31/03/2021
Neretai priežasčių dėl gyvenime patiriamų sunkumų ieškome “galvoje”. Svarstome ir persvarstome, ką ne taip padarėme, ar darome, kad turime kentėti skausmą, jausti nerimą, stresą, liūdesį, nemigą, nemeilę, įtampą ir t.t. Mūsų protas nesustojamai dirba kurdamas priežasčių ir pasekmių sąsajas, sverdamas mūsų poelgių svarbą bei projektuodamas veiksmų galimybes, kurios turėtų pagerinti sekinančiu tapusio gyvenimo kokybę.
Neretas užstringame šiuose spąstuose - kai nuovargį ir išsekimą bandome “gydyti” įvairia “kitokia” veikla, manydami, kad reikia sunkų pakeisti lengvesniu, nemalonų - malonesniu ir pan. Keičiame, kaitaliojame, o rezultatas vis tas pats - nusivylimas. Nes keičiasi dekoracijos, o geriau nepasijuntame.
Nenustebinsiu pasakiusi, jog vargu, ar problemą gali išspręsti tas pats protas, kuris, pirmiausiai, ją ir sukūrė.
Antra, ką turime suvokti, jei norime pradėti sau padėti, yra tai: Gyvenimas, žiūrint egzistenciškai, arba iš būties perspektyvos, nėra kažkas, ką mes reguliuojame ir kontroliuojame. Jis tiesiog yra. Ar mes šokinėsime per virvutę, ar sūpuosime vaiką, ar įsijautę darbuosimės, Gyvenimas tekės nė trupučio “nepaisydamas”, kuo užsiimame konkrečiu laiko momentu. Mūsų “muistymasis” nejudina Gyvenimo tėkmės. Jis teka be mūsų “pagalbos”. Žodį “Gyvenimas” čia rašau iš didžiosios raidės, nes omenyje turiu ne konkretų žmogaus gyvenimą (tokiu atveju naudosiu mažąją raidę “g”), bet greičiau - egzistenciją, arba mus supančią ir mumyse esančią gyvybės tėkmę.
Tai skirti yra svarbu tam, kad suvoktume vieną kertinių frazių egzistencinėje psichoterapijoje - “svarbu ne - ką darome, o - kaip”. Paklauskite savęs, ar einate kartu su Gyvenimu, ar nuolat grumiatės prieš srovę ir jaučiatės, lyg jūsų būtis yra nuolatinė kova. Gali būti, kad nė nežinojote, kad galima jaustis lengvu, laisvu, atviru, darant tuos pačius dalykus, kuriuos darėte iki šiol.
Praėjusiais metais mano draugė ir inovatorė Kristina Plisiene kartu su partneriais Vilniuje atidarė inovatyvų sveikatinimo ir gydymo centrą Health Optimizing. Klinikoje tiek diagnostika, tiek gydymas yra paremtas požiūriu, jog žmogaus organizmas turi visus reikiamus resursus būti sveikas ir gyvybingas. Todėl tikslas yra ne nuslopinti nemalonius simptomus, o surasti tai, dėl ko kūne sutriko normalus ir sveikas gyvybinis procesas bei stimuliuoti jį atsistatyti.
Dėl daugybės skirtingų aplinkybių, susiduriame su negalavimais, sergame, net gi adaptuojamės prie kai kurių ligų. Dažnai nesusietume, kad, pavyzdžiui, prastą miegą, lėtinį nuovargį, alergiją įtakoja kažkada turėta fizinė ir/arba emocinė trauma. Kūno atmintyje išlikęs spazmas, blokas su laiku virto kokiu nors negalavimu. Nenoriu pasakyti, kad tokia schema tinkama visoms ligoms paaiškinti, bet tikrai kiekvienas potyris yra ir kūniškas potyris, kuris, jei nepraėjo “sklandžiai” - buvo užspaustas, užblokuotas - taip ir liko kūno atmintyje bei smegenų žemėlapyje. O visa tai, kas liko, vienokiu, ar kitokiu būdu įtakoja dabartinį fizinį, emocinį buvimo šiame pasaulyje būvį.
Kitaip tariant, svarbu atsigręžti į kūną ne tik tada, kai ką nors skauda fiziškai, bet ir tuomet, kai “gydyti” norime blogą nuotaiką, nevaldomą pyktį, dingusį norą gyventi, prarastą potraukį partneriui ir kitus gyvenimiškumus sunkumus, kurie, iš pirmo žvilgsnio, neatrodo esantys susiję su kūnu. Vis dėlto, su kūnu yra susiję viskas, kas vyksta mūsų gyvenime. Dar daugiau, per kūną teka Gyvenimas/gyvybė. Taigi, nuo santykio su savo kūnu priklauso ir tai, KAIP gyvename, t.y. mūsų gyvenimo kokybė.
Neseniai žiūrėjau filmą (“Hotel du Nord”, 1938), kur viename trumpame epizode paprastai ir fantastiškai aiškiai atskiriama, kai išgyvenama būsena yra susijusi su kūne įsitvirtinusia praeitimi. Šeimą praradęs berniukas buvo įvaikintas prancūzų šeimos. Didelė kompanija pietavo, kai už lango nugriaudėjo griaustinis, o vaikas pašoko iš išgąsčio ir puolė įmotei į glėbį. Šalia sėdėjęs vyriškis piktai pakomentavo, ko čia berniukas bijo (atseit, vyrams netinka bijoti). O moteris jam į tai atsakė: “Tai ne baimė, tai - prisiminimai.” Ir leido vaikinukui nurimti jos glėbyje.
Kai sakau “santykis su savo kūnu”, kalbu ne apie sveiką gyvenseną, mitybą, higieną ir sportą. Ir ne dėl to, kad šie dalykai nepriklausytų šitam santykiui, bet todėl, kad jie “susitvarko”, galima sakyti, savaime, kai atkuriame tą santykį. Taigi, santykis su savo kūnu šiame kontekste, yra mokėjimas įsiklausyti į savo pojūčius, gebėjimas atpažinti emocijas, ir apie ką jos praneša, veiksnumas, vadovaujantis savo giluminiais poreikiais. Tam, kad tokį ryšį su kūnu atkurtume, ir juo tekėtų gyvybė, o mes galėtume rūpintis neužtvenkti jos šaltinio ir jaustumėmės labiau savimi, labiau gyvi, labiau energingi, neretai tenka “išgydyti” jame užstrigusius sunkius išgyvenimus ir patyrimus.
Kaip? Vieno atsakymo, kaip ir vieno būdo - nėra, tačiau užuominas į patikrintas galimybes pateikiu žemiau.
Why You Are In Pain I Dr Gabor Maté.Who is Gabor Maté? A renowned speaker, and bestselling author, Dr. Gabor Maté is highly sought after for his expertise on...
