Psichologė Šiauliuose, Kuršėnuose

20/08/2026

Senos, daug gyvenimo vingių mačiusios durys. Rodos, stiprios, nepalaužiamos. Visai ne tokios, kokios kuriamos šiandien. Vien pažvelgus į jas, auga pasitikėjimas vieta ir tuo, ką galima išvysti jas pravėrus. O jei sustotume ir suklustume, galėtume išgirsti gyvas legendas bei istorijas, patvirtinančias pačią šių durų didybę.

Žmonės jomis didžiuojasi. Vieni nuplauna ant laiptų susikaupusį purvą, kiti atnaujina atsilupinėti pradedančius dažus, treti rūpestingai sutepa vyrius. O visai šalia, už jų, atsiranda naujos, šarvuotos durys su įmantriais elektroniniais užraktais, atliekančiais saugos funkciją. Senosios durys apie jas žino, bet joms tai visai nesvarbu. Senosios stovi išdidžios ir autentiškos, tiki, kad jos ir tik jos yra ta tikroji riba tarp to kas čia ir ten, anapus.
Durys saugo paslaptis, istorijas, gyventojus ir tyliai metams bėgant sukauptas nuoskaudas ar tiesiog šiukšles. Kartais sunku net nuspėti, ką iš tiesų pamatytume jas pravėrus.

Susimąstau, kaip durų funkcija stebėtinai panaši žmogaus gyvenimo elementus.

Argi įvaizdis ir išorinės aplinkybės yra tai, kas iš tikrųjų slypi žmogaus mintyse, poelgiuose, jo vertybių labirintuose? O ne!
Nustojus tarnauti, liautis atitikus svetimus lūkesčius, akimirksniu keičiasi santykis. Taip lengva tapti „nebepaklausiam“ ar nebereikalingam. O gal pagalbos, palaikymo ar to užsisistovėjusio purvo prie slenksčio niekas net neprašė nuvalyti?

Pravėrus fasadinio įvaizdžio duris, kartais tenka nustebti: ne viskas auksas, kas auksu žiba. Išorinis blizgesys dažnai tėra gynybinis skydas, slepiantis galbūt net ir pūti pradėjusias duris.

Tikrąjį žmogų pažįstame tik nuėję ilgą bendrą kelią. Trumpi, paviršutiniški susitikimai klaidina. Tai žmogiška ir normalu, todėl nereikia išsigąsti šių klaidų, o jas pažinti, įsisąmoninti, kad nėra nieko pastoviau už patį laikinumą. Viskas kinta. Kartais privalome vienas duris uždaryti, kad drąsiai ir sąmoningai galėtume atverti kitas.

15/06/2026

Senas šulinys, tiek daug matęs. Akmenys po viena nuglostyti ir dailiai suguldyti. Būta dienų, kai šulinio vandenys kilo ir regis per kraštus liejosi. Būta karštų vasarų, kai tik po nakties galėta šalto vandens gurkšnį išgerti. Tai istorija, kurios detalės giliai užmarštyje.

Ir vėl nauja savaitė ir vėl nauji įvykiai, ir vėl viskas skęsta sielos gelmėse.

Nemažai dienų guodžiamės, kad kažko vis ieškome. Kartais laimės, kartais prasmės, bet ar esame pasiruošę rasti?

Žiūrime į savo skausmą, bet nebūtinai jį pamatome; klausomės savo vidinio balso, bet išgirstame tik triukšmą.

Juk būti užsiėmusiam nereiškia būti produktyviam.

Galvoti nelygu mąstyti.

Jausti impulsą nelygu jį suprasti.

Žinoti nereiškia sąmoningai taikyti.

Keistis nebūtinai reiškia augti.

Kalbėti nereiškia susikalbėti.

Būti kartu nelygu būti šalia.

Užjausti nereiškia išgelbėti.

Girdėti žodžius nebūtinai reiškia jausti žmogų.

Atleisti nereiškia pamiršti, o pamiršti nebūtinai reiškia susitaikyti.

