Dailės terapija su Irena Baltiejiene

06/08/2026

Kurdama kaukę dailės terapijos procese susitikau su savimi iš naujo.

Joje pamačiau ne tik savo stiprybes, bet ir tas dalis, kurias kartais norisi paslėpti. Tas, kurias ne visada lengva pripažinti – jautrumą, pyktį, norą kontroliuoti, sunkumą prašyti pagalbos. Anksčiau galbūt norėjosi nuo jų atsitraukti, tačiau ši patirtis priminė: jos nėra mano priešai. Jose taip pat slypi energija ir dalis mano stiprybės.

Tikrieji resursai gimsta ne tada, kai slepiu tai, kas nepatogu, o tada, kai drįstu priimti save visą. Kai išdrįstu nusiimti kaukę, neprarandu jėgos – priešingai, ją atrandu. Kai leidžiu sau pamatyti ne tik savo šviesą, bet ir šešėlį, tampu stipresnė, o ne silpnesnė.

Ši patirtis dar kartą priminė, kad vidiniai ir išoriniai resursai jau yra mumyse – kartais tik reikia sustoti, įsiklausyti ir juos pamatyti.

Kviečiu moteris į dailės terapijos grupę, kur per kūrybą galime saugiai pažinti save, atrasti savo vidines atramas ir tai, kas mus palaiko išorėje.

Galbūt tai tavo laikas susitikti su savimi.
„Tai, kuo remiuosi, ne visada yra tai, ką rodau.“

@
Darbų autorė Irena Baltiejienė

20/06/2026

Esu fiziškai sustabdyta – pėda, gipsas.
Jau spėjau patikrinti visus namų aplinkos „iššūkius“ – slenksčius, laiptelius ir kitus anksčiau nepastebėtus dalykus.
O mintys šiurena lyg vėjas...
Laikas būti. Ir išbūti su viskuo, kas vyksta.

Viešpats sako nesirūpinti ,,rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo“ Mt 6, 34.

Mane pasivijo koliažas iš 2025 m. pabaigos. Priminė bendrystės akimirkas su Vida Kuznecovienė – kūrėme drauge, kiekviena savąjį koliažą. Jame – supamas krėslas, lėtesnis laikas ir kažkoks tylus priminimas apie buvimą.

@

07/06/2026

Antrą kartą buvau MedFest medikų festivalis. Kaip lektorė. Šiemet – su kaubojiškais akcentais, „Atostogų parko“ rančoje. Vedžiau dailės terapijos patyrimą „Komplimentai ant stiklo: pamatyti ir būti pamatytam“.

Ir vis dar kažkur viduj šypteliu, maloniai širdį pakutena – vos atsidarius registracijai vietos tiesiog… ištirpo. Dalis žmonių taip ir netilpo į dailės terapijos grupę. Matyt, tas paprastas dalykas – būti pamatytam ir išgirstam – labai reikalingas.

Susitikom 26-iese. Trumpam sustoti. Pabūti dėl savęs. Dirbom su stiklu. Žiūrėjom vieni kitiems į akis. Buvo tylos. Buvo juoko. Buvo kažko labai tikro. Ir kažkaip natūraliai atsirado daugiau švelnumo. Sau. Kitam.
Ir po truputį išryškėjo:
„Nemoku sakyti komplimentų“...
„Sunku juos priimti“...
„Lengviau savam“...
„Bandysiu“...

Buvo sukurti ne tik komplimentų portretai, kurie dalyvėms primins apie jų vertę, stiprybę ir tai, kad yra matomos, bet ir mažos dėmesio, padrąsinimo, artumo bei žmogiško ryšio dovanos vienų kitoms.

Ypač prasminga šią veiklą buvo skirti medicinos darbuotojams, kurie kasdien rūpinasi kitais žmonėmis, kartais darbų skuboje net pamiršdami save.

Vis galvoju – komplimentas juk ne apie mandagumą. Tai apie santykį. Matau tave. Pastebiu tai, kas tavyje gražu, stipru ir vertinga, – tai ir yra komplimento esmė. Kartais vienas toks žodis lieka su žmogumi ilgiau, nei tikimės. Kartais jis tampa maža dovana, kurios reikia ne mažiau nei poilsio. O kartais – beveik kaip vaistai.

Grįžtu su pilnumu. Su dėkingumu. Ir su tuo tyliai sau pasakytu – galiu.

Ir dar – žmonės šalia.
Ramunė Paškevičienė. Savanorė.
Sužinojau, kad ką tik apgynė dailės terapijos magistrą – ir kažkaip iš karto buvo aišku, kad sava.
Be aiškinimų. Be daug žodžių.
Tiesiog jauti, kad žmogus pagauna.
Ačiū tau už buvimą – ramų, tikslų, labai laiku.

Ir ačiū Kristinai Kripaitienei – už pasitikėjimą.
Už kvietimą.
Už erdvę tokiems patyrimams visame festivalio šurmulyje.

