų požiūrį.
Pasidalinti savu saugiai.

Ir po truputį kurti santykį su mirtimi – mažinant baimę, mažinant stigmą, didinant suvokimą, kaip svarbu yra ši diena.

Nes niekada negalime žinoti, kas bus rytoj.

12/04/2026

Ar Jums taip būna? 😀
Aš nuoširdžiai neatsimenu, kad šitiek kartų pranešimo metu pakartojau frazę "be galo" 🫣

03/04/2026

Balandžio 12d. parodoje "Sveikata ir grožis 2026" 13:00val. pristatysiu pranešimą apie "Kauno hospiso namus" bei savo, kaip psichologės darbą juose.

Paroda vyks balandžio 10-12 dienomis Kauno "Žalgirio" arenoje.

dovanoja 10 kvietimų!

Jeigu nori apsilankyti "Sveikata ir grožis 2026" parodoje, parašyk komentaruose "NORIU" ir pirmieji 10 gaus pakvietimus 💜

Rūpinkimės savo fizine, psichologine bei dvasine sveikata kartu ✨

Šiandien Lietuvoje švenčiame ypatingą dieną - Kovo 11-ąją, Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Laisvės dieną. Bet šiandien ...
11/03/2026

Šiandien Lietuvoje švenčiame ypatingą dieną - Kovo 11-ąją, Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Laisvės dieną.

Bet šiandien noriu trumpam sustoti prie vieno klausimo: kas yra laisvė?

Kaip ji jaučiasi žmogaus gyvenime?
Ar žmogus iš tiesų yra laisvas?
Ir kiek jis yra laisvas?

Man atrodo, kad didelė dalis mūsų laisvės slypi požiūryje.

Tai labai aiškiai įprasmino Viktoro Franklio knyga „Žmogus ieškantis prasmės“. Autorius, psichiatras ir vienas iš logoterapijos kūrėjų, Antrojo pasaulinio karo metu buvo ištremtas į koncentracijos stovyklą. Ten jis gyveno sąlygomis, kurios sunkiai suvokiamos: fizinis darbas iki išsekimo, nuolatinis alkis, smurtas, ligos, pažeminimas. Daugelis žmonių tokiomis sąlygomis mirė arba buvo nužudyti.

Tai buvo ne gyvenimas, o išgyvenimas.

Ir vis dėlto Franklis kalbėjo apie laisvę.

Ne fizinę laisvę, bet vidinę.

Jis rašė, kad žmogui galima atimti beveik viską - namus, saugumą, orumą, net artimuosius. Tačiau vieno dalyko atimti neįmanoma: laisvės pasirinkti savo požiūrį į aplinkybes.

Net ir tokiomis sąlygomis žmogus gali pasirinkti, apie ką galvoti, kuo tikėti, kokius prisiminimus saugoti, kokią prasmę suteikti tam, kas vyksta.

Gyvenime yra daug dalykų, kurių mes negalime kontroliuoti.
Ir tai priimti nėra lengva.

Bet galbūt svarbiausia yra pastebėti tas vietas, kuriose mes vis dar galime rinktis.

Šiandien Lietuva yra laisva valstybė.
Ir labai norisi palinkėti mums išlikti laisviems - nepaisant pasaulio konteksto.

Laisvai rinktis padėti kitam.
Laisvai rinktis viltį dėl rytojaus.
Laisvai rinktis kalbėti apie tai, kas mums svarbu.
Laisvai rinktis gerbti kitą žmogų – nepriklausomai nuo jo amžiaus, lyties ar įsitikinimų.

Būkime laisvėje sąmoningi.
Vertinkime ją.
Ir nepamirškime, kad laisvė visada ateina kartu su atsakomybe.

Address

Kaunas
44### - 52###

Website

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Psichologė Vykintė posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Shortcuts

Share

Category