24/06/2026
Tai nafig tau tas vyras, jei viską gali pati?
Madingoji psichologija mus taip sėkmingai „pagydė“, kad tapome emociškai steriliomis Amazonėmis.
Pačios sau ramstis.
Pačios sau bankas.
Pačios sau saugumas.
Pačios sau viskas ko galime norėti iš vyro.
Mes technologiškai ir funkciškai save užsimaitinom viskuo iki euforijos, bet siela vis tiek merdi badu emocinio ryšio.
Nes gi šiais laikais negalima norėti atsirenti. Jei nori atsiremti – tu jau neva neišdirbusi santykio su tėčiu, kopriklausoma arba nepakankamai nušvitusi. Privalai pati save išgelbėti. Pati save išlaikyti. Pati save nuraminti. Pati save apkabinti. Pati save patenkinti.
Bet tada kam tie vyrai? Komunaliniams mokesčiams pasidalinti? Nuoskaudoms kaupti ant jų? Ai.. kad turėtum su kuo nueiti į kiną?
Praeini pro reelsus ir visur nušvitusios rėkia: „Aš viską galiu pati.“
Taip. Aš tuo net neabejoju.
Klausimas ne ar gali.
Klausimas – ar TIKRAI nori?!
Nes yra skirtumas tarp „galiu“ ir „noriu“.
Visos mes, jei reikės, išgyvensim. Ištempsim. Pastatysim namą. Užauginsim vaikus. Dar ir imperiją pastatysim pakeliui.
Bet žmogus nėra sukurtas nuolatiniam išgyvenimo režimui.
Kartais norisi tiesiog pasakyti: „Man sunku”.
Ir kad kažkas neištrauktų terapinių kortelių ar nepradėtų analizuoti tavo mąstymo klaidų ir schemų. Tiesiog pabūtų šalia.
Kartais norisi padėti galvą ant peties ir bent trumpam nebesaugoti viso pasaulio ant savo pečių. Ir ne todėl, kad negali. Todėl, kad pavargai. Ne nuo gyvenimo. Nuo nuolatinio budėjimo. Nuo jausmo, kad jei nors akimirkai paleisi gyvenimo vairą, viskas sugrius. Nuovargio eros pradžia.
Ooo čia ir prasideda nepatogi vieta.
Po šituo tekstu tuoj atsiras komentaras: „O kur tokių vyrų rasti?“
Visai geras klausimas 🙂 Tik yra dar vienas.
O tu moki nedaryti? Kiek ilgai išbūni toje pauzėje?!
Nesakau, kad visi vyrai gimsta pasiruošę būti atrama. Tikrai ne.
Bet pasakysiu vieną baisiai nepatogią tiesą – vyras santykyje auga ne nuo tavo suknelės kilnojimo. Nuo atsakomybės. Nuo pasekmių, su kuriomis TU turi leisti jam susidurti, o ne gelbėti nuo jų. Nuo galimybės nešti atsakomybę.
Ne nuo paskaitų ir ne nuo motyvacinių citatų.
Ir čia prasideda didysis lūžis. Mes tiesiog neišbūname nenešusios.
Nes kai tik svoris krenta ant žemės, mes pačios pirmosios jį pasigriebiame iš tos pačios baimės ir nesaugumo. O tada stebimės, kodėl šalia nėra stiprių pečių. Tik tavo byckos vis ryškėja ir nuoskaudos gerklėje didėja. O mažutis vyras kuriam per daug tavo PMS emocijų šale skystėją. Jam vis patogiau pas mamytę kol tau “praeis”.
Kaip ir raumenys neauga žiūrint į hantelius, o juos kilnojant.
Su vyriškumu, žinok, tas pats.
Jeigu vyras gali nešti – jis augs.
Jeigu nenori nešti – jis išeina.
Ir abu variantai yra geri TAU. Tik turi išmokti išbūti nepatogumą kūne kai ant grindų voliojasi šeimos atsamokybių našta.
Nes vienu atveju šalia atsiranda partneris, į kurį gali atsiremti. Kitu atveju – tiesiog atsilaisvina vieta tam, kuris sugebės eiti koja kojon partnerystėje ir artume. Bet kol pati nešioji viską ir užpildai kiekvieną tylos pauzę, tu niekada nesužinosi, kuris variantas būtų įvykęs tavo realybėje.
Išmokus išlaukti nenešant vienai pačiai visų atsakomybių prasideda artumas.
Didžiausia moters branda nėra išmokti nieko
nereikalauti ir šokinėti per gyvenimą ant vienos kojos, įrodinėjant pasauliui savo GALYBĘ ir DIDYBĘ.
Didžiausia branda yra nustoti gėdytis to, ko tau šventai reikia pripažystant:
„Taip. Aš galiu pati. Bet aš leidžiu sau norėti tavo stiprių pečių šalia. Aš leidžiu sau atsiremti.“
Nes žmogus, kuris viską gali pats nėra nušvitęs.
Jis tiesiog - VIENIŠAS.
Ir jokia nepriklausomybė pasaulyje nepavers vienatvės artumu.
Nes siela minta ryšiu.
www.gyventigyvenima.lt
