09/02/2026
Kai „negaliu“ - ir yra tikroji priežastis.
Ne pasiteisinimas. Ne užmaskuotas „nenoriu“. Ir net ne tas atvejis, kai „reikia tik labiau pasistengti”.
Kartais tiesiog negaliu.
Pradėti ar pabaigti.
Judėti pirmyn arba sustoti.
(Pa)jausti ir (pa)veikti.
Priežastis - neaiški. Dėl to ir paralyžius - tikras.
Negaliu, net jei suprantu, kad dėl to viskas pasikeistų (į gera?).
Bejėgystė - tikras jausmas, tikra būsena. Kurią svarbu patirti - nuo pradžios iki pabaigos. Ji gali atsirasti dėl išorinių apribojimų, o taip pat - ir dėl vidinių gniaužtų.
Kaip ir paprastas, neišvengiamas žmogiškas ribotumas. Susidūrimas su tuo, kad negaliu pakeisti ne tik pasaulio, bet kartais - ir savęs bei savo pasaulėlio.
Vienareikšmiškai - tai slegiantis pojūtis.
Kai skubame jį nurašyti tinginystei ar pasirinkimui („negali, nes iš tikro tai nenori“) - ne tik neįvertiname to jausmo sudėtingumo. Dar svarbiau tampa tai, kad mes jo tiesiog neprisileidžiame. Per staigiai nukreipę save į ten, kur galiu, praleidžiame galimybę patirti reikalingą, net jeigu ir nemalonų, savo silpnumą. Kuris šiaip juk nieko blogo nereiškia. Tik primena - ne viskas ir/arba ne visada man aišku bei įveikiama.
Manau, kad tikrajame „negaliu“, tikrajame bejėgiškume, kurį pasiryžtame pilnai išgyventi - vis tiek kai kas vyksta. Girgždėdamos pradeda judėti mūsų vidinės dalys, kurios:
🤍didina suvokimą - kas aš esu ir nesu;
🤍sužadina gyvus jausmus (taip, sunkius, bet „informatyvius”) ir mokosi juos toleruoti;
🤍kuria vaizdinius, kas bus, jei pradėsiu galėti arba jei toliau negalėsiu. Ir juos matuojasi - nes kaip dar kitaip pasiruošti tam, ko nežinai?
Galiausiai tai priveda prie finišo - arba atsiradusių jėgų galėti, arba atsiradusių jėgų (su)žinoti - čia ne mano, štai kodėl negaliu. Gal tik kol kas, o gal ir niekada (negalėsiu).
Po tikruoju „negaliu“ visada yra sluoksnis kuriame vyksta tai, ko dar nematome.
Egzistuoja tikrai kaustanti baimė. Egzistuoja tikras nepajėgumas padaryti „elementarius” dalykus. Neveiksnumas įgyvendinti tai, ką lengvai įsivaizduoji.
Jeigu ne sava vidinė, tai išorės nulemta bejėgystė kažkada vis tiek atsiras.
Tegu egzistuoja negalėjimas. Kai negaliu ir nežinau, kodėl. Su mažiau kaltės ir graužaties. Su papildomu lašu kantrybės, nes „negaliu“ kartais yra tiesa, kurią tenka sunkiai perbristi. Ir tokiu vieninteliu keliu pasiekti „galiu“.
Padedu atrasti tai, ką vienumoje kartais sunku pamatyti – stiprybę išgyventi, galimybę augti ir galią kurti ateitį, nepaisant to, kas nutiko iki šiol
