09/06/2026
Viename iš vidinio augimo laiptelių tenka susidurti su pojūčiu, kur atrodo, jog gyvename tamsiame kambaryje, mūsų akys užrištos ir visiškoje tamsoje bandome susigaudyti, kokia tvarka išdėliotas tas kambarys.
Rodosi, jog stengiamės, bandome išsiaiškinti, tobulėti, sąmoningėti, bet kad ir kiek ieškotume, durų nepavyksta rasti.
Šviesos mygtuko taip pat.
Šita būsena nutinka tuomet, kai vis patenkame į besikartojančias situacijas, sunkias emocijas ir bandome jas išspręsti per daugybę patarimų, praktikų ir lygindami save su kitų žmonių patirtimi.
Bet mūsų tamsos kambarys niekada nebus taip pat išdėstytas kaip kad kito žmogaus, nes mes visi turime skirtingus skonius ir skirtingas patirtis.
Vėliau apsipratę su tamsa ir nežinomybe, pradedame atsipalaiduoti ir priimti tai, kad esam užrištomis akimis ir mūsų žmogaus rankos per mažos, kad aprėptų ir pažintų kambarį per išorę.
Po priėmimo ateina vidinė ramybė ir, kad ir kaip bebūtų keista, vidinis džiugesys ir dėkingumas, kad viskas yra taip, kaip yra. Kad tamsa yra draugiška, o raištis ant akių - pagalba praregėti savo Širdies žvilgsniu.
Pamažu užgimsta palaima. Nors protas dar bando priešintis, prieštarauti, lyginti, vertinti, tačiau draugystė su savimi tampa aukščiau visko.
Staiga raištis nukrenta nuo akių ir pasimato, kad tiek jis, tiek kambarys tebuvo tik iliuzija… Švelniai mokinanti per mums suprantamus daiktus ir formas nukreipti savo dėmesį nuo jos į savo vidų. Ji bandė parodyti, kad nėra kelio nei pirmyn, nei atgal, nei į dešinę, nei į kairę, nei žemyn, nei aukštyn. Vienintelė kryptis yra Buvimas. Čia. Dabar. Centre. Mūsų niekas neuždarė į jokį kambarį, neapribojo, šviesos mygtukas neegzistuoja, tamsa-šviesa tėra balanso paieškos žaismas.
Tai, ką vadiname Namais ar Rojumi, tėra mūsų santykis su SAVIMI. Su Širdimi. Su Šaltiniu.
Pasidalino Aušra OM