Psichologė Renata

Psichologė Renata Konsultacijos Klaipėdoje ir online.

Santykis su savo seksualumu, intymumas, seksualiniai santykiai, LGBTQ+, santykiai, vaikų seksualizuotas elgesys, kvėpavimas, mirties baimė bei sąmoningas gyvenimo pabaigos priėmimas.

10/08/2026

Kodėl santykiai griūna? Kodėl kartojasi tos pačios istorijos? Kodėl vieni sako: „visi vyrai kiaulės“, o kiti – „visos moterys raganos“?
Problema – kituose žmonėse? Keičiasi partneriai, tačiau santykių pabaiga stebėtinai panaši: nusivylimas, konfliktai, atstūmimas, vienatvė. Kai ta pati istorija kartojasi vėl ir vėl, atsisuk į save.
Vienas svarbiausių psichologinių mechanizmų, paaiškinančių šį reiškinį, yra perkėlimas. Tai procesas, kai į partnerį nesąmoningai perkeliame ankstyvųjų santykių patirtis, lūkesčius ir neišspręstus jausmus, kilusius santykiuose su tėvais ar kitais reikšmingais žmonėmis.
Vaikystėje mokomės, kas yra meilė, artumas, saugumas ir atstūmimas. Suaugę nejučia ieškome ne tik mylimojo ar mylimosios – ieškome žmogaus, kuris pagaliau suteiktų tai, ko kadaise pritrūko. Pasąmonėje glūdi viltis sutikti „tobulą mamą“ arba „tobulą tėtį“: žmogų, kuris visada supras, nuramins, niekada nepaliks, atspės poreikius ir užgydys žaizdas.
Tačiau partneris negali atstoti tėvo ar motinos. Kai iš jo tikimės to, ko negalėjo suteikti ankstyvieji santykiai, poroje atsiranda įtampa. Kuo didesni pasąmoningi lūkesčiai, tuo skaudesnis nusivylimas. Tuomet vietoj dviejų suaugusių žmonių santykiuose dalyvauja du sužeisti vaikai, laukiantys, kad pagaliau bus besąlygiškai mylimi ir išgelbėti.
Kartojasi ne žmonės, o mūsų vidiniai santykių scenarijai. Mes renkamės tai, kas pažįstama nuo vaikystės, net jei tai skaudina, ir nesąmoningai kuriame situacijas, kurios primena seną emocinę patirtį.
Pastaraisiais dešimtmečiais išpopuliarėjo „dvynių liepsnų“ (twin flame) idėja, kad egzistuoja vienintelis žmogus, kuris užpildys visas vidines tuštumas ir išspręs emocinius sunkumus. Nors ši koncepcija daugeliui atrodo patraukli, psichologiniu požiūriu tai klaidinantis santykių pagrindas, nes skatina tikėti, kad partneris turi išgydyti mūsų vaikystės žaizdas ar pateisina skausmingus, destruktyvius santykius vien todėl, kad jie „iš dangaus“.
Tobuli žmonės neegzistuoja.
Kai atpažįstame savo perkėlimus, atsisakome lūkesčių, kad partneris taps mūsų neišsipildžiusios vaikystės kompensacija, pradedame kurti ryšį tarp dviejų suaugusių žmonių. Tik taip santykiai tampa galimybe parašyti naują istoriją, o ne senos istorijos kartojimu.

