Evelina Adakauskienė, psichologė-psichoterapeutė

16/07/2026

Atsisveikinimų savaitė.

Savaitė prieš atostogas man būna jautri, intensyvi. Niekad - nuobodi :)

Kažkas leidžia sau atvirai liūdėti, prisiminti kitus išsiskyrimus. Tai didelis pasiekimas.

Kažkas leidžia sau supykti. Suprasti - čia tik atostogos - ir vis tiek pripažinti pyktį. Nes dabar būtent tam žmogui nieko stabdyti nesinori.

Kažkam pasikeičia planai ir nebegali atvykti į sesiją, bet prisijungia bent minutei, kad palinkėtų gerų atostogų. O kažkas pirmą kartą per visus metus pamiršta mūsų reguliarų laiką.

Kažkas pasako, kad pasiilgs.
O kažkas atkakliai ir skausmingai tyli.

Daug kas pasvarsto - ką gi čia nuveikėm, su kuo liks šią pertrauką. Ar bus sunku? O gal net ir norisi pertraukos?
Pastebim, kaip pamažu gyvenime apsigyveno svarbūs pokyčiai. Šiltesni santykiai. Laisvumas. Atrama. Kitoks pokalbis su savimi. Stabilumas. Atvirumas. Daugiau gyvenimo. O ko dar norėtųsi?

Per tokią savaitę dažniau prisimenu ir tuos atsisveikinimus, kurie įvyko prieš metus. Ar šešis.

Įdomu pastebėti, kad viduje gali tilpti ir džiaugsmas, ir liūdesys. Ir pasididžiavimas, ir nerimas. Ir noras atsiskirti, ir nenoras atsisveikinti. Kaip tikra vasariška lietuviška pieva - pilna spalvų ir gyvių.
Žodžiu, reikės minutėlės su tuo visu pabūti :)

Grįšiu į darbą išlydėjusi paskutinius gandrus (rugpjūčio vidury:))

Jei kas norėsite rudenį pradėti terapiją - rašykit laišką į [email protected]

Atsakysiu grįžusi. 🌿

14/07/2026

Šią savaitę ruošiuosi atostogoms. Natūraliai, atsidūriau bibliotekoje.

Atvedė kažkokia svajonė apie poeziją. Įsivaizdavau save išeinančią su maža plona knygele pilna kokių nors super jautrių eilėraščių, kad laikinai nutildytų analizę ir pažadintų tiesiog gyvenimą. O atėjus supratau, kad noriu KAŽKO dar.

Sutikau draugę. Ji man rekomenduoja romaną apie smurtinius santykius. Ačiū, ne, man kažkaip primena darbą.

Rekomenduoja ir kitą, pavadinimo ilgaaaai neatsimena, o kai atsimena jį reikia pašnibždėti, nes labai „spicy“. Deja, tos knygos nėra lentynoje. Įtariu, kad yra laukiančių eilė. Draugė turi lėkt pasiimt vaikų, teks pačiai kažkaip išsisukt.

Išgirstu, kaip bibliotekininkė konsultuoja moteriškę, išlendu prie pirmos lentynos. Klientė atrodo labai patenkinta rekomendacijomis.

- Kur čia jums "tas geras" rodė?

Pasijuokiam, parodo man „tas geras“ ir išlekia. Prieina bibliotekininkė prie manęs – gal pakonsultuot?

Akivaizdu, kad mane reikia pakonsultuoti. Bet kas man gali padėti, jei pati nežinau, ko noriu?

- Kokios knygos jums patiko?

Uff, paskutinį kartą grožinę knygą skaičiau praėjusią vasarą sesės bibliotekoje. Pavadinimo neatsimenu (įdomus sutapimas, nes irgi buvo gana „spicy“). Pastaruoju metu dauguma knygų buvo profesinės arba kažkas iš sūnaus bibliotekos.

- Neatsimenu.

Paveblenu kažką apie „kokį romaną, bet gal ne detektyvą, kažką įtraukiančio“, nuryju seilę. Ji pažiūri, ką pasiėmiau iš „tų gerų“ lentynos iki jai ateinant.