Šypsotis nereiškia džiaugtis, todėl tikrasis iššūkis – nustoti bėgti paviršiumi ir išdrįsti pažvelgti žemyn. Kai kitą kartą prieisite prie savo sielos šulinio, pažvelgsite žemyn ilgiau ir giliau nei įprastai. Nes tik ten, kur baigiasi saugios iliuzijos, prasideda tikrasis, gyvasis mūsų augimas.

30/05/2026

Kuo mes tikime?
Savimi?
Svetimais?
Tais, kurie 1000 ir 1 kartą nuvylė?
Ar tais, kurie sako, tai ką viliamės išgirsti?
Likimu?

Kai danguje šviečia saulė ir viskas klostosi pagal planą, atsakyti lengva. Bet gyvenimas būna visoks. Kuo mes tikime, kai žemė pradeda slysti iš po kojų?

Savimi? Ne visada. Suabejojame. Žmogaus prigimtis trapi, o vidinis monologas tampa griežčiausiu teismu. Užklumpa dvejonė: gal nežinau? Gal trūstu žinių ar patirties?

Kai vidinė erdvė užsipildo migla, instinktyviai imame ieškoti švyturio išorėje. Pradedame žvalgytis aplinkui, karštligiškai ieškodami to, kas pasakytų, kaip yra „teisinga”.

Paradoksalu, bet svetimo žmogaus užtikrintas tonas kartais skamba garsiau už mūsų pačių intuiciją. Mes linkę patikėti tais, kurie garsiai rėkia arba žada lengvus kelius, net jei jų praeities pėdsakai nusėti sulaužytais pažadais. Tai kolektyvinio saugumo iliuzija – jei visi jais seka, galbūt jie žino kelią?

Glaudžiamės prie savų, bet artimųjų tiesa dažnai būna aštri, kampuota, nepatogi. Jie mato mūsų šešėlius ir netobulumus. Kartais mes bėgame nuo jų žodžių, nes jie reikalauja veidrodžio, į kurį žiūrėti per daug skauda.

Kai pritrūksta jėgų prisiimti atsakomybę, patogu viską nurašyti aklam likimui arba ištirpti minioje, o populiari nuomonė“ veikia kaip anestetikas – ji nuima individualaus sprendimo naštą. Jei klysta visi, klysti ne taip baisu.

Tačiau kolektyvinis nusiraminimas trunka trumpai. Ankstyvą rytą ar vėlyvą vakarą, likus vienumoje su savimi, ateina tiesos akimirka.

Koks jausmas, kai žinojome sprendimą, bet patikėjome klaidingais patarimais?

Tai ne šiaip klaida. Tai egzistencinis maudulys. Tai suvokimas, kad tas tylus, ramus vidinis balsas – tikrasis žinojimas – visą laiką buvo čia. Jis šnabždėjo teisingą atsakymą, bet mes jį užgniaužėme, pasirinkdami lengvesnį, svetimą kelią.

Rezultatas – vėl nusivylimas ir savimi, ir kitais. Šis dvigubas nusivylimas yra pavojingas: jis ne tik sugriauna pasitikėjimą išoriniu pasauliu, bet ir dar labiau pagilina vidinę prarają. Mes pradedame pykti ant patarėjų, kad jie mus suklaidino, ir ant savęs – kad leidomės suklaidinami. Tai ratas, kuris sukasi tol, kol sąmoningai neištariame - gana!

Nusivylimo dugnas kartu yra ir atsispyrimo taškas. Kai išsenka visi išoriniai autoritetai, lieka viena vienintelė, pati tikriausia tiesa - laikas tikėti savimi!

Šis tikėjimas nėra aklas egoizmas ar puikybė. Tai brandus, sąmoningas sugrįžimas į savo vidinį centrą, kuris remiasi trimis kertiniais akmenimis:
🪴Girdėti save. Tai menas nutildyti socialinių tinklų, aplinkinių lūkesčių ir svetimų baimių triukšmą. Girdėti save – tai atpažinti savo kūno reakcijas, savo pirmąją, dar logikos nenušlifuotą intuicijos mintį. Tai leidimas sau būti savo paties gyvenimo autoritetu.

