18/05/2026
Soren Kierkegaard "Laukų lelija ir padangių paukštis", p. 51-52:
"Kas yra džiaugsmas arba džiaugtis? Tai iš tikrųjų būti čia pat su savimi, o būti čia pat su savimi - tai tas “šiandien”, tas b ū t i šiandien, iš tikrųjų b ū t i š i a n d i e n. Ir kiek tai bus tiesa, kad esi šiandien, kiek būsi čia pat su savimi būdamas šiandien, tiek nebebus tau nelaimės rytojaus. Džiaugsmas - tai čia pat esantis laikas, visą svorį suteikiant žodžiams: č i a p a t e s a n t i s l a i k a s. [...]
Ir todėl lelija su paukščiu - džiaugsmas, kadangi klusnumu ir tylėjimu būdami šiandien, jie esti čia pat su savimi. [...]
Nes argi kas rimtai manytų, kad, girdi, kuo lelija ir paukštis džiaugiasi - išvis nesą kuo džiaugtis! Tai štai, kad tu tapai ir kad esi, kad šiandien turi visa, kas būtina, kad būtum; kad tapai, ir kad tapai žmogumi; kad gali regėti, pagalvok, kad gali regėti, kad gali uosti, kad gali ragauti, kad gali jausti, kad gali girdėti; kad saulė tau - ir dėl tavęs šviečia, o kai pailsta - mėnuo, ir žvaigždės įsižiebia; kad stoja žiema, ir gamta persirėdo kaip vaikai žaidžia persirengėlius - kad tave linksmintų; stoja pavasaris, ir paukštis grįžta su gausiu būriu - kad tave džiugintų; kad pasirodo žaluma, giria išsidabina, puiki it nuotaka - kad tik tave pradžiugintų; ateina ruduo ir paukštis iškeliauja - ne todėl, kad brangintųsi, ne, - kad tau nepabostų; kad giria slepia kitam sykiui savo puošnų apdarą, kad tave kitą sykį džiugintų, - argi nėra kuo džiaugtis?! Oi pabarčiau tave, bet iš pagarbos lelijai ir paukščiui nedrįstu, tad - užuot klausęs - pasakysiu: jei čia nėra kuo džiaugtis, tuomet išvis nėra kuo džiaugtis. Pagalvok, kad lelija ir paukštis yra džiaugsmas, o turi kur kas mažiau kuo džiaugtis negu tu, tu, kuris gali džiaugtis ir lelija, ir paukščiu. Tad mokykis iš paukščio, iš lelijos, - iš tų mokytojų: yra, y r a š i a n d i e n, y r a džiaugsmas."
