02/07/2026
Ilgai galvojau, kad būti arti yra natūralu. Kad tai tiesiog atsitinka.
Bet... man buvo lengviau duoti nei priimti. Lengviau rūpintis nei būti globojamai. Lengviau būti reikalinga nei tiesiog būti šalia. Be funkcijos, be vaidmens, be priežasties, kuri mane pateisintų.
Artumas, kuriame nereikia nieko užsitarnauti, man atrodė nesaugus. Lyg pastebės, kad iš tikrųjų nėra už ką mylėti.
Tai buvo mano logika, kurios išmokau anksti. Kai artumas turėjo sąlygų. Kai buvai matoma tik tada, kai buvai naudinga.
Mokausi iki šiol. Leisti, kad manimi pasirūpintų. Nepabėgti, kai tampa tikra, kai nebėra kur pasislėpti už kompetencijos ar mandagumo. Patikėti, kad galiu būti mylima ir tada, kai nieko neduodu mainais. Kai tiesiog esu.
Tai nėra savaime suprantama. Tai darbas. Kasdieninis, tylus, kartais nepatogus.
Bet geriausias iš visų, kokį gali gauti be atlygio.
Apkabinu, Kristina_RSQ