Augimo kelias

Augimo kelias Vedu Ergoterapijos užsiėmimus, paremtus DIRFloortime metodu. Tai terapija, kurios tikslas - pagalba visai šeimai.

Per žaidimą, pasitikėjimą ir saugų ryšį padedu šeimoms atrasti autentišką, džiaugsmą teikiantį santykį su savo vaiku.

24/07/2026

Ar žinote, kad tai, ką dažnai vadiname „blogu elgesiu“, gali būti vaiko nervų sistemos siunčiamas signalas?

Šiame video kalbame apie tai, kodėl vaikai ne visada „tyčia neklauso“ ir kodėl kartais mūsų žodžiai jų tiesiog nepasiekia.

Kodėl vaikas gali jūsų negirdėti, nors atrodo, kad tyčia ignoruoja?

Kodėl pykčio metu logika ir argumentai dažniausiai neveikia?

Ką iš tiesų vaikui reiškia „mąstymo kėdutė“ ir kaip tokios bausmės gali paveikti jo santykį su savo emocijomis?

Kodėl svarbiau ne bandyti suvaldyti vaiko pyktį, o suprasti, kas jį sukėlė?

Kviečiu pažiūrėti ir kartu mokytis į vaiko elgesį pažvelgti ne kaip į problemą, kurią reikia ištaisyti, o kaip į signalą, kurį turime išmokti suprasti.

Būkime savo vaikų elgesio detektyvais.

20/07/2026

3 dalis. Kai kantrybės atsargos baigiasi.

Kviečiame pamatyti vaiko akimis ir pastebėti daugiau nei elgesį.

Prekybos centras. Daug šviesų. Daug garsų. Daug taisyklių. Daug lūkesčių.

Vienas vaikas krenta ant žemės ir rėkia. Kitas slepiasi po drabužių stovu.

Suaugusiojo akimis tai gali atrodyti kaip netinkamas elgesys.

Tačiau vaiko viduje vyksta visai kas kita.

ADHD vaikui po ilgos dienos baigiasi vidiniai resursai. Kūnas ir smegenys ieško poilsio, maisto, judesio, greito atlygio. Kai savireguliacijai nebelieka jėgų, emocijos išsilieja taip, kaip tuo metu išeina.

Autistiškam vaikui prekybos centras gali tapti per intensyvus – per daug stimulų, pasirinkimų, pokyčių. Žaislai traukia, nes domina, o pasislėpimas po drabužiais – bandymas susikurti saugesnę, ramesnę erdvę ir susireguliuoti.

Ši serija nėra apie tai, kuris vaikas „elgiasi geriau“.

Ji apie tai, kad tas pats suaugusiųjų matomas elgesys gali slėpti visiškai skirtingas priežastis.

Kai pradedame ieškoti ne kaltės, o prasmės, atsiranda daugiau supratimo. O kartu – ir daugiau galimybių padėti.

Kviečiame pamatyti vaiko akimis ir pastebėti daugiau nei elgesį. 💛

14/07/2026

Kas vyksta vaiko viduje, kai mes matome tik jo elgesį?

Pradedame naują Reels’ų seriją, kurioje tas pačias kasdienes situacijas pamatysite neuroįvairių vaikų akimis.

Pirmoji situacija – ėjimas į parduotuvę.

🧩 ADHD vaikas.
🌈 Autistiškas vaikas.

Iš pirmo žvilgsnio abu gali atrodyti „neklausantys“, „išdykę“, „blogai auklėti“ ar „specialiai erzinantys tėvus“. Tačiau jų elgesio priežastys – visiškai skirtingos.

Šioje serijoje bandysime trumpam sustabdyti vertinimą ir pakviesti išgirsti vidinį vaiko balsą:
Ką jis jaučia? Ką patiria? Kodėl elgiasi būtent taip?

Nes kai suprantame priežastį, atsiranda daugiau kantrybės, empatijos ir mažiau kaltinimų.