🪴Vertinti patirtį. Kiekvienas suklupimas, kiekvienas pasirinktas klaidingas kelias nėra pralaimėjimas. Tai statybinė medžiaga, iš kurios galime sulipdyti charakterio stuburą. Tik per patirtį sužinome, kur yra mūsų ribos ir kas mes nesame.

🪴 Branginti atsiminimus (net ir pačius sunkiausius). Jei išgyvenome tas naktis, tuos praradimus ir tuos nusivylimus, vadinasi, mumyse yra jėga, kuri yra didesnė už bet kokią išorinę audrą. Šie prisiminimai neleidžia pamiršti, iš kokio molio esame drėbti😉.

15/05/2026

Kiekvienas savyje nešiojamės prigimtinį norą būti reikalingiems. Kaip gera matyti savo darbų, veiksmų prasmę kitų žmonių akyse. O kaip malonu šildytis pagyrų, komplimentų atokaitoje!

Kaip skaudu būti užmarštyje, už senų sukrypusių, žole apaugusių durų, kurios paremtos dar nereikalingesne, supuvusia lazda.
Būti regimam, nėra tik tuščia ambicija – tai pamatinis saugumo ir savivertės poreikis - jausti bendruomenės šilumą ir žinoti, kad tavo buvimas palieka pėdsaką.

Kaip ir kiek esame pasirengę sumokėti už šio poreikio patenkinimą? Nuolankiai tarnaudami, atsiduodami, aukodami tikimės, kad būsime apdovanoti. Viliamės, kad pastebės visas pastangas ir nesureikšmins, draugiškai priims smulkias klaidas.

Tikrovė kartais primena aštrų dalgį arba mes susiduriame su „uždaromis durimis“. Pastangas, viltis ar kūrybiškumą nupjauna negailestinga kritika, ignoravimas ar tiesiog šaltas, nusuasmenintas sistemos mechanizmas.

Skauda. Guodžiame save, guodžia kiti svariais argumentais. Bet kodėl vis tiek taip skauda?

Atsakymas slypi mūsų prigimtyje – mes visi esame tarsi augalai, kuriems augti būtina ne tik saulė, bet ir tvirta atrama. Natūralu, kad tikimės įvertinimo už savo pastangas; tai mūsų emocinis maistas. Tačiau kai to negauname, vidinė pusiausvyra sutrinka ir mes, praradę pasitikėjimą savimi, pradedame ieškoti atramos išorėje. Deja, svetima nuomonė dažnai tampa „supuvusia lazda“ – ji trapi, nestabili ir bet kada gali lūžti po mūsų svoriu, palikdama mus be pagrindo po kojomis būtent tada, kai paramos reikia labiausiai.

Nors žmogaus dvasia pasižymi nuostabiu psichologiniu atsparumu, kuris leidžia mums vėl stiebtis aukštyn net ir po skaudžiausio nupjovimo, siela visgi turi savo ribas. Jei nuvertinimas tampa kasdienybe, vidiniai resursai išsenka. Tada žmogų ištinka tai, ką vadiname išmoktu bejėgiškumu – tai būsena, kai siela pavargsta kovoti ir tiesiog nebeturi jėgų vėl „išleisti pumpurus“, nes giliai viduje apsigyvena baimė, kad bet koks naujas žiedas vėl bus negailestingai nukirstas.
Kiekvienas toks emocinis kirtis ne praeina be pėdsako, o palieka randą. Nors randai gali mus padaryti tvirtesnius, jie neišvengiamai keičia mūsų vidinio audinio struktūrą: vieni tampa kietesni ir uždaresni, kiti – dar jautresni ir pažeidžiamesni. Galiausiai mūsų vidinis sodas ima nykti ne dėl šviesos ar šilumos trūkumo, o dėl nuolatinio nuovargio ir begalinės kovos už išlikimą aplinkoje, kuri netampa saugia užuovėja.

