31/08/2026
Kiek sveria gyvenimas? Jis sunkus ar lengvas?
Ir kaip suprasti – koks jis?
Paprastai gyvenimą vertiname pagal tai, ką tuo metu jaučiame. Jeigu emocija patogi – patirtį priimame. Jeigu nekomfortiška – norime ją kuo greičiau išstumti ar pakeisti.
Tačiau čia slypi paradoksas.
Išstūmę vadinamąsias „neigiamas“ emocijas, labai drungnai pradedame jausti ir malonias – džiaugsmą, nuostabą, smalsumą, susižavėjimą. Juk nėra mygtuko, kuris išjungtų tik tai, ko nenorime jausti. Kai užsiveriame vienai patirčiai, užsiveriame ir kitai.
Todėl vienintelis būdas susigrąžinti mėgavimąsi gyvenimu – nustoti jį sverti ir pradėti gyventi.
Būtent toks buvo mūsų su Terapinė valanda su Rasa Kašėte moterų stovyklos leitmotyvas. Jis nebuvo garsiai įvardintas, bet persmelkė kiekvieną buvimo akimirką. Buvo be galo gražu liudyti, kaip saugiame bendrystės ryšyje iš baimės, kaltės, gėdos ir nepasitikėjimo savimi pamažu atsiveria džiaugsmas, atvirumas, dėkingumas, meilė.
Ne todėl, kad sunkūs jausmai staiga išnyko. Tiesiog atsirado daugiau erdvės juos patirti.
Iš tiesų užtenka vieno mirksnio, kad sunku taptų lengva, kad skausmą pakeistų dėkingumas, savigailą – susitaikymas. Jei leidžiame sau jausti.
Todėl kiekvieną rytą pradedu klausimu: ką dar nuostabaus šiandien patirsiu? Palieku šį klausimą atvirą. Ne todėl, kad tikiuosi, jog šiandien nutiks kažkas ypatinga. O todėl, kad jis padeda neužsidaryti iš anksto suplanuotuose scenarijuose, palikti erdvės tam, ko dar nežinau, ir įsileisti džiaugsmą, kurio priežastis labai paprasta – aš gyva.
Jasaite užfiksuotose nuotraukose įamžinta išsipildymo būsena pasibaigus stovyklai. O mano šokio partnere tą dieną tapo jūra 🥰