Išsinešu vieną paprastą klausimą, kuris dar pasilieka manyje –
kada paskutinį kartą kažkam (ir sau) pasakei kažką tikrai nuoširdaus?
@

19/05/2026

Pyktis dažnai turi prastą reputaciją – jis siejamas su konfliktais, skaudinimu ar griaunančiais impulsais. Tačiau dailės terapijoje vis dažniau matome kitą jo pusę: pyktis gali tapti energija pokyčiui, ribų nustatymui ir judėjimui pirmyn.

Dailės terapijos sesijoje tyrinėjome šia tema išsakytus žodžius, pykčio spalvas, formas. Piešiniai liudijo, jog pykstama iki pamėlynavimo, iki paraudonavimo, iš nevilties, užgulus atsakomybėms. Kalbėjome apie pykčio užtaisus, geliantį lyg vapsva pyktį, bambėjimą. Atsivėrė ir nutylėtas, neišsakytas, užkonservuotas pyktis, kuris ilgainiui virsta kūno įtampa ar psichosomatiniais simptomais.

Ieškojome naujų būdų, kaip šią stiprią emociją reguliuoti ir panaudoti ne griovimui, o savęs stiprinimui. Svarbiausia – pyktis buvo ne slopinamas, o įžodintas ir priimtas. Ir tada įvyko gražus virsmas – „sprogstantis pyktis“ grupėje virto užkrečiančiu juoku. Sprogo!.. Nuo šio sprogimo vienos dalyvės nuovargis virto energijos antplūdžiu.

Kartais pyktis nėra priešas. Kartais jis – ženklas, kad mums kažko per daug, per skaudu arba per ilgai tylėta. O kai išmokstame jį išgirsti, pyktis gali tapti ne griovėju, o jėga pokyčiui.

Irenos Baltiejienės piešiniai.
Iš pykčio kelionės,- ne gesinti jį, o įsivardinti.
@

04/05/2026

Bus naujų žvilgsnių.
Kiekvienas jų vėl užbaigs mūsų paveikslus❤️

29/04/2026

Mūsų mylima vėliavnešė❤️ Džiaugiamės❤️

Džiaugsmingos naujienos iš „TerapiArta“ draugijos! 🎊

Su dideliu pasididžiavimu pranešame, kad 2026 m. balandžio 27 d. įvykusio visuotinio metinio draugijos narių susirinkimo metu Aušra Sebeikaitė buvo perrinkta „TerapiArta“ draugijos pirmininke dar ketverių metų kadencijai. Šis sprendimas – tai bendruomenės pasitikėjimo ir pripažinimo ženklas už jos nuoseklų darbą bei lyderystę puoselėjant dailės terapijos sritį.

Aušros vadovaujama „TerapiArta“ draugija nuolat siekia plėtoti tarptautinius akademinius ryšius, bendradarbiauti su dailės terapiją plėtojančiomis organizacijomis Lietuvoje ir užsienyje, koordinuoti draugijos narių veiklą ir atstovauti jų interesus. Draugijos vizija išlieka aiški – siekti, kad dailės terapija būtų visiems pasiekiama sveikatinimo paslauga, kurioje gali dalyvauti kiekvienas, nepaisant amžiaus, sveikatos būklės ar vizualinės raiškos gebėjimų.

Linkime Aušrai Sebeikaitei ir visai „TerapiArta“ komandai didžiausios sėkmės toliau įgyvendinant šią prasmingą misiją ir siekiant dar didesnių aukštumų dailės terapijos srityje! 🌟🎉🎨

26/04/2026

Kartais gyvenimas atsiskleidžia lyg kruopščiai sudėliotas meniu — su skoniais, kurių pats nepasirenki, bet kuriuos vis tiek turi paragauti.

Į dailės terapijos stovyklą Ispanijoje išvykau po sudėtingo gyvenimo etapo. Laiko, kai reikėjo būti šalia artimo žmogaus jo ligos kelyje. Ir laiko, kai teko jį paleisti. Buvau pervargusi. Ėjau lyg kareivis — dariau, ką reikėjo padaryti, laikiau, išbuvau.

Ši kelionė man tapo tarsi kelių patiekalų meniu.

Pirmasis — stovykla.
Intensyvus, sodrus, iki kaulų smegenų paliečiantis dailės terapijos skonis. Sesijas vedė mano buvusi LSMU dėstytoja, psichologė - psichoterapeutė Justina Gervytė - Čechanovičė, kurią įsimylėjau 🙂 Stebėjau savo pirmąjį ir paskutinį piešinį — matosi ryškus pokytis. Nuo užsisukimo savyje iki buvimo tarp kitų. Nuo susireikšminimo iki judėjimo kartu — lyg darniai veikiantis laikrodžio mechanizmas.
Šiame procese labai svarbus buvo ir saugumas — jį kūrė rūpestingoji Justina Valantinė, kurios tylus, bet atidus buvimas, organizaciniai stovyklos reikalai, leido atsipalaiduoti ir pasitikėti procesu. O vienų jos paruoštų pusryčių ataskonį tebejaučiu net dabar🙂

Antrasis — susitikimas.
Švelnumo ir ištakų skonis. Susitikimas su mano krikšto mama Rūta Stenbeck. Kai mane krikštijo, jai buvo tik 11, o krikštatėviui — 13. Jie vos išlaikė mane ant rankų - taip pasakojo mano tėveliai. Šis nutikimas manyje visada buvo jautrus — apie trapumą, apie pradžią, apie tai, kaip ryšiai mus laiko net tada, kai patys dar tik mokosi laikyti.
Susitikus Ispanijoje kalbėjome beveik vienu metu, juokėmės, džiaugėmės — lyg grįžus į kažką labai tikro, artimo ir nepraeinančio.

