Psichologė Inga Dirsytė

Home
Lithuania
Vilnius
Psichologė Inga Dirsytė

Mūsų vidinės žaizdos atsiranda santykyje su kitu žmogumi dėl to, tik ryšyje mes gyjam. 2019 - 2020m. sausio mėn. gegužės mėn.

dirbau "Gemma" reabilitacijos ir slaugos centre medicinos psichologe.

2018 - 2020m. dirbau Psichiatrijos dienos stacionare, Centro poliklinikoje, Vilniuje. Vedžiau kūno ir judesio terapijos užsiėmimus grupėms bei individualiai.

2017 - 2020m. studijavau ir baigiau trejų metų trukmės kūno ir judesio terapijos programą UK Institute "Institute for Integrative Bodywork and Movement Therapy"(www.i

bmt.co.uk).

2015m. - 2018m. Savęs pažinimas per keliones ir atvirumą gyvenimui. Trejus metus gyvenau keliose užsienio šalyse. Keliavau po Europą, Pietų Ameriką, Indiją.

2012- 2014 m. Sveikatos psichologo magistro laipsnis Vytauto Didžiojo universitetas.

2008- 2012 m. Psichologijos bakalauro išsilavinimas Vytauto Didžiojo universitetas.

03/06/2026

Romantinis santykis iškels giliausias, jausmingiausias , gražiausias ir jautriausias Tavo širdies vietas apie kurias Tu net nežinojai esant.

Tai yra erdvė Tau pamatyti pačią save. Į emocinį intymumą mes galime eiti tada, kai turime ryšį su savo gynybine energija, sveika agresija ir pykčiu. Kai žinome, kad galėsime apsaugoti savo skaudančią širdį, kai žinome, kad būsime savo pusėje, nepaliksime savęs ir neišduosime. Artimuose santykiuose, kai mums iš tiesų rūpi - meilė ir pyktis gali egzistuoti šalia, nes jei pykstame, reiškia tą žmogų tikrai giliai įsileidome į širdį ir mums labai rūpi.

Nes įsileisti į širdį kitą žmogų yra pažeidžiama. Mylėti yra pažeidžiama, mes tampame nuogi, nusimetę savo gynybas, kaukes, fasadus. Tik tada turime galimybę patirti giliai mus atveriantį meilės jausmą, kuri išveda iš savo ribotumų ir limitų. Meilės jausmą, kuris eina iš vidinės laisvės ir kuris mus veda į vidinį plėtimąsį ir dar arčiau savęs.

Tačiau tam, reikia drąsos. Tokiam atsivėrimui reikia drąsos, nes tai pažeidžiama. Drąsa ateina iš įsipareigojimo sau, iš gilaus ryšio su savimi. Iš ryšio su savo Savastimi, savo tikrumu, buvimo savo Ašyje. Iš ten ateina pasitikėjimas savimi. Kai mes pirmiausia gebame būti arti arti savęs ir savyje, tada galime savyje sutikti ir kitą žmogų. Ir tai yra taip gražu, gyva, jautru, jausminga.

Atveriant širdį mes susiduriame su pažeidžiamumu ir galia vienu metu. Ir tai yra taip įstabu, kad tie du, iš pažiūros priešingi poliai, stovi viename taške.

Už drąsą atverti savo širdį, 🕊️❤️🕊️

26/05/2026

Atostogos, kaip ir gyvenimas, buvo pilnas spektras jausmų skirtinguose poliuose, nuo sunkiai talpinamo streso iki begalinio džiaugsmo ir meilės.

Svarbiausia kvėpuoti, ypač iškvėpti ir jausti žemę po kojom - tada jausmai, lyg upė prateka ir palieka gražų patyrimo pėdsaką, kuris įsirašo į asmeninę istorija.

Šveicarija mane sužavėjo, įkvėpė, skraidino, pakilėjo. Atradau savo aistrą minti dviračiu kalnuose.

Galiu pasakyti viena, atostogos buvo gyvybingos, su viskuo, kas telpa į šį žodį. Aš nebeieškau tobulumo, aš ieškau tikrumo. Tikro gyvenimo su visais jausmais ir pojūčiais, kuriuos jis su kelia. Kai nebevengiu patirti to, kas yra, tampu laisva.

Man ši kelionė buvo lyg iniciacija į naują gyvenimo etapą, kurį dar tik nujaučiu, bet jau žinau, kad jis ateina. Kai kurių dalykų vengiau išgyventi, priešinausi, nesutikau, burnojau, pykau, kol supratau, kad būtent tai, ko vengiu ir yra vartai, per kuriuos turiu pereiti. Sutikti ir atsiverti, nes tai jau vyksta, reiškias tai yra tai, ko man reikia.