Kai atrodo, kad išorinis pasaulis bando jus sumenkinti, svarbu rasti kelią atgal į save ir sugrįžti į savo vidinę erdvę su begaline meile bei kantrybe. Pirmiausia, pamėginkite sąmoningai atskirti savo tikrąją vertę nuo kintančio aplinkos vertinimo. Jūsų vertė yra nekintanti konstanta – esate vertingas ne todėl, kad sulaukėte pagyrimo, o todėl, kad esate gyvas, kuriate, jaučiate ir nenustojate stengtis. Aplinkos nuomonė tėra oras: kartais jis giedras, kartais audringas, bet jis niekada nesate Jūs.
Jei jaučiate, kad jūsų pastangos nuolat mindomos, sustokite ir paieškokite sveikos dirvos. Kaip augalui reikia tinkamos žemės, kad jis galėtų išskleisti savo žiedus, taip ir žmogui reikalinga palaikanti terpė. Paklauskite savęs: ar ši aplinka tikrai leidžia man skleistis? Kartais teisingiausia išeitis yra ne bandymas „tapti dar stipresniam“ ar iškęsti dar daugiau smūgių, o sprendimas tiesiog pakeisti aplinką į tokią, kurioje jūsų prigimtis būtų gerbiama ir vertinama.

Šiame kelyje būkite sau švelnus sodininkas. Kai gyvenimas tampa sunkus, venkite saviplakos dėl „nukritusių žiedų“ ar užklupusio laikino nuovargio. Skirkite sau pakankamai laiko atsistatyti, nes savigrauža tik dar labiau sekina jūsų vidinę dirvą, o savigarba ir švelnumas veikia tarsi gydantis lietus. Nors mes visi natūraliai trokštame išgirsti šiltus žodžius iš kitų, pati didžiausia stiprybė slypi gebėjime tuos svarbiausius žodžius pasakyti pačiam sau – ypač tada, kai aplink tvyro tyla.

06/05/2026

Labai šilta ir jauki popietė! Ačiū, kad pakvietėte!

https://www.facebook.com/share/p/18j9EvhTg5/?mibextid=wwXIfr

Šiltos emocijos užplūsta prisiminus susitikimą su psichologe, psichoterapeute ir biblioterapijos specialiste Donata Grakauskaite-Šličiene. Jos paskaita „Savo istorijos autorė: kaip perrašyti nerimą į pasitikėjimą“ įtraukė – įdomus ir paprastas pasakojimas ne tik sudomino, bet ir suteikė vertingų žinių. O kai kam pasisekė dar labiau - gavo dovanų autorės knygą „39 dovanos“!
Po renginio buvo galima jaukiai pabendrauti prie arbatos ar kavos puodelio, pasidalyti mintimis.
Renginys finansuojamas Europos kultūros fondo programos „The Europe Challenge“ lėšomis.
Daugiau apie „The Europe Challenge 2025/26“: theeuropechallenge.eu/news/2025-cohort
Apie iniciatyvą: https://theeuropechallenge.eu/the-initiatives/

06/05/2026

Kiekvienas naujas susitikimas, kiekviena užsimezgusi pažintis yra galimybė pamatyti pasaulį kito akimis, o kartu – išvysti save visai kitoje šviesoje.

Bendravimas nėra tik informacijos mainai. Tai tiltas, jungiantis dvi skirtingas patirtis.

Kai mes drąsiai bendraujame, mes:
📚Aptinkame naujus kelius į savęs pažinimą. Kito žmogaus klausimai ar įžvalgos veikia kaip veidrodis. Jie padeda mums atpažinti savo baimes, svajones ir vertybes, kurių vienatvėje galbūt nepastebėtume.

📚Atrandame kitokį gyvenimo būdą. Kartais užtenka vieno pokalbio, kad suprastume: tai, ką laikėme „vienintele tiesa“, tėra vienas iš tūkstančio pasirinkimų. Kitų žmonių patirtys įkvepia keisti įpročius, lėtinti tempą arba, priešingai, pagaliau išdrįsti veikti.

📚Išsivaduojame iš vidinės stagnacijos. Naujos pažintys sugriauna senus mąstymo rėmus. Jos primena, kad gyvenimas yra dinamiškas, o mes patys – nuolat kintantys.