10/08/2026

Gėda - viena stipriausių socialinių emocijų. Ji padeda suprasti, kokio elgesio tikisi bendruomenė, skatina atsižvelgti į kitų žmonių jausmus ir laikytis bendrų taisyklių. Tai svarbi apsauginė funkcija – ji saugo tarpusavio santykius, stiprina atsakomybės jausmą ir padeda žmogui tapti visaverčiu visuomenės nariu. Tačiau gėda tampa destruktyvi, kai yra naudojama kaip auklėjimo priemonė, paremta žeminimu, atstūmimu ar tėvų vidinėmis problemomis.
Sveikame vaiko ugdyme gėdos patyrimas nėra nukreiptas į vaiką kaip asmenį - netinkamas yra poelgis, tačiau vaikas lieka vertingas ir mylimas. Toks požiūris leidžia patirti natūralias netinkamo elgesio pasekmes, ugdo empatiją, atsakomybę ir motyvuoja elgtis geriau ateityje. Kai suaugęs išlaiko pagarbų santykį su vaiku – ne žemina, o padeda suprasti, kaip jo veiksmai paveikė kitus žmones, gėda tampa ne bausme, o vidinio moralinio kompaso dalimi.
Kai tėvai gėdina vaiką dėl savo pačių klaidingų įsitikinimų, neišspręstų emocinių sunkumų ar noro išlieti pyktį, nusivylimą ir bejėgiškumą, vaikas tampa tėvų emocijų reguliavimo priemone. Tokiu elgesiu tėvai siunčia žinutę, kad problema ne konkretus veiksmas, o pats vaikas. Jis nebegalvoja: „Padariau klaidą“ ir pradeda tikėti: „Aš esu klaida.“
Vaikas išmoksta slopinti savo poreikius, jausmus ir spontaniškumą, kad tik išvengtų dar vieno pažeminimo. Formuojasi gilus įsitikinimas, jog būti savimi yra pavojinga.
Suaugus vaikystės gėda tampa gyvenimo stabdžiu. Žmogus gali vengti artimų santykių, bijodamas atstūmimo. Jam sunku priimti komplimentus, atskleisti savo talentus ar siekti profesinės sėkmės, nes buvimas matomu sukelia vidinį pavojų būti sukritikuotam. Net pasiekęs reikšmingų rezultatų jis gali jausti, kad nėra pakankamai geras, kad anksčiau ar vėliau bus demaskuotas kaip nevertingas. Savikritika neleidžia patirti pasitenkinimo savo gyvenimu ir riboja galimybes kurti autentiškus santykius.
Gydantis nuo toksiškos gėdos svarbu išmokti atskirti save nuo elgesio ir nuo vaikystėje gautų žinučių. Galima pripažinti savo klaidas neprarandant orumo, būti netobulu ir kartu vertu meilės, pagarbos bei artumo. Šis suvokimas leidžia patylinti vidinio kritiko balsą ir kurti saugesnį santykį su savimi.
Gėda savaime nėra nei gera, nei bloga emocija. Ji yra prasminga tada, kai padeda žmogui suprasti savo veiksmų poveikį kitiems ir skatina atsakingą elgesį. Tačiau kai gėda virsta nuolatiniu žeminimu ar priemone tėvų emocijoms išlieti, ji praranda savo socialinę funkciją ir tampa traumuojančia patirtimi.

22/07/2026

Vaikystė nesibaigia, kai užaugame. Ji keliauja kartu su mumis — į darbo santykius, į draugystes, į meilę.

Vaikystėje mūsų tėvai buvo atsakingi už tai, kad patenkintų mūsų bazinius emocinius poreikius: iš tikrųjų matyti, priimti, parodyti, kad esame svarbūs, suteikti saugumo jausmą ir meilę. ❤

Tačiau ne visų šie poreikiai buvo patenkinti taip, kaip reikėjo.
Kartais tėvai buvo fiziškai šalia, bet emociškai – toli.
Kartais meilę reikėjo užsidirbti. Kartais jos trūko visai.

Ir štai dabar, tapę suaugusiais, mes kuriame artimus santykius. Tačiau kartu nešamės lūkestį, kad mūsų partneris ar partnerė pagaliau užpildys tą trūkumą.

„Prašau, pamatyk mane.“
„Nuramink mane, kai jaučiuosi bevertė/bevertis.“
„Įrodyk, kad aš svarbi/svarbus.“
„Būk visada šalia, kad pagaliau jausčiausi saugiai.“

Tai – natūralūs troškimai. Bet kai jie tampa nesąmoningais reikalavimais, santykiai tampa konfliktiškais.

Nes joks partneris negali duoti to, ko nedavė mūsų tėvai. Ir tai nėra partnerių, sutuoktinių, mylimųjų atsakomybė.

Kaip padėti sau ir sumažinti konfliktus santykiuose?

✅ Atpažinti vaikystės žaizdas – iš kur kyla mano jautrumas, nerimas, poreikis įtikti, noras pabėgti ar kontroliuoti?
✅Atskirti dabartį nuo praeities. Ar į partnerį reaguoju kaip suaugęs žmogus, ar kaip vaikas, vis dar laukiantis meilės ir patvirtinimo?
✅Mokytis pasirūpinti savo emociniais poreikiais patiems.

