15/06/2024
Vaikai vis labiau įsisiautėdami dūksta. Atpažįstu savyje, kad vieną ausį jau laikau atsuktą ton pusėn - gi kažkada turi pasigirsti verksmas. Laukti ilgai netenka. Mažasis jau įjungė garsinį signalą. Žvilgtelėjusi matau, kad vyksta Cristiano Ronaldo judesiukas, o ne rimta trauma. Stebuklingu papūtimu pagydau sūnaitį. O vyresnėliui sakau: "atsiprašyk broliuko". Šis, ir pats kiek sutrikęs, padaro, kaip paprašytas. Mažasis pajunta galią ir kipšelio šypsenėlę nustatęs provokuoja: "dar kartą!". Vyresnėlis rimtai atsako: "jei aš dabar tavęs dar kartą atsiprašysiu, tada man pačiam reikės atsiprašymo". Nusišypsau savo bernaičiams. Konstatuoju įvykusią teisybę. Ir paraginu pratęsti bendrą žaidimą. Mintyse iškyla senas prisiminimas, kaip su kliente aptarinėjome laukiantį emociškai nelengvą pokalbį su vyru. Tąkart palinkėjau jai, kad, kai jau apsispręs kalbėtis, pirmiausia stabteltų ir įsivertintų, ar pakankamai vidinių resursų turi išbūti konfrontacijas. Ji nustebusi pažvelgė į mane ir atsakė, kad nepagalvojo įsivertinti, kiek įkrauta jos vidinė baterija, ar neišseks po pirmo išgirsto sakinio. Kiek nedaug kartais tereikia, kad neįvyktų nekontroliuojamas branduolinis sprogimas! Verta stabtelėti ir pasiklausti savęs, ar turėsiu vidinių jėgų ne tik pradėti, bet ir tęsti, ir užbaigti laukiančią nemalonią situaciją. Stabtelėjimas leidžia sumažėti impulsyvumui ir sustiprėti sąmoningumui. Apgalvoti veikimo būdus ir palinkėti sau sėkmės. O kartais tame stabtelėjime ir savęs paklausime galima išgirsti, kaip išmintingas vidinis balsas pakužda, kuri ateities valandėlė tam veiksmui galėtų būti palankesnė 🌸