Tai nėra instrukcija, kaip „teisingai“ auginti vaiką. Tai kvietimas pažvelgti giliau – ten, kur dažniausiai ir slypi atsakymas.

💬 Parašykite komentaruose – ar norėtumėte daugiau tokių situacijų? Kokias kasdienes situacijas būtų įdomu pamatyti kitose serijos dalyse?

10/07/2026

Šiandien pakalbėkime apie tai, apie ką visuomenėje vis dar bandoma nutylėti arba pateisinti fraze: „Mane mušė ir užaugau normalus“. Pakalbėkime apie fizines bausmes – nuo stipraus diržo iki to „smulkaus“ pliaukštelėjimo per užpakalį ar rankas.

Kas iš tikrųjų nutinka vaikui, kai prieš jį panaudojama fizinė jėga, ir kokį suaugusį žmogų mes taip užauginame? Žvelgiant iš neurobiologijos ir ergoterapijos pusės – pasekmės yra triuškinančios.

Kai tėvai – patys svarbiausi ir saugiausi žmonės pasaulyje – pakelia ranką, vaiko smegenys patiria sisteminę klaidą. Žmogus, kuris turėtų mane saugoti, mane skaudina. Tuo metu smegenyse akimirksniu užveriami visi loginio mąstymo centrai. Įsijungia gilus, primityvus išgyvenimo režimas. Vaikas išmoksta tik vieną taisyklę: pasaulis yra nesaugus, o problemos sprendžiamos jėga.

O dabar pažiūrėkime, kas nutinka, kai šis vaikas užauga. Ką wir matome savo kabinetuose ir suaugusiųjų terapijose?

Pirma. Visiškas emocinio atsparumo ir savireguliacijos trūkumas. Mušimu užaugintas suaugęs žmogus neturi vidinių resursų susitvarkyti su stresu. Gavęs didesnį krūvį darbe ar gyvenime, jis arba emociškai sprogsta (kaip sprogdavo jo tėvai), arba visiškai užsidaro savyje.

Antra. Santykių disfunkcija. Žmogus, kuris vaikystėje meilę patyrė per skausmą, užaugęs pasąmoningai ieškos tokių pačių santykių. Jis arba pats taps smurtautoju, arba toleruos toksišką, žeminantį partnerio elgesį, nes jo nervų sistema nuo mažens buvo užprogramuota: „Mylintys žmonės mane skaudina, tai normalu“.

Trečia. Žema savivertė ir chroniškas nerimas. Šie suaugusieji nuolatos gyvena laukimo režime – kad tuoj kažkas atsitiks, kad jie vėl bus nubausti, kad jie padarys klaidą. Jų kūnas lieka užstrigęs nuolatinėje sensorinėje ir emocinėje įtampoje.

Tęsinys komentare

02/07/2026

Neseniai konsultacijoje kalbėjausi su šeima, kuri pasidalijo didžiuliu nuovargiu: „Vakarais namuose prasideda tikras košmaras. Vaikas tampa nevaldomas, rėkia, ožiuojasi, užmigdyti užtrunka valandas. Atrodo, kad jo savireguliacija tiesiog išsiderino...“
Pradėjome detaliau analizuoti vaiko dienos ritmą. Štai kaip atrodė viena iš praėjusio savaitgalio dienų: ryte – didžiulis, triukšmingas žaidimų kambarys, po to – apsipirkimas prekybos centre su spiginančiomis šviesomis, fonine muzika ir miniomis žmonių, o vakare – dar vienas reikalas mieste.
Tėvams atrodė, kad vaikas tiesiog aktyviai ir smagiai praleido dieną. Tačiau realybė kita: vaiko nervų sistema patyrė masinę sensorinę ataką.
Nervų sistema veikia kaip stiklinė, o kiekvienas stiprus dirgiklis – ryški šviesa, mirgėjimas, nuolatinis triukšmas, aplinkinių srautai – lašina po lašą į ją. Kai stiklinė per dieną prisipildo iki pat viršaus, vakare namuose ji tiesiog persipila. Tai, ką tėvai mato kaip „ožius“ ar pyktį, iš tikrųjų yra visiškas vaiko resursų išsekimas ir sensorinė perkrova. Jis fiziškai nebepajėgia pats nusiraminti.