Tai nelengva, bet išlaisvina partnerį nuo neįmanomų užduočių ir leidžia kurti brandesnį, laisvesnį ryšį, pagrįstą suaugusių žmonių bendryste.

Psichoterapija gali padėti atpažinti šiuos giluminius scenarijus ir juos perrašyti.

🍀🍀🍀

Vaikų, paauglių, suaugusiųjų psichologinis konsultavimas.

⚪ Individuali traumų terapija Klaipėdoje arba online.
⚪ Individualios psichologo konsultacijos gyvai arba nuotoliniu būdu.

Susisiekite konsultacijai:

📲 asmenine žinute (Messenger)
📧 el.paštu [email protected]

🌏

21/07/2026

„Nieko nenoriu. Neturiu motyvacijos. Nėra įkvėpimo.“
Atrodo, kad pirmiausia turėtų atsirasti noras, o tik tada galėsime veikti. Tačiau psichologiniu požiūriu yra priešingai – pirma veiksmas, po to motyvacija.
Traumų terapijoje kalbame apie skirtingas mūsų psichikos dalis. Pažeistos, vaikystėje susiformavusios dalys, kadaise padėjo išgyventi. Jos saugo nuo skausmo, nusivylimo, nesėkmės ar atstūmimo, todėl kartais skatina atidėlioti, sustingti ar vengti veikti. Toks elgesys nėra tinginystė – tai seni apsauginiai mechanizmai.
Kartu kiekvienas žmogus turi ir sveiką, brandžią, suaugusią savo dalį. Ji geba matyti platesnį vaizdą, priimti realybę tokią, kokia ji yra, išlaikyti vidinę ramybę ir daryti tai, kas svarbu, net jei nejaučia įkvėpimo ar didelio noro.
Traumų terapijos tikslas nėra kovoti su pažeistomis dalimis ar jas išstumti. Priešingai – mokomės jas suprasti, priimti ir kartu stiprinti savo brandžiąją, sveikąją dalį, kad būtent ji dažniau taptų mūsų sprendimų ir veiksmų pagrindu.
Praeities pakeisti negalime. Tačiau galime keisti santykį su ja. Galime vis rečiau leisti senoms žaizdoms vadovauti mūsų šiandienai ir vis dažniau rinktis veikti iš tos dalies, kuri geba pasirūpinti savimi, prisiimti atsakomybę ir kurti gyvenimą dabartyje.
Brandi psichika nelaukia tobulo momento. Ji žino, kas svarbu, ir žingsnis po žingsnio juda pirmyn.
Būtent judėjimas tampa tuo, kas sugrąžina motyvaciją, energiją ir įkvėpimą.

17/07/2026

„Noriu, kad mano partneris manęs norėtų. Kad klausytųsi. Kad norėtų to paties, ko noriu aš.“

Tai labai žmogiškas noras.

Troškimas būti matomu, girdimu ir susijusiu su kitu žmogumi – vienas iš giliausių mūsų emocinių poreikių, su kuriuo gimstame.

Tačiau čia dažnai prasideda skausmingas susidūrimas su realybe:

✅ Kitas žmogus nėra tu.
✅ Jis (ar ji) turi savo vidinį pasaulį, poreikius, lūkesčius, skaudulius.
✅ Ir net jeigu labai tave myli – tai nereiškia, kad visada jaus, norės ar galvos taip, kaip tu.

Norėti, kad kitas žmogus norėtų to paties, ką noriu aš – tai dažnai paslėptas troškimas kontroliuoti, o ne mylėti.

Ir nors tai neskamba gražiai, tai dažniausiai kyla ne iš blogos valios, o iš baimės pasijausti atstumtu, nesuprastu, vienišu.

Tad ką daryti, kaip sau padėti? 🙌

❗ Sustabdyti lūkestį, kad kitas žmogus „sutvarkys“ mano jausmus. Jo/jos pritarimas neturi būti sąlyga tavo vidinei ramybei.
❗ Sąžiningai pasižiūrėti į savo poreikius. Ar aš ieškau ryšio, ar manęs patvirtinimo?Ar leidžiu kitam būti savimi?
❗ Mokytis kalbėtis – ne įtikinėti, o dalintis.

