01/06/2026
Tęsiame pažintį su tais, kurie kuria „Alfa centrą“ ne žodžiais, o savo gyvenimais.
Yra žmonių, kurie ateina į bendruomenę ieškoti pagalbos.
Ir yra tokių, kurie po daugelio metų patys tampa pagalba kitiems.
Kęstutis – būtent toks žmogus.
Iki šiol sunku pamiršti jo pasidalinimą sveikimo pradžioje. Tą akimirką, kai su ašaromis akyse jis kalbėjo apie gėdą… apie dieną, kai aktyvaus vartojimo metu prie parduotuvės iš savo anūko prašė dešimties eurų.
Kartais priklausomybė atima ne pinigus, ne namus ir net ne sveikatą.
Ji pirmiausia paliečia žmogaus orumą.
Šiandien Kęstutis po darbo skuba namo pas anūkus.
Su mažomis, bet širdimi išrinktomis dovanėlėmis.
Su noru būti tuo seneliu, kurio vaikai laukia.
Daugybės dalykų gyvenime jau nebegalima grąžinti.
Neįmanoma atsukti laiko atgal.
Neįmanoma ištrinti skaudžių prisiminimų.
Bet galima taip pasikeisti, kad tavo gyvenimas taptų viltimi kitiems.
Ir Kęstutis tai daro kiekvieną dieną.
Jeigu šiandien „Alfa centro“ kieme matote lysves, sodus, vištas, inkilus medžiuose, dirbtuves, kuriose gimsta nauji dalykai – labai daug ten yra Kęstučio rankų.
Jo kantrybės.
Jo tyliai sudėtos meilės.
Parvažiuoji į centrą – o jis jau palinkęs prie staklių.
Ramus. Susikaupęs.
Atrodo, lyg kartu su medžiu žmogus čia mokytųsi iš naujo kurti ir save.
Pamilti šiuos namus kaip savus.
Patikėti, kad gyvenimą galima pradėti iš naujo nuo pačių paprasčiausių dalykų.
Kęstutis – dzūkas.
O Dzūkijoj sako: „Kap dirbi, tep ir turi.“
Bet žiūrint į Kęstutį norisi pridėti dar vieną dzūkišką tiesą –
„Kap žmogus širdzį turi gerų, tai ir žmonės prie jo glaudzias.“
Ačiū tau, Kęstuti.
Už tylų darbą.
Už tikrumą.
Už tai, kad savo gyvenimu rodai – net ir po didžiausių griūčių žmogus gali atsitiesti ir tapti šviesa kitam.