Nepamirškime: vaiko elgesys vakare dažniausiai yra jo dienos atspindys. Saugokime jų (ir savo) sensorines stiklines.
Ar jūsų namuose vakarai būna ramūs, ar primena sensorinę audrą? Pasidalinkite patirtimi.

22/06/2026

Grįžtate po ilgos dienos ir nusprendžiate: „Užsuksiu į parduotuvę, ramiai pasivaikščiosiu tarp lentynų – pailsėsiu“.
Tačiau realybė kita: grįžtame namo dar labiau išsekę ir sudirgę. Kodėl tai, ką renkamės kaip poilsį, mus iš tikrųjų sekina?
Atsakymas slypi mūsų sensorinėje sistemoje. Prekybos centras yra tikras dirgiklių poligonas:
Rega: Intensyvi fluorescentinė šviesa, tūkstančiai mirgančių pakuočių spalvų ir nuolatinis vizualinis triukšmas.
Kūno balansas: Net idealiai slydžios, blizgios grindys reikalauja iš mūsų kūno papildomo, nesąmoningo mikrostabilizavimo.
Klausa: Kasų pypsėjimas, foninė muzika, ratukų bildesys ir žmonių šurmulys.
Mūsų nervų sistema veikia kaip kempinė. Ji sekundė po sekundės absorbuoja šią sensorinę laviną, sunaudodama milžinišką dalį organizmo energijos.
Kūnui tai tampa intensyviu darbu, o ne poilsiu. Nenuostabu, kad grįžus namo norisi tik tylos ir tamsos.
Ar pastebėjote, kad prekybos centrai iš jūsų atima, o ne prideda energijos? Kaip po jų jaučiasi jūsų vaikai?

20/06/2026

Pirma sesija. Vaikas į žaislų lentyną žiūri iš tolo. Kaskart, kai jo ranka pamažu tiesiasi link kaladėlės, jis staiga sustoja ir meta atsargų, klausiantį žvilgsnį į tėvus. „Ar galiu? Ar nieko nesugadinsiu?“ Kambarį užpildo tylus nerimas, o tėvai išgyvena, kad tik vaikas elgtųsi „gražiai ir ramiai“.
Mano kabinete tai – visiškai natūrali pradžia. Bet tikrasis stebuklas prasideda tada, kai mes leidžiame procesui tekėti savo vaga.
Su kiekvienu atėjimu vaikas pamažu išsilaisvina. Jis pradeda numesti „būti patogiam“ kaukę ir tampa savimi – su savo autentiškomis emocijomis, savo garsiu juoku ir tikraisiais norais.
Penkta sesija. Durys atsidaro ir tas pats vaikas jau drąsiai žengia į erdvę. Jis nebeklausia leidimo paliesti daiktą – jis pats inicijuoja žaidimą, kuria taisykles ir tampa savo paties augimo proceso šeimininku. O šone sėdintys tėvai? Jie jau visiškai ramūs, nes mato laisvą ir pasitikintį savimi vaiką.
Matyti šį virsmą – nuo atsargaus žvilgsnio iki visiškos kūrybinės laisvės – yra didžiausias mano, kaip ergoterapeuto, darbo įvertinimas. Tai ir yra tikrasis, gyvasis „augimo kelias“.
Ar esate pastebėję, kaip saugi aplinka akimirksniu keičia vaiko drąsą?

Address

Verkių G. 5
Vilnius
08218

Website

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Augimo kelias posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Shortcuts

Share

Category