03/08/2026
Kodėl šiandien paaugliams taip sunku pasitikėti savimi?
„Aš negraži...“, „Man nepavyks...“, „Visi už mane geresni...“, „Ką apie mane pagalvos kiti?“ Tokias mintis psichologai iš paauglių girdi kur kas dažniau, nei norėtųsi. Nors iš šalies gali atrodyti, kad šiandieniniai jaunuoliai turi daugiau galimybių nei bet kuri ankstesnė karta, daugelis jų kasdien susiduria su abejonėmis savimi, stipriu noru būti priimtiems ir baime neatitikti kitų bei savo lūkesčių.
Paauglystė – tai vienas svarbiausių žmogaus raidos etapų. Šiuo laikotarpiu formuojasi ne tik asmenybė, bet ir atsakymas į esminį klausimą – kas aš esu? Būtent dabar jaunas žmogus pradeda ieškoti savo vietos tarp bendraamžių, šeimoje ir visuomenėje, atranda savo vertybes, svajoja apie ateitį, mokosi priimti sprendimus ir pamažu tampa savarankiška asmenybe. Tačiau kartu tai laikas, kai ypač svarbi tampa kitų žmonių nuomonė. Noras pritapti, būti įvertintam ir nesijausti atstumtam kartais tampa toks stiprus, kad paauglys pradeda abejoti savo verte.
Šiuolaikiniai paaugliai auga pasaulyje, kuriame lygintis su kitais tapo ne išimtimi, o kasdienybe. Socialiniuose tinkluose matomi kruopščiai atrinkti gyvenimo momentai, tobulai atrodantys žmonės ir nuolatinės sėkmės istorijos sukuria iliuziją, kad visi kiti gyvena geriau, atrodo gražiau ir jaučiasi laimingesni. Tyrimai rodo, kad nuolatinis savęs lyginimas su kitais gali mažinti pasitikėjimą savimi, didinti nerimą ir skatinti nepasitenkinimą savo išvaizda bei gebėjimais. Todėl net labai gabus, kūrybingas ar talentingas paauglys gali nuoširdžiai tikėti, kad nėra pakankamai geras.
Svarbu suprasti, kad savivertė nėra įgimta savybė. Ji nesusiformuoja savaime ir nėra pastovi. Ji kuriama kasdien – iš santykių su artimaisiais, patirtų sėkmių ir nesėkmių, iš aplinkinių siunčiamų žinučių bei to, kaip žmogus išmoksta kalbėti su pačiu savimi. Jei vaikas dažnai girdi kritiką, jaučia nuolatinį spaudimą būti geriausias arba savo vertę pradeda matuoti pažymiais, sporto rezultatais ar kitų žmonių pripažinimu, ilgainiui jis gali pradėti tikėti, kad yra vertingas tik tada, kai viską daro nepriekaištingai.
Silpna savivertė ne visada atrodo taip, kaip įsivaizduoja suaugusieji. Vieni paaugliai tampa tylūs, vengia naujų veiklų ir bijo suklysti. Kiti, priešingai, elgiasi demonstratyviai, stengiasi bet kokia kaina pelnyti pripažinimą arba slepia savo nesaugumą po grubumu ir abejingumu. Dažnai už pykčio, užsisklendimo ar motyvacijos stokos slypi ne tinginystė ar „sunkus charakteris“, o baimė būti nepakankamam.
Per daugiau nei dvidešimt metų darbo su vaikais ir paaugliais pastebėjau vieną mintį, kuri kartojasi kone dažniausiai. Nesvarbu, ar prieš mane sėdi puikiai besimokantis paauglys, talentingas sportininkas, kūrybingas menininkas ar tiesiog jautrus jaunas žmogus – labai dažnai išgirstu tą pačią vidinę žinutę: „Aš nesu pakankamas.“
Ir kiekvieną kartą mane nustebina tas pats paradoksas. Dažniausiai tai sako būtent tie vaikai, kuriuos matau kaip smalsius, empatiškus, atsakingus, kūrybiškus ir turinčius didžiulį potencialą. Jie mato savo trūkumus, tačiau beveik nepastebi savo stiprybių. Jie kelia sau itin aukštus reikalavimus ir yra daug griežtesni sau, nei kada nors būtų kitam žmogui.
