06/07/2026
Nebūčiau žmogus, jeigu nesiklausyčiau svetimų pokalbių nutaikęs progą.
Ant gulto net užsimerkiau, kad tik sustiprėtų paties klausa, ir galėčiau dar geriau įsiklausyti į dviejų merginų pokalbį.
Viena moteris kitai išdidžiai, lyg būtų ištikta eurekos ekstazės pareiškia: „I realized that I should focus on myself and not be in a relationship anymore. I should enjoy only myself.“
Jau suprantu, kad šnekta eina apie nepasisekusius santykius…
Kita linksėdama pritaria savais pavyzdžiais, esą nuveikė kur kas daugiau be santykių.
Skamba iškilmingai ir nepriklausomai eurekos jausmo apimtos moters pareiškimas.
O aš jau nugrimztu į analizavimą besilažindamas, kad tai apie didelį nusivylimą ir skausmą, verčiantį užsisklęsti, blokuoti save nuo ateities poreikio ryšiui su kitu žmogumi.
Nežinau jos santykių dramos baigties ir priežasties. Pagalvoju, tik tiek, kad santykių, kurie vėliau baigiasi skausmingai, labiau įmanoma išvengti nei į juos įsivelti.
Įsivertinti žmogaus adekvatumą, green-red flagus jau įmanoma per pirmuosius pasimatymus, susirašinėjimus iš subtilių, kartais iš pirmo žvilgsnio visai nereikšmingų detalių.
Tik, va, dažniau suveikia kažkokie vidiniai procesai, kai nepastebi. O nepastebi dėl skirtingų priežasčių: nepalankių vaikystės patirčių, trūksta bendrų psichologinių žinių ar elementarios gyvenimiškos patirties santykyje su kitu.
Per gyvenimą dažnai juk nutinka, kad atsikvošėjama tik po laiko: „Juk jau tada tai buvo ženklas, kad kažkas čia ne ok“, „Man tai užstrigo, bet nesureagavau“ ir panašiai… O kodėl nesureaguota, neįsiklausyta į tuos signalus? Vėl priežastys skirtingos…
Bet ar verta užsisklęsti nuo ateities santykių? Nežinau 💁♂️ Kažkas teigia, kad santykis žeidžia - santykis gydo. Būčiau linkęs sutikti.