Atrasti „kitą gyvenimo būdą“ nereiškia visko mesti ir išvykti į pasaulio kraštą. Tai reiškia rasti ramybę ten, kur anksčiau buvo triukšmas, arba rasti prasmę ten, kur anksčiau buvo tik rutina. Tai prasideda nuo atviro klausimo: „O kaip tavo pasaulis atrodo iš vidaus?

Gera pažinti. Gera kalbėtis. Gera augti kartu.

Balandžio 30 d. Panevėžio kalėjime įvyko psichologės Donatos Grakauskaitės-Šličienės paskaita-diskusija „Skaitau save iš naujo: apie nerimą, meilę sau ir moters galią&ld…

03/05/2026

Su Motinos diena!
Daivos Čepauskaitės eilės.

10/04/2026

Gražios dienos užburia, užliūliuoja. Imame tikėti, kad gali būti ramios, šiltos dienos. Saulė gali bučiuoti skruostus ir tai tęsis amžinai. Stebiu pernykščio lapo šokį. Jis grakščiai bėga gatve. Lyg mažomis pėdutėmis čiaža į asfaltą. Pašoka ir vėl leidžiasi. Nurimsta. Gal dairosi? Gal mane stebi?

Pakyla vėjo gūsis, atnešdamas didžiulį senų, purvinų lapų gūsį. Keliauja tiesiai. Per žmones, namus, mašinas. Jie skrieja. Tai jų kelias. O aš tik kliūtis jų kelyje. Greit grįžtu į realybę. Pasaulis yra visoks.

Vienas kitas piktas žodis ar truputį pakeltas tonas, o gal ir nedidelis melas – tai mūsų kasdienybė, kurią pastangų dėka galima pakelti. Streso valdymo įgūdžiai, vidiniai resursai atstato pusiausvyrą. Tačiau netikėta agresijos lavina, spaudimas, grasinimai gali išbalansuoti. Ilgam. Kai sudūžta iliuzija, jog pasaulis visada bus „šiltas“, mes liekame stovėti viduryje tos purvinos, svetimos audros.

Toksiški žmonės ar kritinės situacijos veikia kaip korozija – jos po truputį griaužia mūsų savivertę, kol pradedame jaustis tik nereikšminga kliūtimi svetimame kelyje.
Tačiau net ir stipriausioje vėtroje yra būdų ne tik išlikti, bet ir išsaugoti savo vidinę šerdį nepaliestą. Susidūrus su emocine lavina, pirmiausia svarbu brėžti griežtas ribas. Jei vėjas pučia per stipriai, turime rasti jėgų pasitraukti iš jo trajektorijos.

Santykiuose su toksiškais asmenimis tai reiškia aiškų „ne“: „Aš netęsiu pokalbio, kol tu šauki“ arba tiesiog fizinį atsiribojimą. Ne kiekviena audra verta mūsų kovos, ir ne kiekvienas gūsis nusipelno mūsų reakcijos.

Vienas veiksmingiausių įrankių tokioje sumaištyje – „pilkojo akmens“ taktika. Tapkite neįdomūs tiems, kurie maitinasi jūsų emocijomis. Atsakinėkite trumpai, neutraliai, be pykčio ar baimės. Tapkite nuobodūs kaip paprastas, pilkas akmuo pakelėje – agresorius, negavęs jūsų reakcijos, ilgainiui nukreips savo gūsį kitur. Tuo pat metu svarbu praktikuoti „įsižeminimą“: kai stresas atima kvapą, pajuskite pėdas, tvirtai remiančias grindis. Įvardykite penkis daiktus, kuriuos matote aplinkui. Tai sugrąžina jus iš panikos chaoso atgal į saugią dabarties akimirką.

Galų gale, turime suprasti, kad svetimas pyktis ar nuodai yra kito žmogaus vidinis konfliktas, o ne mūsų vertės atspindys. Įsivaizduokite nematoma stiklo sieną: jūs matote audrą, bet ji jūsų nepasiekia. Jūs neprivalote „sugerti“ svetimo purvo.