Įdomu tai, kad panašų dėsningumą pastebi ir psichologijos mokslas. Dunningo–Krugerio efektas rodo, jog kuo daugiau žmogus žino ir kuo geriau supranta tam tikrą sritį, tuo aiškiau suvokia, kiek dar daug nežino. Todėl sąmoningi, save reflektuojantys ir kritiškai mąstantys žmonės neretai abejoja savimi labiau nei tie, kurie savo gebėjimus linkę pervertinti. Tai galioja ne tik paaugliams – su tuo susiduria ir daugelis suaugusiųjų. Todėl abejonės savimi nebūtinai reiškia gebėjimų stoką. Labai dažnai jos yra brandos, jautrumo ir atsakomybės ženklas.
Mūsų, suaugusiųjų, užduotis – ne įtikinti paauglį, kad jis yra tobulas. Kur kas svarbiau padėti jam pamatyti save tokį, koks jis yra iš tikrųjų: ne per baimės ar kitų žmonių nuomonės filtrą, o per jo stiprybes, pastangas, vertybes ir unikalumą. Tik tada pradeda formuotis tvirta, sveika ir gyvenimą palaikanti savivertė.
Tėvai neretai klausia, kaip padėti paaugliui labiau pasitikėti savimi. Norisi greitai nuraminti, įtikinti, kad jis yra gražus, protingas ir talentingas. Tačiau vien padrąsinančių žodžių dažnai neužtenka. Tikras pasitikėjimas savimi gimsta iš patirties. Iš situacijų, kai jaunas žmogus pabando, suklysta, atsitiesia ir supranta: „Man pavyko. Aš galiu.“ Todėl labai svarbu ne tik girti rezultatą, bet ir pastebėti pastangas, skatinti savarankiškumą, leisti priimti sprendimus ir parodyti, kad klaidos yra natūrali augimo dalis.
Ne mažiau svarbi ir aplinka, kurioje paauglys gali būti savimi. Būtent todėl grupinės veiklos dažnai tampa viena stipriausių augimo patirčių. Bendraudami su bendraamžiais saugioje ir palaikančioje aplinkoje jaunuoliai pamato, kad jų abejonės nėra išskirtinės. Jie mokosi kalbėti apie savo jausmus, priimti skirtingas nuomones, spręsti konfliktus, bendradarbiauti, išsakyti savo mintis ir kurti pagarbius santykius. Tokios patirtys padeda ne tik stiprinti socialinius įgūdžius, bet ir pamažu augina vidinį pasitikėjimą savimi.
Psichologijos mokslas šiandien aiškiai rodo, kad savivertę galima ugdyti. Emociškai saugi aplinka, palaikantys santykiai, galimybė pažinti save ir patirti sėkmę stiprina emocinį atsparumą, didina motyvaciją ir padeda lengviau įveikti kasdienius gyvenimo iššūkius. Kuo geriau paauglys pažįsta save, supranta savo emocijas ir priima savo stiprybes bei silpnesnes puses, tuo mažiau jo gyvenimą valdo kitų žmonių nuomonė.
Būtent tikėdami šia idėja „Gyvenimo oazėje“ sukūrėme savivertės stiprinimo grupę „Aš paauglys. Kas aš?“ Tai saugi erdvė 12–16 metų paaugliams, kurioje per praktines veiklas, psichologinius žaidimus, kūrybines užduotis, diskusijas ir savęs pažinimo metodus jaunuoliai mokosi geriau suprasti save, stiprinti pasitikėjimą savimi, kurti sveikus santykius ir atrasti savo stiprybes.
Vilniaus miesto mokiniai šiai programai gali pasinaudoti NVŠ (neformaliojo vaikų švietimo) finansavimu, todėl dalį dalyvavimo kainos kompensuoja Vilniaus miesto savivaldybė.
Tai nėra dar vienas būrelis ar paskaitų ciklas. Tai vieta, kurioje paauglys gali patirti, kad yra išgirstas, priimtas ir vertingas toks, koks yra. Vieta, kurioje nereikia būti geriausiu, kad būtum pakankamas.
Nes mes netikime, kad paauglys turi būti tobulas. Tikime, kad jis turi atrasti save.
Ir turbūt tai yra didžiausia dovana, kurią galime jam padėti įteikti – ne didesnius pažymius ar ilgesnį pasiekimų sąrašą, o tvirtą vidinį jausmą: „Aš esu pakankamas. Aš esu vertingas. Aš galiu būti savimi.“ Būtent nuo šio jausmo prasideda brandi asmenybė, sveiki santykiai ir drąsa kurti gyvenimą pagal savo vertybes, o ne pagal kitų lūkesčius.
📝 Registracija į užsiėmimus:
https://forms.cloud.microsoft/e/9U2bM5FqRz
🌐 Daugiau informacijos:
https://www.gyvenimooaze.lt/