Grįžau dėkingume, tokia pilna pilna. Jaučiuosi tokia laiminga. Rodos tie patyrimai, kalnai, erdvė, jūra, romantika - liko mano kūne, aš jau turiu ryšį su jais savy, vaikščiodama Vilniaus senamiesčio gatvėmis.

Už Gyvą ir Gyvybingą, tikrą patyrimo gyvenimą! 🌊🗻💚💫

18/05/2026

Savaitė Maltoje

Uch.. buvo daug jausmų, pojūčių. Malonių ir nemalonių. Maitinančių ir sekinančių. Patyriau visą spektrą emocijų. Gavau ne tai, ko tikėjaus, bet matyt tai, ko reikėjo.

Maltos sala, o gal aš ją, įsileidinėjau po truputį. Ir dabar, kai jau reikia išvažiuoti jaučiu, kad norėčiau dar pabūti. Matyt teks sugrįžti.

Malta užgožta automobilių garsų ir turistų gausa, galiausiai man skleidėsi švelniai, kaip malonumo ir meilės žemė. Tam, kad prieiti iki tokių subtilumų ir širdies minkštumų reikėjo leisti savyje sutikti naujo skausmo sluoksnį. Tam, kad pamatyčiau, kur dar skauda ir galėčiau įsileisti gijimą ir prisilietimą.

Ši solo kelionė buvo skirta ryšiui su savimi, įsiklausymui ir perėjimui į kitą etapą. Tokiems perėjimams būdingos turbulencijos. Išgyvenau ir sustiprėjau. Labiau ir aiškiau supratau, kas man svarbu. Dar mažiau noriu eiti į kompromisus su savo širdmi, nes aš viską žinau, nors kartais dar negaliu tuo patikėti.

Sostinė Valeta man atsiskleidė, kaip širdies miestas. Matyt, dėl to, kad tą dien ją tyrinėdama kontempliavau apie širdį, širdies kelią, kuris daugelyje tradicijų ar terapijų vadinamas skirtingais vardais, bet esmė ta pati.

Maltos dovanas, manau, po truputį išpakuosiu dar ilgai. 💫❤️💫

10/05/2026

Su mokytoja Morit Heitzler - darbo su trauma mokymuose. Įsikvepiu aistros darbui žmogaus gijimo srityje!

Darbas su trauma yra pamatinis kelyje į vidinę ramybę, laisvę, leidimą jausti meilę ir priimti meilę, kurti, veikti ir plėstis.

Nuostabi, nuostabi kelionė arčiau savęs! 💫

Nes terapeutas kitą gali nuvesti tiek giliai, kiek pats yra nuėjęs. 🌊💙🌊

26/04/2026

AŠ ESU - iškilo frazė, kai atsitraukus nuo miesto triukšmo išvažiavau į gamtos tylą ir erdvę.

Gali skambėti filosofiškai, psichologiškai, bet man tai yra labai kūniškai ir apčiuopiamai dabar. AŠ ESU yra pati BŪTIS, kai aš patiriu, kad esu visaip ir visaip galiu būti. Kai leidžiu sau BŪTI. Kai IŠDRĮSTU būti.

Trauma, kai mes sustingstam baimėje, mūsų išgyvenimai ir emocijos užšąla laike, įvyksta NEBŪTIS. Kai prisiliečiu prie trauminių patirčių savy, ten nejaučiu, kad ESU.

Neseniai kažkur girdėjau, kad blogis ir yra NEBŪTIS, o gėris BŪTIS. Būtis nereiškia, kad viskas džiaugsminga, šviesu ir meilės pilna, NE.

Būtis reiškia jaustis gyvu patirti visus jausmus, patyrimus, liudyti save. Šiuo metu aš ESU ir patiriu skausmą, netektį, praradimą, nekantrumą, spurdesį, jaudulį, ilgesį, įsimylėjimą, troškimą, malonumą, išsiplėtimą, kutenimą, sunkumą, lengvumą, kritimą ar skrydį.

Ir visai tai patirti yra GĖRIS. Mes sukurti šiame kūne, per kūną labai gyvai patirti visą spektrą gyvo gyvenimo.

Gėdinimas, atstūmimas, smerkimas - mus stingdo ir veda į NEBŪTIES patyrimą.