Ne visi skirtumai yra grėsmė! Kartais jie tampa augimo šaltiniu – jei mokame juos priimti ir gerbti. 🐛🦋

Psichoterapija gali padėti suprasti, kodėl trokštame visiško suderinamumo, iš kur kyla nerimas dėl „nesutapimo“, ir kaip kurti ryšį ne iš kontrolės, o iš laisvės ir sąmoningo pasirinkimo.

Tikroji artumo galia – ne tame, kad esame vienodi, o tame, kad pasirenkame likti kartu, net kai esame skirtingi.

🍀🍀🍀

Vaikų, paauglių, suaugusiųjų psichologinis konsultavimas.

⚪ Individuali traumų terapija Klaipėdoje arba online.
⚪ Individualios psichologo konsultacijos gyvai arba nuotoliniu būdu.

Susisiekite konsultacijai:

📲 asmenine žinute (Messenger, WhatsApp)
📧 el.paštu [email protected]

🌏


̇pagalba

11/07/2026

„Ugdome lyderių ir čempionų kartą.“ Skamba įkvepiančiai suaugusiųjų pasaulyje, kuriame vertinami pasiekimai ir rezultatai. Tačiau kuris vaikas iš tiesų svajoja būti lyderiu ar čempionu?

Nepažįstu vaiko, kuris ryte atsibudęs sakytų: „Noriu būti lyderis.“ Tačiau pažįstu daugybę vaikų, kurie nori žaisti, juoktis, tyrinėti pasaulį, turėti draugų ir jaustis priimti. Jie nori būti mylimi ne už pasiekimus, o tiesiog už tai, kad yra.

Suaugusieji dažnai kalba apie vaiko potencialą, bet nepastebi jo poreikių. Kai nuolat siunčiama žinutė, kad reikia būti geriausiam, pirmam ar sėkmingiausiam, vaikas gali pradėti tikėti, jog meilę ir pripažinimą reikia užsitarnauti. Tuomet svarbiausia tampa ne savęs pažinimas ar gyvenimo džiaugsmas, o kitų lūkesčių pateisinimas.

Ką vaikui reiškia būti čempionu? Dažnai – ne medalį. Dažnai tai reiškia atsakomybę nenuvilti tėvų, pateisinti jų investuotą laiką, pinigus ir viltis. Vaiko pečiams tai gali būti per sunki našta.

Vaiko savivertė formuojasi iš patirties, kad jis yra vertingas nepriklausomai nuo rezultatų. Kai dėmesys ir meilė siejami su laimėjimais, vaikas mokosi ne klausyti savęs, o spėlioti, ko iš jo tikimasi. Tokie vaikai dažnai pasiekia daug, tačiau kartu nešasi baimę suklysti ar būti nepakankamai geri.

Paradoksalu, bet tikrieji lyderiai dažniausiai neužauga iš spaudimo būti lyderiais. Jie užauga ten, kur buvo galima klysti, bandyti, rinktis ir atrasti save. Tikros lyderystės pagrindas – ne noras būti pirmam, o gebėjimas pažinti save, pasitikėti savimi ir gerbti kitus.

Svarbiausias klausimas nėra, kaip užauginti čempioną. Svarbiau paklausti: kaip užauginti laimingą žmogų? Jei šalia to jis taps lyderiu ar čempionu – puiku. Tačiau tai bus jo pasirinkimas, o ne našta.

Vaikams nereikia būti mūsų svajonių išsipildymu. Jiems reikia erdvės tapti savimi. Ir tai yra didžiausia pergalė.

🍀🍀🍀

Vaikų, paauglių ir suaugusiųjų psichologinis konsultavimas.

⚪ Individuali traumų terapija Klaipėdoje arba online.
⚪ Individualios psichologo konsultacijos gyvai arba nuotoliniu būdu.