- Uoj, bet žinokit čia fantastika.
- Ane? Atrodo įdomiai.
- Jei jums patinka tai gerai... Pažiūrėkim, ką dar turim. – nelabai ji manim patiki. Aš, tiesą pasakius, irgi nežinau, kuo tikėti.

Lekiu paskui ją, žingsniuojančią į tikrų tikriausią misiją. Knygas paduoda atbula ranka, nes vyksta visiška tėkmės būsena. Čia gera šita, o šita irgi labai faina, čia tokia atsipalaidavimui, turėtų patikti. Čia kaip vyras vienas augina du vaikus. Nuo šitos išsiraitau net neliesdama – knygos juk atostogoms. Primena darbą. Ta apie šiltinę neprimena darbo, tinka.

Bet visose jose kažko lyg trūksta.
Dairausi į lentynas – o kur čia fantastikos skyrius?

- Fantastikos? – lyg bandytų pajusti šio žodžio skonį.
Nuveda mane į kitą kambarį, patį jo galą. „Raganius“ ir „Saulėlydis“ praktiškai toje pačioje lentynoje.

- Čia jau negalėsiu jums padėti. – ir palieka mane vieną.

O mano akyse įsijungia lemputės. Čia pagalbos man jau ir nebereikia.

Negalėjo ji man duoti atsakymų – kokia knyga man tikrai patiks. Ir vargu ar jos atsakymai būtų tikę man. Bet kaip svarbu, kai yra kas padeda susigaudyti😊

10/07/2026

Vienas iš trijų skaitinių sekančiam mokslų blokui rugsėjį. Tik 600 puslapių 😅 ir tai nedidelė dalis studijų, skirtų tik grupinei terapijai.

Grupinė terapija kartais matoma kaip ta pati terapija tik dėmesį reikia dalintis su daugiau žmonių.

Iš tikrųjų, psichoterapinė grupė yra visai kita terapija:

🌱 vieta kur ne tik kalbi apie santykius, bet ir juos kuri (arba griauni 🤓) ir gali pamatyti, kaip prisidedi prie savo sunkumų. Mokaisi tai keisti 💪 jeigu nori.

🌱 vieta, kurioje mažiau kontrolės, daugiau patyrimo.

🌱 vieta, kurioje atkuri pasitikėjimą žmonėmis. Kur tikriniesi savo fantazijas (pasirodo, žmonės nesijaučia apsunkinti, kai aš papasakoju apie save?)

🌱 vieta, kur pamatai, kaip atrodo žmogus, kuris prieš porą metų jautėsi labai panašiai į tave. Atgauni viltį, kad GALI būti kitaip 💚

🌱 vieta, kur mokaisi išsakyti tai, ką paprastai slepi - nepasitenkinimą, pyktį, ilgesį. Jei pirmiau dėl šių jausmų nepabėgi 👀

🌱 ir mano akimis - vieta, kur sunkiau sau meluoti, kur žmonės pražįsta, atsiskleidžia ir, paradoksaliai, būtent grupėje atranda savo individualumą ♥️

Vis dar mano favoritė ♥️

04/07/2026

"It is a joy to be hidden and a disaster not to be found" (D. Winnicot)

Slėpynės būtų labai liūdnos, jei niekas tavęs pasislėpusio neieškotų.

Suaugę dažnai džiaugiamės turėdami saugią vietą, kur galime paslėpti save tikrą nuo kitų. Galbūt tai kaukė, kurią vis užsidedi, o gal statusas, kuris saugo nuo pažeidžiamumo.

Ir visgi ta saugi vieta kažkuriuo metu pradeda darytis labai liūdna, vieniša ir dusinanti, kai niekas nepajėgia tavęs surasti.

Kartais žmogus gyvena su svajone - jei kitas labai mane mylėtų, jei labai norėtų, tai tikrai surastų, pamatytų, išgirstų.
Tuo pačiu dėlioja spąstus, kliūtis ir nešasi atsargas į bunkerį.
Ir pyksta, kad jo niekas nesuranda.