Man išvis pastaruoju metu vis labiau patinka tiesiog BŪTI. Galiu kažką daryti, galiu nedaryti, tačiau BUVIMAS niekur nedingsta, nes tai yra tokia vidinė erdvė, kuri yra manyje ir nepriklauso nuo išorės aplinkybių.

Terapijoje irgi dažnai su klientėm susitinkam jų ilgesį tiesiog būti ir jaustis pakankama, nustoti daryti, bėgti, siekti. Mes turim tą ilgesį, nes esam tam sukurti, tai natūralu.

Linkėjimai kitom BŪTYBĖMS! 😊❤️

03/04/2026

Pastarąją savaitę iškilo atleidimo tema. ❤️‍🩹

Neatleidimas uždaro širdį, apsunkina ją. Tas giluminis sielvartas ir paviršinis pyktis gali kaip reikiant apkartinti gyvenimą. Vistik nepagreitinsim šio proceso. Galim tik jį gerbti.

Tam, kad atleisti, pirmiausia reikia priimti savo pyktį ir leisti sau papykti.

Taip pat pamatyti savo skausmą, kuris yra po pykčiu ir leisti sau paskaudėti.

Paliudyti tą skausmą, pamatyti jį. Iš tikrųjų pamatyti savo patirtį, kaip mums skaudėjo, dėl ko, kas tame santykyje svarbaus įvyko. Ištikrųjų pamatyti. Lėtume ir atidume.

Atleisti tai nusileisti į savo širdies gelmę ir pasakyti sau: “Taip, matau tavo skausmą, aš matau. Aš esu čia”. Pabūti giliai savo širdyje su savo skausmu. Pabūti tyliai. Pagarbiai.

Atleidžiam mes ne dėl kito, o dėl savęs. Mums patiems sunku neatleidus.

Atleisti nereiškia, pasakyti, kad “to nebuvo”. Ne, “tai buvo ir mums skaudėjo”. Tačiau mes renkamės (jei galime rinktis) atverti duris, kurias skausmas buvo užvėręs ir vėl įeiti gilyn į savo širdį.

Renkamės patys vėl atgauti savo širdį, širdies gyvumą ir jautrumą. Lyg įeitume į giluminį širdies kambarį, daugiau vietos atsiranda.

Kai atleidžiame, susigrąžiname savo jautrią širdį, kuri jaučia. Dabar reikės ją saugoti ir jeigu iškils situacija, kai skauda - iš karto tai pasakyti. “Mane tai skaudina” ir pasirūpinti, apginti, apsaugoti savo širdį.

Atleidimas išlaisvina ir sugrąžina daugiau gyvenimo.

Linkiu ir kviečiu ir nuoširdų susitikimą su savo širdimi! 🌿❤🌿

17/03/2026

Gydo ryšys.
Tiesiog būti šalia. Ir vistik, kaip sunku tai padaryti. Norisi tai gelbėti, tai kaltinti, tai patarti ar pamokyti.
O dažniausiai reikia tiesiog mylinčiai būti.

Kartais prisimenu savo pirmąją supervizorę, kuri sakė, savo klientus reikia mylėti. Kuo daugiau dirbu tuo labiau suprantu, ką ji turėjo omeny.

Mes esam sužeisti ryšyje, tad tik ryšyje ir gyjam. Kūdikis ir vaikas pats randa savo būdą, jei jam suteikiama saugi erdvė tyrinėti.

Kuo mažiau invazijos, tuo natūrliau teka procesas.
Žmogus irgi pats ras savo kelią, tereikia jam suteikti mylinčią, palaikančią erdvę. Būti šalia.
Mažiau daryti, labiau būti ir tikėti žmogumi ir jo procesu.

Kaip (ne)paparasta, tiesa?

08/03/2026

🪽Tavo Galia slypi Švenume sau.🪽

Giliam, giliam vidiniam savęs apkabinime ir buvime arti savęs.
Tavo galia slypi intymume su savimi, kai nusileidi giliai į savo širdį ir išdrįsti, pasirenki save sutikti, ten kur nori slėptis, nepriimti, gėdytis ir atsisakyti.
Taip, SUTIKTI SAVE.

Ypač tada, kai jautiesi silpna ir negalinti.
Kai esi pavargusi ir netikinti savimi.
Kai jautiesi nevykėlė ir lyginiesi su kitomis, kurios visokios “esnės”.
Kai esi vieniša ir nereikalinga.
Kai jautiesi nesvarbi, nenorima, atstumta ar palikta.
Kai drebi iš pažeidžiamumo ir savo trapumo suvokimo.
Kai guli bejėgiškumo dugne, neturi jėgų ir noro keltis.
Kai atrodo, kad visada buvo sunku, yra sunku ir bus sunku.
Kai gyvenimo našta atrodo nepakeliama.
Kai sutinki savo skausmą, gedulą ar sielvartą.