Trečiasis — Alikantė su Vida.
Po stovyklos tęsėme buvimą Ispanijoje kartu su kolege ir drauge Vida. Tai buvo laikas, kuriame mūsų ryšys įgavo dar daugiau sodrumo. Kelionė mus patikrino — per nuovargį, per skirtingus ritmus, per buvimą šalia be kaukių. Ir būtent ten atsiskleidė bendrystė — tikra, gyva, ne visada patogi, bet labai reikalinga.
Tarp saulės, jūros, ilgų pasivaikščiojimų ir pokalbių gimė ne tik planai, bet ir gilesnis supratimas apie buvimą kartu - kelionės leidžia ,,pasitikrinti".

Grįžtu, kaip Justina sako, ,,nusinulinusi", su jausmu, kad viduje atsirado daugiau vietos. Vietos kvėpavimui, ryšiui, tylai. Ir tam švelniam, bet labai tvirtam žinojimui, jog viskas praeina❤️
@

13/04/2026

Kylam!
Į Ispaniją!
Į dailės terapijos stovyklą su Kauno Psichiatrų Psichologų Klubas❤️

05/04/2026

Jėzus, nugalėjęs tamsą prisikėlė! Aleliuja!

Tegul šis Šv. Velykų rytas švelniai paliečia Jūsų vidinę erdvę. Kaip Turino drobulė tyliai liudija Jėzaus kančią ir Prisikėlimą, taip ir mūsų vidinė drobė saugo visus jausmus – leiskime jiems skleistis ir virsti kūryba.

Tegul širdyse auga viltis, šviesa ir ramybė.
Širdingai apkabinu kiekvieną iš Jūsų ❤️
@

26/03/2026

Beveik vienu metu užbaigiau dailės terapijos sesijų ciklą projekte KOPA – su trimis grupėmis. Su viena jų keliavome net 22 sesijas. Pradžios ir pabaigos sutapo su kai kurių dalyvių tikromis gyvenimo įvykių pradžiomis ir pabaigomis.

Tai, ką išsinešu iš šio kelio:

Nusivylimas, skyrybos. Ir kartu – stuburas. Gebėjimas kilti iš dugno ne vienai, o kartu. Kalbėti apie skaudžius dalykus be dramatizmo – su viltimi, subtilia elegancija ir net šypsena.

Netektys, kurios virsta atradimais: „Čia išmokau daugiau nei per 30 savo gyvenimo metų. Sustiprėjau.“

Iš nerimo, pykčio, sutrikimo – į saugią erdvę būti. Kai palaikymo nėra iš niekur, jis gimsta čia – tarp mūsų. Atsiranda atstumas nuo savo skausmo, lengvumas, tvirtumas. Auga vidinis stuburas.

Nuo susigūžimo iki „bijau, bet darau“. Nuo užsisklendimo iki prasiskleidusio žiedo piešinyje. Branda – kai pradedi žinoti, ko nori ir ne su visais jau pakeliui....

Dailės terapija – tiltas. Tarp trapumo ir ištvermės, tarp kūno audrų - reakcijų ir gebėjimo su jomis išbūti. Tarp uždarumo ir drąsos atsiverti. Tarp įtampos ir vidinės taikos. Čia svarbus ir pyktis. Ir kūnas. Ir kūryba. Ir moteriškumas. Čia galima būti savimi.

Ašaros grupėje buvo pavadintos „žaviomis“, nes verkti galima tik ten, kur yra pasitikėjimas. Ir frazę: „Jei sutiksiu tave gatvėje ir tu neverksi – sakysiu: nepyk, nepamenu tavęs“ - palydėjo suokalbiškas, nuoširdus ir draugiškas juokas. Tai apie ryšį. Apie drąsą būti matomai.

Buvome vieni kitiems veidrodžiai – matėme tai, ko vienas apie save nematai. Atsirado daugiau atvirumo, aiškumo, ryšio su savimi. Procesas baigėsi. Bet tai, ką atradote savyje – niekur nedingsta. Tai lieka.

Dėkoju už pasitikėjimą ir už tai, kad leidote būti šio kelio dalimi.
Ir ačiū už dovanotą gėlių oazę – ji man primins šį kelią dar ilgai.

Ir jei skaitant jauti lengvą atpažinimą ar tylų „man irgi to reikia“ –
nauja dailės terapijos grupė prasideda balandžio 29 d.

Registracija jau vyksta.
Laukiu tų, kurios pasiruošusios – gal dar nedrąsiai, bet jau žengti link savęs.

@