17/06/2025
Apie jautrumą ir pažeidžiamumą, bei nemalonias tiesas, kurios prašėsi pamatyti dienos šviesą.
Išbūti nepatogume, kai laiko iliuzija pasiglemžia mane.
Gulėdama žvelgiu į darniai linguojančius medžius,
susimąstau, kiek amžių dar taip bus?
Bet protui, tai nesibaigianti kančia, nes dopamino stygius viduje.
Kai dirbtinė stimuliacija užvaldo, suprantu, kad tai alkis kalba.
Ir kaip sunku prieš save pripažinti, kad savo proto kalėjime, sutikau save patirti.
Nepatogios ego celės šaltos, tamsios ir niūrios. Numeta į aukos būsenos liūną.
Ir vis dėl to tai verksmas vidinio vaiko: apleisto, užmiršto, nustumto...
Tai kiek esu sau mama ir tėtis, kurie galvą glosto ir palaiko?
Kiek savo viduje laikau stiprybės, kad paleisti nuoskaudas bejėgystės?
Ką galiu dėl savęs padaryti, kad paragauti džiaugsmo gurkšnį bent mažytį?
Klausiu, Meile, ką man daryti?
O ji tik tyliai prabyla:
Apkabinti su atjauta savo vidinį vaiką tyrą. 🤍
Suvokimų pažadintoja
Nuotrauka