Po kiekvieno tokio susidūrimo sielai reikia reabilitacijos. Tyla, gamta, pokalbis su žmogumi, kuris jus „maitina“ šviesa, o ne ją atima – tai vaistai, padedantys vėl pastebėti tą grakščiai šokantį pernykštį lapą. Nes jūs nesate „tik kliūtis“. Jūs esate savo kelio šeimininkas, o purvinas vėjas yra tik laikinas atmosferos reiškinys. Jis praeina. Svarbiausia – nepasilikti stovėti audroje ilgiau, nei būtina.

28/03/2026

Prieš didžiąsias metų šventes kimbame į darbus. Reikia apsikuopti, atsisveikinti su tuo, kas buities nepraturtina, o tik apkrauna. Reikalingas cikliškas apsivalymas – juk atsiranda tai, kas nugyventa, ir tai, kas išaugta. Tačiau tikrasis švarinimasis prasideda ne namų kampuose, o mūsų viduje. Psichologijoje tai vadinama kognityviniu išsivalymu – gebėjimu paleisti senus įsitikinimus, kurie mums nebetarnauja.

Ateina diena, kai išaugame savo mintis ir požiūrį. Vidinis „Aš“ kaip drugelio lėliukė neriasi ir po truputį skleidžia sparnus. Lėliukė buvo svarbi kaip transformacijos namai, bet ji – jau praeitis. Gamtoje, norėdamas tapti drugeliu, vikšras lėliukėje turi visiškai ištirpti. Jis praranda savo senąją formą, kad sukurtų naują. Taip ir žmogus: norėdamas augti, jis turi iškęsti netikrumo ir „ištirpimo“ būseną. Nepalikus lėliukės, drugys negalės savo grožiu stebinti pasaulio.

Žmogus taip pat turi žengti pirmyn. Žodžiai „aš visada buvau toks ir negaliu keistis“ – tik patogi saviapgaulė ir baimė. Psichologė Carol Dweck tai vadina „fiksuotu mąstymu“ . Priešingybė jam – „augimo mąstymas“, kai tikima, kad mūsų tapatybė nėra iškalta akmenyje. Norime ar ne, mes kasdien keičiamės. Niekada nebūsime tokie, kokie buvome vakar, o šiandien galime tik tuščiai fantazuoti, kokie būsime rytoj. Vienintelė tikrovė, kurioje galime kurti save, yra ši akimirka.

Mes galime keistis. Būti pokytyje. Kaip?

Pirmiausia – patikėkite ir norėkite. Tai ilgas ir niekada nesibaigiantis procesas. Jei jaučiate, kad jūsų „lėliukės kiautas“ pasidarė per ankštas, štai keli psichologiniai įrankiai, padėsiantys saugiai išskleisti sparnus:

1. Inventorizuokite savo „vidinį bagažą“. Kaip ir tvarkant namus prieš šventes, paklauskite savęs - kurios taisyklės ir įsitikinimai yra mano, o kurios – primestos kitų ar baimių?

2. Susidraugaukite su diskomfortu. Vikšrui lėliukėje nėra patogu. Keistis – baisu, nes senasis „Aš“ (net jei ir nelaimingas) yra pažįstamas, o naujasis – nepažįstamas. Leiskite sau jausti baimę ir nerimą. Tai nereiškia, kad darote kažką blogai. Tai reiškia, kad augate.

3. Mažų žingsnių menas. Nereikia iškart bandyti perplaukti vandenyno. Jei norite keistis, pradėkite nuo mikro-įpročių.

4. Tyrinėkite per veiksmą, o ne tik per mąstymą. Daugelis daro klaidą bandydami „išmąstyti“, kas jie yra. Savęs atradimas vyksta per bandymus: išmėginkite naują veiklą, perskaitykite kitokio žanro knygą, pasukite į darbą kitu keliu. Sparnai stiprėja tik tada, kai jais mojuojama.

5. Praktikuokite atjautą sau. Nukritę ar suabejoję savimi, netapkite sau griežčiausiu teisėju. Būkite kantrūs, kaip kantri yra gamta.