Tikroji galia, kaip gėlė išauga iš mūsų pažeidžiamumo. Šaknis įleidžia gilyn į mūsų jautrias , sužeistas vietas, kai sutinkam nusileisti į save, įsišaknyti savyje, vidinėje tamsoje, tamsioje žemėje. Tuomet galime atsispirti, stiebtis aukštyn palaikomos savo vidinės žemės.

Vis nepaliauju stebėtis, kaip sukurtas žmogus ir šis pasaulis, kuris talpina ir begalinį trapumą ir begalinę galią viename. Visada kartu jie. Man tai įstabu!

Tavo Galia slypi Švenume sau. Kai priimam savo visas dalis. Priimam savo tempą, ciklus, greitį, poreikius, balsą, vietą.
Kai girdim, kur Gyvenimas mus kviečia dabar ir jam atsiliepiam.
Kai gerbiam savo kūną.
Kai esam sau ištikimos, kai girdim savo Ne ir savo Taip.
Kai sau atleidžiam ir atsiprašom, nes nepavyksta taip, kaip norim, bet mes stengiamės.
Kai gerbiam Gyvenimą, kuris vyksta mūsų kūne, mūsų širdyje.

Tavo Galia slypi Švenume sau, ypač ten, kur mažiausiai norisi įsleisti to švelnumo.

Susigrąžink šią galią! 🦢

Švelniai apkabinu! ❤️

05/03/2026

Kodėl sakau, kad tokiam žmogui sunku gyventi?

Todėl, kad mes neišvengiame nesusipratimų ir jeigu jų neišsiaiškinam, nešamės naštą ant pečių, širdyje, tampame nelaisvi savo viduje.

Mus nuolatos supa santykiai. Mes nuolatos galim kažko nesuprasti, nenuspėti, nepastebėti ir taip įskaudinti kitą žmogų.

Tam, sveikas kaltės jausmas mus kviečia atsiprašyti, pastebėti, kur pasielgėm neteisingai. Tai mus išlaisvina ir užbaigia ciklą, kad nesisuktų galvoje. Taip pat atkuria santykį, bei jį netgi suartina, nes tampa saugu būti, kai abu gali atsiprašyti vienas kito, kai mato, pastebi, rūpi.

Vistik ne visiems žmonėms lengva atsiprašyti, kai kuriems tai jų savivertės klausimas - "jei atsiprašysiu, būsiu silpnesnis, pripažinsiu klaidą".

Po tuo slepiasi įsitikinimas, kad tam, kad būčiau vertas, mylimas - turiu būti neklystantis, tobulas. Tai sunki našta žmogui.

Tu neturi būti tobulas, kad būtum mylimas. Tu gali būti mylimas, kai esi tikras, nuoširdus. Kai atsiprašai, tai rodo, kad esi savo viduje pakankamai saugus, priimantis save, pasitikintis savimi, kad gali pripažinti savo klaidą ir už ją apgailestauti.

Nuoširdus atsiprašymas man yra viena gražiausių susitikimo vietų ryšyje kviečianti į artumą. ❤

01/02/2026

Jau poryt judėsime ir įkūnysime savo vidinius vandenynus ir krantus.

Tyrinėsime stabilumo, atramos, uolos kokybes savyje, kūne, nes tik tada, kai turim atramą mūsų jausmų vandenynui yra saugu reikštis.

Vandenyną aš vadinu jausmus ir emocijas, kurios gali jaustis, kaip kokia stichija ir atrodyti, kad to liūdesio, skausmo ar pykčio yra vandenynas. Tad, mums svarbu išmokti surfinti ant tų bangų, kad nesijaustume esantys maži laiveliai prie cunamio. 🙂

Per kūno pajautimą, judesį, vaizdinius- per susijungsime resursais, tam kad galėtume sutikti daugiau Gyvenimo savyje ❤️ 🌊🌎
🔥

Kviečiu prisijungti į Online patyriminį užsiėmimą! Registracijos nuoroda ant mano Bio ✨
Esi laukiama 💫🌺

Address

Šv. Ignoto G
Vilnius

Website

http://www.autentiskasgyvenimas.lt/

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Psichologė Inga Dirsytė posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Want your practice to be the top-listed Clinic in Vilnius?