24/08/2026
Vakar pažiūrėjau „Odisėją“. Tikėjausi istorijos apie mitinį herojų, Trojos karą, ciklopus, sirenas ir ilgą kelionę namo. Bet žiūrėdamas vis labiau jutau, kad tai kažkaip nebe apie Odisėją. Tai apie mus visus.
Apie žmogų, kuris išeina į gyvenimą ir pakeliui sutinka savo „ciklopus“, „sirenas“, audras ir pagundas. Kuris kartais laimi, kartais klysta, kažką praranda, kažkur užsibūna per ilgai, bet vis bando neprarasti krypties.
Ir tada Itakė tampa nebe vien sala Graikijoje. Ji tampa klausimu: kur aš iš tiesų einu ir į ką noriu sugrįžti?
Pagalvojau ir apie tai, ar Homeras toks egzistenciškas, ar tiesiog aš pats vis labiau į pasaulį žiūriu egzistencialisto akimis.
Matyt, geri kūriniai tuo ir gyvi – po beveik trijų tūkstančių metų pasakoja ne tik apie savo laiką. Jie kažką pasakoja ir apie mūsų gyvenimą.