📲 Messenger
📧 [email protected]

08/07/2026

Situacijos, kurios vyksta gyvenime nėra nei geros, nei blogos – jos tiesiog vyksta. Tačiau, kai pradedu kovoti su jomis, atsiranda skausmas. „Taip neturi būti“, „Nenoriu to prarasti“, „Negaliu paleisti“, „Privalau viską išlaikyti taip, kaip buvo.“
Tai, kam priešinuosi, didėja ir stiprėja.
Pasipriešinimas gimsta iš noro kontroliuoti tai, kas nuo manęs nepriklauso. Jis skatina laikytis įsikibus praeities, senų įsitikinimų, įpročių, santykių ar lūkesčių. Kuo stipriau bandau išlaikyti tai, kas keičiasi, tuo daugiau energijos išeikvoju kovai. O gyvenimas vis tiek juda savo ritmu.
Sunkiausia ne pati netektis ar pokytis. Sunkiausia – nenoras juos priimti. Kai negaliu paleisti, kai atsisakau prisitaikyti, kai nenoriu peržiūrėti savo nuostatų ar keisti elgesio, įstringu. Pasipriešinimas užtęsia procesą, eikvoja emocinius ir fizinius resursus, neleidžia pamatyti naujų galimybių.
Priėmimas nereiškia susitaikyti su viskuo ar pasiduoti. Tai reiškia pripažinti realybę tokią, kokia ji yra šią akimirką. Tik priėmus galiu sąmoningai rinktis, ką daryti toliau. Kol kovoju su tuo, kas jau įvyko, neturiu laisvės kurti to, kas dar gali būti.
Kai nustoju priešintis, atsiranda daugiau ramybės. Energija, kuri anksčiau buvo skiriama kovai, tampa prieinama sprendimams, augimui ir naujai patirčiai. Iššūkių visada bus, tačiau nebekovoju su pačiu gyvenimu.
Vidinė stiprybė slypi ne tik gebėjime išlaikyti, bet ir gebėjime paleisti, drąsoje priimti tai, ko negaliu pakeisti. Būtent tada skausmas ima silpti ir atsiranda erdvė ramybei, lankstumui ir pasitikėjimui gyvenimu.

30/06/2026

Kokią istoriją sau pasakoji apie save? Ta vidinė istorija kuria emocinę savijautą, sprendimus ir santykį su savimi.
Koks dialogas dažniausiai vyksta tavo galvoje?
• „Aš daug dirbu.“
• „Aš nuolat kenčiu.“
• „Manęs nevertina.“
• „Manęs nemyli…“
• „Mane atstumia.“
Kai tas pats pasakojimas kartojamas diena iš dienos, jis ima skambėti kaip neginčijama tiesa. Smegenys į mintis reaguoja ne tik psichologiškai – jos sukelia ir organizmo hormonines reakcijas. Jei nuolat gyvename trūkumo, atstūmimo ar bejėgiškumo istorijoje, kūnas ima tai jausti kaip realią patirtį.
Tačiau yra kita galimybė.
Vidinį pasakojimą galima keisti. Ne tam, kad neigtume realybę ar apsimestume, jog viskas tobula. O tam, kad pasirinktume požiūrį, kuris padeda gyventi, o ne įkalina.
Pavyzdžiui:
• „Aš daug dirbu“ gali tapti „Aš daug dirbu, nes man tai prasminga.“
• „Aš kenčiu“ – „Priimu savo skausmą, bet neskęstu kančioje.“
• „Manęs nevertina“ – „Mokausi atsigręžti į save.“
• „Manęs nemylėjo“ – „Galiu pati kurti daugiau meilės savo gyvenime.“
• „Mane atstumia“ – „Ne visus žmones aš galiu priimti, taigi ir kiti gali manęs nepriimti.“
Kai keičiasi vidinis dialogas, keičiasi ir emocinė būsena. Atsiranda daugiau ramybės, daugiau vidinės jėgos ir daugiau erdvės veikti. Nelieka vien tik reagavimo į praeitį – atsiranda galimybė kurti dabartį.
Paklausk savęs šiandien: kokią istoriją apie save kartoju dažniausiai? Ar ji padeda man augti, ar tik patvirtina senus ribojančius įsitikinimus?
Istorija, kurią nuolat pasakoji sau, pamažu tampa gyvenimu, kurį gyveni. Ir kiekvieną dieną gali pradėti rašyti naują jos skyrių.

Address

Paryžiaus Komunos Gatvė 25a/303
Klaipeda

Opening Hours

Tuesday 18:00 - 21:00
Wednesday 18:00 - 21:00
Thursday 18:00 - 21:00
Friday 18:00 - 21:00
Saturday 11:00 - 16:00

Telephone

+37067810589

Website

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Psichologė Renata posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Contact The Practice

Send a message to Psichologė Renata:

Shortcuts

Share

Category