27/05/2026
HARMONINGA ASMENYBĖ
Kas jums yra harmoninga asmenybė?
Dažniausiai ją įsivaizduojame kaip visapusiškai išsivysčiusį, subalansuotą, ramų žmogų. Arba žmogų, kuris „gyvena darnoje su savimi“.
Bet ką iš tiesų reiškia ta harmonija? Ir ar ji apskritai įmanoma kaip nuolatinė būsena?
Man artima Aleksandro Kolmanovskio mintis: harmoninga asmenybė yra ta, kuri geba pakankamai gerai jaustis kuo platesniame gyvenimo situacijų spektre. Net jei kai kurios iš tų situacijų niekada neįvyks, pats vidinis pasirengimas susitikti su įvairumu suteikia ramybės ir stabilumo jausmą.
Ir vis dėlto čia norėčiau šį tą pridėti.
Man harmoninga asmenybė – tai ne žmogus, kuriam visada patogu, aišku ir lengva. Ir tikrai ne tas, kuris jau „užbaigė save“ iki galutinės versijos. Greičiau – žmogus, turintis pakankamai platų vidinį diapazoną.
Žmogus, kuris geba sutikti labai įvairų gyvenimą: neapibrėžtumą, naujas aplinkybes, klaidas, artumą, netektis, sėkmę, pokyčius. Ne vengti to, kas nauja, o po truputį auginti gebėjimą su tuo susitikti.
Kartais augimas – tai ne naujos žinios, o pasirengimas sutikti naują gyvenimą.
Labai dažnai save apibrėžiame per ribojimus:
„tai ne man“,
„aš ne toks žmogus“,
„esu nelanksti“,
„sportas – ne man“,
„nemoku būti greita“,
„šokiai – tikrai ne“.
Ir kartais tai tikrai susiję su mūsų ribomis, patirtimi, kūno ypatumais, amžiumi ar temperamentu. Tačiau kartais – tai tiesiog per anksti atsisakyta tam tikros savo dalies.
Vis dažniau galvoju, kad harmoninga asmenybė yra ne tik apie psichologinį atsparumą, bet ir apie mūsų turimų būdų būti pasaulyje platumą.
Apie tai, kad mumyse būtų bent šiek tiek skirtingų gebėjimų:
šiek tiek ištvermės – kad galėtume atlaikyti,
šiek tiek lankstumo – kad gebėtume prisitaikyti,
šiek tiek mobilumo – kad galėtume judėti į nauja,
šiek tiek jautrumo – kad pastebėtume,
šiek tiek ritmo, koordinacijos, žaismės, jėgos ir gebėjimo sulėtėti.
Ne ta prasme, kad turime tapti tobuli visur. Mes neprivalome viską vienodai mėgti ar viską mokėti. Tačiau galbūt svarbu ne per greitai uždaryti durų.
Nes kartais frazė „tai ne man“ skamba ne tik apie šokius, bėgimą ar judesį. Kartais taip kalbame ir apie artumą, naujus vaidmenis, pokyčius, matomumą, gyvenimą apskritai.
Ir tuomet augimas – tai ne bandymas per prievartą tapti kitu žmogumi. Tai atsargus savo galimybių ribų plėtimas:
„o jeigu manyje to yra šiek tiek daugiau, nei iki šiol maniau?“
Kūnas šioje vietoje, beje, yra nuostabus mokytojas.
Kai žmogus staiga atranda: „pasirodo, aš galiu išlaikyti pusiausvyrą“, „galiu judėti kitaip“, „galiu atlaikyti krūvį“, – dažnai keičiasi ne tik judesys. Truputį pasikeičia ir santykis su savimi.
Galbūt harmonija slypi ne vidinių konfliktų ar sunkumų nebuvime. O gebėjime juos atlaikyti nekariaujant su savimi.
Bijoti – ir vis tiek eiti.
Klysti – ir nesugriūti.
Nežinoti – ir vis tiek pasitikėti savimi, kad pamažu atrasiu kelią.
✦
Studija „Arčiau“
Klaipėda
