24/08/2025
Šiandien gavau mamos laišką: jos penkiametis bijo eiti į darželį, nes vėl negaus "saulytės". Auč.
Mama dalinasi, kad jos vaiko darželyje yra taikoma tokia skatinimo sistema: jei ryto rato metu vaikas pasidalina ką veikė savaitgalį – gauna lipduką saulytę. Iš pradžių tai atrodo visiškai nekaltas žaidimas – vaikai laukia eilės, noriau kalba, grupėje daugiau tvarkos. Ir auklėtoja tikrai siekia visa ko geriausio savo grupės vaikams.
Bet štai kur esmė.
Pirmiausia, kai vaiko elgesį skatina lipdukas, jis mokosi siekti ne pačios prasmės, o atlygio. Jei kalbu – gaunu saulytę, jei nekalbu – nieko negaunu. Vaikas noriai dalinasi įspūdžiais tik tol, kol yra saulytė. Dingsta saulytės – dingsta ir noras dalintis.
Vidinė mūsų motyvacija veikia kiek kitaip. Ji užauga tuomet, kai vaikas supranta, KODĖL verta dalintis – nes jis nori papasakoti, nes jis jaučiasi priimtas ir svarbus savo grupėje. Tada pasidalinimas tampa natūralus ir malonus, o ne pareiga ar bandymas įtikti aukl3tojai.
Antra, uždaresniems vaikams tokia ryto rato tvarka gali tapti rimtu iššūkiu. Ne visi vaikai vienodai geba kalbėti grupėje, ne visi turi drąsos išsakyti mintis garsiai. Kai pasidalinimas tampa sąlyga gauti apdovanojimą, tylintys ar nedrąsūs vaikai ima galvoti, kad su jais kažkas ne taip. Todėl labai labai svarbu suteikti vaikui saugią erdvę – parodyti, kad tylėti irgi yra OK, kad tai priimtina.
Kartais reikia labai nedaug: jautresniam ar tylesniam vaikui leisti nupiešti savaitgalio prisiminimą vietoje žodžių prieš visą klasę, palaikyti vaiką subtiliais žvilgsniais, draugiška šypsena ar tiesiog paklausti kokios spalvos buvo tavo savaitgalis ir kita. Tokie maži, bet labai svarbūs gestai ilgainiui tikrai atveria vaiką kalbėjimui.
Tai jau trečia istorija per pastarąsias dienas, kurioje girdžiu biheivioristinių metodų atspalvį. Ir, žinote, man atrodo, kad šios istorijos mus taip stipriai paliečia todėl, kad daugelis mūsų patys augome su tokiu paskatinimų ir bausmių modeliu. Šiandien mes, kaip visuomenė, esame daug kartų brandesni: daugiau suprantame apie vaikų raidą, jų emocijas bei teises. Todėl žinoma, kad norisi daugiau – norisi metodų, kurie galbūt reikalauja daugiau dėmesio ir laiko, bet padeda augti savarankiškam, sąmoningam ir atsakingam žmogui. Moko vaiką reflektuoti, kas jam tinka, o kas netinka bei nuo mažų dienų padeda jam rasti būdus padėti sau situacijose, kurios jam dabar yra ir, tikėtina, ateityje išliks rimtais iššūkiais.
Ir namuose galime padaryti daug. Vietoje kasdienių klausimų ką valgei? ką veikėte?, dažniau pabandykime paklausti: kas šiandien tau buvo smagiausia, kas nustebino, pradžiugino, kas buvo sunkiausia? arba kada šiandien jauteisi ramus kaip debesėlis? Tokie atviri klausimai moko vaiką kalbėti apie save, suteikia jam žinių apie save ir, žinoma, stiprina jūsų ryšį. O kelionėje namo ar mašinoje pabandykite žaidimą - trys dalykai, kurie šiandien vaikui patiko, ir trys, kurie nelabai – o geriausia, jei dalinatės ir jūs, ne tik vaikas.
Tikra motyvacija auga ne iš saulyčių ir pliusiukų, o iš santykio. Kai vaikas jaučiasi saugus, šiltai priimtas ir išgirstas. Kai jis žino, kad jo žodžiai svarbūs ne todėl, kad reikia gauti saulytės lipduką, o todėl, kad jis čia yra matomas ir reikalingas.
Ir dar viena mintis – viską, kas tinka ar netinka jūsų vaikui, pirmiausia kalbėkimės su auklėtoja. Tikrai ne tėvų chate, o nuoširdžiai su auklėtoja akis į akį. Dažnai vienas pokalbis sukuria daugiau aiškumo ir ramybės, nei ilgos žinutės grupėje.
(Mamos istorija publikuojama su jos leidimu).