Atminkite, Jūs nesate sugedęs projektas, kurį reikia „pataisyti“. Jūs esate gyvas procesas, kuriam reikia leisti tekėti.

Šiandien nusišypsokite savo praeities lėliukei – padėkokite jai už tai, kad jus saugojo, ir drąsiai ženkite į šviesą.

14/03/2026

Rytas. Grįžęs varnėnas laimę tiesiog iššvilpauja, o maža bala sustingsta ledo ornamentais. O kaip elgiamės mes? Ar leidžiame savo laimei skambėti, ar skubame ją užšaldyti „juodai dienai“?

Įsiklausau. Susimąstau. Į mintis atskuba žodžiai: ,,nesijuok, nes tuoj verksi”. Norisi užšalti…

Verta įsiklausyti į seniai žinomas tautosakos tiesas ir paklausti: kiek jose išminties, o kiek – archajiškos baimės? Ar tos tiesos gimė iš gilaus pažinimo, ar iš nežinojimo, bandant kažkaip paaiškinti nenuspėjamą likimą?

Galbūt kai kurios tiesos šiandienos kontekste tėra dulkėti kaukai, neleidžiantys mums kvėpuoti pilnais plaučiais.

Paimkime tas gąsdinančias formules: „Nesijuok, nes tuoj verksi“ arba „Nesidžiauk radęs, nesigailėk pametęs“. Jos skamba kaip emocinis šaldytuvas. Juk jei nuolatos vengsime juoko, džiugesio ir visų pakilių akimirkų vien vardan mistiškos galimybės kada nors išvengti nusivylimo ašarų, mes tiesiog užšaldysime savo gyvenimą. Ar tikrai verta save pasmerkti nuolatinei įtampai ir tyliam laukimui, kol „antra lazdos galas“ suduos per nugarą?

Lietuvių liaudies išmintis sako: „Laimė ant gaidžio kojų stovi“. Vaizdinys gražus, bet kartu ir bauginantis – atrodo, kad sėkmė yra toks trapus, svirduliuojantis sutvėrimas, kurį bet koks garsesnis kvėptelėjimas gali išbaidyti. Arba tas griežtas perspėjimas: „Dieną girk vakare, o gyvenimą – pabaigoj“. Jei lauksime gyvenimo pabaigos, kad pasidžiaugtume, jog jis buvo geras, ar neliksime tiesiog praleidę visą šventę, sėdėdami kampe ir skaičiuodami galimus pavojus?

Net ir posakis „Anksti kėlęs, vėlai gulęs, džiaugsmo nepavysi“ kvepia savotišku fatalizmu. Atrodo, kad džiaugsmas – tai kažkas, kas bėga nuo mūsų, o ne tai, ką mes patys sukuriame savo viduje. Tokie priežodžiai dažnai labiau kenkia negu duoda naudos, nes jie sėja ne atsargumą, o paralyžiuojantį nepasitikėjimą akimirka.

Mano patarimas būtų toks: apgręžkime šias senas tiesas aukštyn kojomis.

Šiandienai labiau tiktų nauja formulė: jei yra liūdesys, būtinai bus ir džiugesys.

Emocijų ratas sukasi ne tam, kad mus nubaustų, o tam, kad pajustume gyvenimo pilnatvę. Kontrastas yra tai, kas suteikia skonio: be lietaus nežinotume saulės vertės, o be praradimo – radinio saldumo. Užuot „užšaldę“ savo laimę atsargumo kameroje, leiskime jai tirpti, tekėti ir net garuoti.

Nereikia bijoti juoko vien todėl, kad vėliau gali tekti verkti. Ašaros nuplauna akis, kad jos geriau matytų kitą džiaugsmo progą. Tad jei radote – džiaukitės taip, lyg tai būtų didžiausias lobis pasaulyje. O jei pamatėte – nusišypsokite, vadinasi, padarėte vietos kažkam naujam.

Galiausiai, atminkite, kad laimė nebūtinai turi stovėti ant „gaidžio kojų“. Ji gali patogiai įsitaisyti jūsų širdyje, net jei ten kartais pasigirsta ir koks liūdnesnis akordas.