28/05/2026
Inteligentiškumas yra šventimas (1 dalis iš 3)
Mylimasis Ošo, nors mano sąmoningumo patirtis ir yra kukli, tačiau kai tai įvyksta, jaučiuosi tarsi apsvaigusi. Tai yra kur kas subtilesnis, bet stipresnis apsvaigimas negu bet kas, kas padaro kurį nors nesąmoningu. Ar tai iliuzijos atvejis, ar dieviškojo vyno atvejis?
Maniša, sąmoningumas ir dieviškas apsvaigimas yra prieštaringi tik kalboje, bet ne patyrimu. Patirtyje jie yra sinonimai. Tačiau dieviškas apsvaigimas visai nėra panašus į įprastinį apsvaigimą. Tai nėra nesąmoningumas – tai per daug sąmoningumo. Tu tampi toks mažas, o visas sąmoningumo vandenynas... pradedi jame skęsti. Ypač pradžioje atrodo, tarsi taptum apkvaitęs. Tačiau skirtumas yra akivaizdus: tu išlieki sąmoningas, kad esi apkvaitęs. Įprastas apkvaitimas yra nesąmoningas; tu nežinai, kad esi apkvaitęs. Ir tai yra labai esminis skirtumas.
Tu gali būti apkvaitęs tiesiog dėl per didelio sąmoningumo, nes negali jo sutalpinti. Jis pradeda lietis per kraštus, jis yra didesnis nei tu. Ir pradžioje jis yra toks staigus ir toks didelis, kad jautiesi beveik be jokios savikontrolės. Štai kodėl atsiranda apkvaitimo idėja.
Kadangi intensyvaus sąmoningumo metu pradedi pamiršti savo įprastą protą, vadinamąjį ego, kasdienius rūpesčius, pasaulietiškų dalykų smulkmenas – egzistuoja tam tikras panašumas su apkvaitimu. Visa aistra svaigalams išliko per amžius, nors visos religijos, visos vyriausybės, visi mokytojai, moralistai, puritonai – visi buvo prieš apsvaiginančias medžiagas. Tačiau jie nesugebėjo užkirsti kelio žmonijai vis labiau ir labiau žavėtis naujesniais narkotikais.
Senieji narkotikai išlieka savo vietoje, nauji narkotikai nuolat pridedami. Dabar žmogus gali gaminti sintetinius narkotikus, kurie, žinoma, sukelia žymiai didesnį nesąmoningumą nei bet kurie gamtoje aptinkami narkotikai. Stebina tai, kodėl, kai visi yra prieš, jie nesugeba to užkirsti. Priežastis labai paprasta ir nereikia jos toli ieškoti. Ji per daug akivaizdi, galbūt todėl jaučiamasi lyg nežinioje dėl priežasties, dėl paaiškinimo.
Žmogaus gyvenimas išliko varganas, toks varganas, kad jis nori jį pamiršti bent kelioms valandoms, kad tik truputį pailsėtų. Visos religijos, visos vyriausybės bei visi vadinamieji visuomenės tarnautojai nesugebėjo sumažinti žmonių gyvenimo kančios. Tačiau, neišsprendę priežasties, jie vertė žmogų negerti alkoholio, nevartoti marihuanos. Buvo visiškai aišku, kad jiems nepasiseks. Reikia pašalinti priežastį, o ne simptomą. Simptomas išnyks savaime, tiesiog pašalink priežastį.
Kai intensyvaus sąmoningumo metu staiga pamiršti visus savo rūpesčius, kančias, skausmus, įtampą, tai atrodo panašiai, štai todėl žmogui atrodo, kad jis yra dieviškai apkvaitęs. Dieviškai, nes jis nevartojo jokių svaigalų, tačiau taip pat yra ir didžiulis skirtumas, kurio negalima pamiršti – tu esi sąmoningas.
Bet koks įprastas narkotikas tiesiog padaro tave nesąmoningu. Meditacija atneša sąmoningumą, bet sąmoningumas yra toks didelis fenomenas, kad neišvengiamai jame paskęsi. Ir pradžioje patirtis yra tokia stipri, tokia intensyvi, kad esi beveik ištrintas, tarsi būtum išnykęs. Tačiau tai nėra iliuzija. Tai nėra jokia haliucinacija.
Ir vadinti tai dievišku vynu yra tiesiog poetiška. Tai yra grynas sąmoningumas, kuris atlieka tą patį darbą, kurio žmonės tikisi iš svaiginančių narkotikų. Svaiginantys narkotikai pašalina simptomus, sąmoningumas pašalina pačią priežastį. Narkotikai suteikia tik kelias valandas užmaršties, o tada kančia grįžta dar didesnė, nes ji laukė šešias valandas, ji tampa intensyvesnė.
Sąmoningumas nukerta pačią kančios, nerimo, sielvarto šaknį. Ir kadangi jis nukerta pačias šaknis, kai nusileidi nuo sąmoningumo aukštumų, neberandi kančios – randi ramybę, tylą, labai švelnų saldumą ir subtilų kvapą, kurį paliko potvynis, banga, kuri atvilnijo ir tave užliejo. Tai visiškai gražu. Jame nėra nieko iliuziško. Tai yra visiškai egzistenciška. Tai neturi nieko bendra su svaigalais. Tik pradžioje tau gali atrodyti, lyg būtum apsvaigęs.
Irvingas Levinskis vaikštinėjo po Niujorką svarstydamas, kad miestas tapo perpildytas ir nebeįmanoma jame gyventi. Pamatęs žmogų gulintį griovyje, Irvingas priėjo prie jo ir paklausė: "Ar tau bloga, ar galiu tau padėti?" "Ne, viskas gerai", atsakė žmogus. "Aš radau parkavimo vietą, todėl išsiunčiau žmoną nupirkti automobilio."
Ištrauka iš: Ošo "Kvietimas", 15 skyrius ""Bučiavimasis eskimams yra absurdiškas", 1 klausimas, 1987 m. rugpjūčio 28 d. (The Invitation. Chapter 15, "Kissing is absurd to the Eskimos", Question 1, 28 August 1987)