Sunki, jei išvis įmanoma, užduotis - surasti žmogų, kuris tave pagaliau pamatys, kai pats sau to neleidi.

Linkiu leisti sau būti surastiems ir pamatytiems 💚 kartais terapija yra ta vieta, kur žmogus išdrįsta pats save pamatyti ir būti pamatytas kito - saugiai, po žingsnį ir su meile.

25/06/2026

Vieną rytą susipykau su savimi.

Reikėtų pasidaryti treniruotę.
Bet aš noriu pamiegoti.
Tada prie kavos būtų gerai apsirašyti sesiją.
Bet kava geriau geriasi terasoje be kompiuterio.
Grindys atrodo lyg nesiurbliuotos tris metus.
Jo, jo...dar tik pažiūrim, kaip atrodo sekantis knygos skyrelis.

Taip atėjo pietų laikas, metas ruoštis į konsultacijas. Nieko nenudirbau. Bet ir nepailsėjau. Viena mano dalis normaliai susinervinusi - viskas ne pagal protokolą. O kita irgi nelabai džiaugsminga – kiek tu gali kabinėtis?

Nei kažką padariusi, nei pailsėjusi – kaip ir kompromisas. Pažįstama? 😊

Bet aš save jau šiek tiek pažįstu asmeninės terapijos dėka ir žinau, kad taip darau tada, kai:
esu pavargusi
bet nenoriu būti pavargusi
todėl apsimetu, kad esu labai darbinga
ir todėl dar labiau pavargstu.
Ratas tęsiasi.

Prie pietų stalo prasivedžiau sau derybas ir priėjom bendro susitarimo, kad vis tiek nieko naudingo nepadarysiu, todėl neverta apsimetinėti ir geriau tiesiog pripažinti realybę.

Todėl padariau eksperimentą.

Uždariau naujų klientų registraciją, nors kaip tik turėjau keletą vietų. Ieškantiems terapeuto pasiūliau kolegas.
Grupėje pasakiau daugiau juokelių. Būčiau pasakiusi dar daugiau, bet laiku išgirdau save ir pasiūliau sau tiesiog ramiai pasėdėti ir netrukdyti žmonėms dirbti.
Vakare pasidarėm filmų vakarą. Uogas ant krūmo palikau paukščiams.
Na, suprantat.

Eksperimento rezultatai?
Indai į indaplovę susidėjo patys (sudėjo vyras). O vėliau išsiėmė patys (išėmė sūnus).
Sūnus iš naujo atrado biblioteką. Aš iš naujo atradau žaidimą "šansas".
Grindys nenumirė ir palaukė siurblio dar keletą dienų. Atrodė taip pat prastai – ne daugiau.
Klientai daugiau juokėsi. Man pasirodė, kad ir patys labiau pralaisvėjo. Pradėjo daugiau keiktis ir mažiau žvalgytis, ar nesmerkiu jų už tai. (niekada nesmerkiu)
Treneris užkūrė sunkesnę treniruotę. Bet pailsėję raumenys stebėtinai lengvai atlaikė didesnį krūvį.
Ilgiau pamiegojus buvau labiau išsimiegojus. 5 žvaigždutės, rekomenduoju.
Atėjo naujų klientų laiškų, o aš turėjau naujos energijos juos priimti.

Galimai gyvenimas nesugriūna leidus sau pailsėti, kai to prireikia. Bet verta padaryti daugiau tyrimų. Kuo daugiau - tuo geriau 😊

23/06/2026

Kartais tai, ką žmonės pavadina nerimu, iš šono skamba gerokai kitaip.
Jei pabandytume įsivaizduoti, kad tai, ką galvojame savo galvoje mums pasako kas nors kitas, tos pačios „neramios“ mintys įgautų kitokį pavadinimą.
Pavyzdžiui:
„Ko čia guli kaip kiaulė? Švaistai savo laiką.“
„Nu ir kas, kad pavargai? Nu ir kas, kad liūdi?“
„Dabar patylėk. Kitiems labiau reikia. Tu - kada nors. Jei bus laiko.“

Jei kai kuriuos veiksmus paverstume žodžiais, jie irgi nuskambėtų savotiškai:
„Dabar tvarkykis tol, kol nusivarysi nuo kojų.“
„Eisi miegot tik tada, kai pabaigsi visus darbus.“
„Nesportavai, tai ir nevalgysi.“

Ar tikrai tai pavadintume nerimu?
Ar leistum kitam žmogui taip su tavimi kalbėti?

