24/01/2026
Kelionė.
Kauno geštalto studijų centro duris pravėriau būdama vos 24 metų. Kaip šiandien dar pamenu įvadinio pokalbio detales: rūgpjūtis, karšta, vos mėnuo praėjus po mano dukros tėčio laidotuvių. Visiškai nesuvokdama kas manęs laukia, bet viduje nešina stipraus vidinio tikėjimo, kad turiu būti čia. Ką tik baigusi psichologijos bakalauro studijas, bet iki to momento nė karto nepatyrusi individualios konsultacijos ar grupinės terapijos skonio savo kailiu. Tad pirmieji žingsniai psichoterapijoje buvo išties skausmingi.. Galvodama, kokia asociacija geriausiai atspindėtų man tai - į galvą greičiausiai ateina kaulų čiulpų mėginio paėmimas (kas to nepatyrė, turbūt sunkiai supras). Sutinku, skamba visai neromantiškai. O šį patirtą skausmą išgyvenau kaip man pridera ir įprasta - viduje, slėpdama po devyniais užraktais nuo viso pasaulio. Ir tuomet, stebėdama čia kitus, savo kolegas, ir stengdamasi būti su jais, aš pamačiau, kad vis tik galima būti santykyje ir kitaip. Tad laaaabai palengva, aš leidau sau mokytis būti kitaip: būti santykyje būnant su savo pažeidžiamumu, skausmu ir netobulumu. Kaip kūdikis mokosi žengti pirmuosius žingsius, taip aš čia mokiausi žengti pirmuosius žingsnius į save, savęs supratimą ir priėmimą. Su pagarba ir dėkingumu žiūriu į save ten ir tada, kuomet dar besijausdama visišku vaiku viduje, aš turėjau tiek drąsos išbūti sudėtinguose savo vidiniuose procesuose.
Pertrauka. Ji turėjo įvykti, nors tą momentą tikrai pykau, nes norėjau ir toliau tęsti šias studijas. Bet šiai dienai tai priimu kaip didžiausią dovaną. Nes tik jos metu, aš galėjau integruoti įvykusias patirtis, kaupti terapinę patirtį ir augti su šia patirtimi ne tik kaip terapeutė, bet pirmiausia - žmogus. Tad sugrįžimas po šios pertraukos į geštalto studijas jau buvo tikrai kitoks. Nesakysiu, kad lengvas, turbūt jo lengvo aš taip nebranginčiau. Tačiau jau dabartiniame patyrime aš išgyvenau daug daugiau suvokimo, žinojimo ir pasimėgavimo. Šiandien buvo tikrai jautru...po savo darbo gynimo išgirstant žodžius, kad man suteikiama psichoterapeuto kvalifikacija. Ir tai ne apie diplomą. Jautrumas, kylantis iš džiaugsmo ir pagarbos nueitai šiai kelionei. Kelionei, kuri atnešė vidinės darnos, ramybės jausmą ir tvirtą tikėjimą, kuždantį, kad ir kas nutiktų mano gyvenime, aš pajėgsiu tai priimti ir išgyventi. Tai nėra lengvai pasiekiama. Ar buvo verta? Taip! Ar kartočiau? Su tuo pačiu nežinojimu kas manęs laukia - taip!
Ir vis tik...Aš niekaip nebūčiau jos nuėjusi viena. Niekaip! Per tiek metų man neužtektų dviejų rankų pirštų išvardyti ir padėkoti, kiek žmonių prisidėjo prie šio mano kelio ir tuo, kas aš esu šiandien, čia ir dabar. Nuo močiučių, prižiūrėjusi mano mažametę dukrą, ir tetos, priėmusios mane nakvynei Kaune bei paruošusios karšto maisto man grįžus, iki sutiktų visų nuostabių žmonių šiame centre, taip pat vadovo, studijų mokytojų, mano klientų! Atskirą padėką tariu mano buvusiam vyrui ir dukrai, kuri yra šalia manęs nuo pat pirmo mano žingsnio ligi šiol. Tu esi mano didžiausia mokytoja ir įkvėpėja šiame kelyje! 💚