19/06/2026

💚

Rask tai, kas tave ramina. Pabūk su tuo 💚
Ir atsimink - stebuklas ne tame, ką pamatei aplink. O tame, kad nukreipei dėmesį į ramybę 🌱

Įkvėpimas iš kortelių "Pojūčių miškas" 🌳🧘‍♀️💚 rasite jas Saviterapija.lt lentynose.

17/06/2026

Gavau laimės būti kolegos įkvėpimu pašiepiant žiauriai nuobodžius psichologų skelbimus. Čia mano bandymas pasitaisyti :D ❤️ Kažin pavykęs?

Ramus kabinetas neramioms sieloms, kurioms norėtųsi:
- Patirti unikalią galimybę valandą kalbėti apie save ir vis tiek neišgirsti, ar esi teisus.
- Ateiti su klausimu „ką man daryti?“ ir išeiti su septyniais naujais klausimais, apie kuriuos iki šiol net neįtarei.
- Pasikalbėti su žmogumi, kuris daug žino, dar daugiau klausinėja, praktiškai nieko nesako, prie visko prisikabina ir paima pinigus.
- Įgyti naują balsą galvoje, kuris vidury darbo dienos klausinėtų "o ką tau tai reiškia?"
- Patirti, ką reiškia būti išklausytam taip atidžiai, kad pats pradedi girdėti, ką sakai.

Kartais užtenka vieno pokalbio, kartais - šimto. Nuotykis tame, kad nė vienas iš mūsų dar nežino, kuris variantas tavęs laukia.

Tai kviečiu! :))

16/06/2026

Kviečiu į psichoterapines konsultacijas 🌱 nuotoliu arba gyvai Ukmergėje suaugusius, kurie

- patiria daug įtampos, nerimo
- perdeginėja ar perdegė
- turi nuotaikos sutrikimų
- nori tvarkyti santykius su kitais žmonėmis, geriau juos suprasti
- nori stiprinti savivertę
- kartais nebežino, nei ko nori, nei ką jaučia, bet supranta, kad kaip yra dabar, nelabai gerai.
- linkę prikaupti visko viduje ir vėliau išsprogsta nerimo ar pykčio protrūkiais ar panikos atakomis.

Nuotraukoje - mano mylimas kabinetas, į kurį ateitum gyvai Ukmergėje :)

Po mėnesio atostogausiu, tad labiausiai kviečiu tuos, kurie norėtų vienkartinių sesijų arba norėtų pradėti terapinį procesą, bet negyvena visiškuose gaisruose ir ištvertų pertrauką 💚

Su manimi susisiekti galima žinutes arba el.paštu: [email protected]

Arba registruotis tiesiai į laisvus laikus - nuorodą įdėsiu komentaruose ☕️

11/06/2026

Ką bendro turi trauma ir tetris?

Pasirodo, tetris gali suveikti kaip kognityvinis skiepas potrauminio streso sutrikimui!

Skaičiau keletą eksperimentų. Viename tetrį žaidė žmonės ką tik po autoįvykio, kitame - pažiūrėję baisių filmų, trečiame- jau turintys PTSS karo veteranai. Visuose tetrio grupei sumažėjo įkyrių įvykio atsiminimų (flashbackų).

Žodžiu, parsisiunčiau tetrį. Just in case :)

P.s. Trauminiai įvykiai – tai įvykiai, kurių metu kyla grėsmė žmogaus gyvybei ar sveikatai arba asmuo buvo tokių įvykių liudininkas. Tai gali būti reali ir numanoma grėsmė savo ar kito asmens gyvybei ar sveikatai.