Kuriu vidų. Psichologinis konsultavimas ir dailės terapija

Kuriu vidų. Psichologinis konsultavimas ir dailės terapija Psichologinis konsultavimas ir/arba dailės terapija Vilniuje (arba nuotoliu).

Iš šalies gali atrodyti, kad visi juda pirmyn, kuria, keičia darbus, augina vaikus, keliauja ar įgyvendina svajones, o a...
08/07/2026

Iš šalies gali atrodyti, kad visi juda pirmyn, kuria, keičia darbus, augina vaikus, keliauja ar įgyvendina svajones, o aš… aš kažkur užstrigau. Visi aplink auga, o aš – ne.

Įdomu tai, kad gamtoje liepos mėnuo irgi yra toks keistas metas, kai vieni augalai jau po truputį dovanoja vaisius, o kiti vis dar bręsta, tarsi prašydami palaukti, pakentėti. :)

Kviečiu į vienkartinį grupinės dailės terapijos susitikimą, kuriame per dailės terapijos metodus ir šiek tiek kūrybinio rašymo tyrinėsime savo (ne)augimą. 🌱

Patirties gražiai piešti ar rašyti visai nereikia – svarbiausia čia smalsumas pabūti su savimi kitokioje aplinkoje ir veikloje, tarp naujų žmonių. Dažnai tenka liudyti, kad kai kuriems būtent to ir tereikia, kad naujai pamatytų save ir savo vidinius resursus. :)

Skirta: moterims ir vyrams, besilaukiantiems ir ne, menininkams ir gydytojams, visiems!
Data ir laikas: liepos 23 d., 18:30 val.
Trukmė: apie 1,5 val.
Vieta: Aguonų g., Vilnius
Kaina: 25 Eur / žmogui
Dalyvių skaičius: 6–10 žmonių

Šiais metais daug laiko praleidau studijuodama savivertę — tiek teoriškai, tiek individualių konsultacijų su vaikais met...
11/05/2026

Šiais metais daug laiko praleidau studijuodama savivertę — tiek teoriškai, tiek individualių konsultacijų su vaikais metu. Tai pagalvojau, kad jei jau nemažai valandų praleidau skaitydama knygas, straipsnius ir klausydama podkastų, ir viską bandydama susidėlioti į „o tai ką su tuo daryti realybėje?“…
tai būtų gaila, jei visa tai liktų tik mažoje bendruomenėje. :))

Todėl, palieku čia žinią, kad galiu pravesti ~1,5 val. seminarą, kaip mes, įvairūs suaugusieji, galime auginti vaikų savivertę.

Seminaro tema:
KAIP UŽAUGINTI SAVIMI TIKINTĮ VAIKĄ?
Koks [tėvų/mokytojų/būrelių ar stovyklų vadovų] vaidmuo stiprinant vaikų savivertę

Ko tikėtis? Tas dvi valandas bandau atsakyti į klausimus kas yra (nėra) savivertė, kokios jos siekiame, kaip atpažinti ir “pamatuoti” ją vaikuose be psichologinių instrumentų ir galiausiai, kaip (ir kiek realiai) tam tikra suaugusiųjų grupė gali prisidėti prie savivertės auginimo vaikuose?

Man svarbu, kad seminaras būtų ne tik teorinis, todėl papildžiau jį patyrimais, užduotimis ir „špargalkėmis“, kurias galima išsinešti į kasdieną. :))

Mano patirtis:
Seminarą jau vedžiau paauglių tėvams ir mokytojams, o mėnesio gale gavau kvietimą jį pritaikyti ir vasaros stovyklų vadovams.

Su vaikais ir paaugliais dirbu nuo 2017 m., kai baigiau psichologijos studijas. Per šį laiką savanoriavau „Jaunimo linijoje“, organizacijoje „Ne imti, bet duoti“ bei „Big Brothers Big Sisters“, kelis metus dirbau mokykloje su neformaliu ugdymu ir mentoryste, dvi vasaras buvau stovyklų vadove, kurį laiką dirbau Paauglių psichiatrijos skyriuje, o dabar dirbu mokyklos psichologe. Didelė mano darbo dalis sukasi apie klausimą: kas padeda vaikui ir paaugliui augti su jausmu, kad „aš esu pakankamas“.

💌 Jei aktualu — kviečiu susisiekti asmenine žinute arba el.paštu [email protected]

13/04/2026

Jau nuo tada kiek save prisimenu, man buvo ypač įdomu suprasti kokia aš esu. Pirmi bandymai buvo horoskopai, iš mamos palikto Būrėjos žurnalo. Tada – Panelės žurnalo testukai (čia jau 12os žinojau kokia esu partnerė, savo po 5 metų atsirasiančiam pirmam bernui :)). Vėliau – bibliotekų knygos su testais. Atsiradus internetui – visi įmanomi asmenybės testai. Skaitydavau rezultatus ir… tarsi tikdavo ir svarbiausia patikdavo taip gerai apie save galvoti! Bet kartu lydėjo keistas jausmas – lyg būčiau „imposter“. Kodėl niekas nekalba apie mano gėdas, menkumus, prieštaravimus?

Nors tokie testai man buvo svarbūs, padėjo išmokti stebėti ir reflektuoti save, įsivardinti tam tikrus dalykus ir vertybes, atkreipti dėmesį į tam tikrus atsikartojimus elgesyje, jie niekaip negalėjo sutalpinti mano asmeninės gyvenimo istorijos. Jos sudėtingumo ir kismo.

Adleris neturi sąvokų „asmenybė“ ar „charakteris“ ir, man atrodo, bakalauro studijų laikais, tai galėjo būti pagrindinė priežastis kodėl „nenuėjau“ pas jį iškart. Tuomet man norėjosi kategorijų, apibrėžimų. Norėjosi konkretumo.

Dabar – priešingai. Man atrodo, kad būtent ši perspektyva yra pati sąžiningiausia ir labiausiai įkvepianti galvojant apie save kaip asmenybę.

Jis siūlo neklausti „kas aš esu“, nes tai – tik vienas sakinys tavo gyvenimo istorijoje, gali tis tapti kažkokia konstanta ir užkirsti kelią bet kokiam pokyčiui.

Jis kviečia klausti „kuo aš tampu“. Tai – nenutrūkstanti, nuolat kintanti istorija. Ir, svarbiausia, jos kryptis – kiekvieną rytą mūsų rankose, o ne užrašyta akmenyje. Šita atsakomybė labai gąsdina, bet dar labiau įkvepia!

Jei savęs paklaustum kuo šiandien tampi, koks būtų tavo atsakymas? Ar ši kryptis tave džiugina? Jei ne, visada gali rinktis naują!

Galim į šitą klausimą paieškot atsakymų drauge! Konsultuoju:📍Vilniuje, Aguonų g. arba nuotoliu.

Gali būti, kad dirbi 24/7. Gali būti, kad nedirbi viršvalandžių, bet gyvenime esi apsikrovęs kitomis pareigomis – būtina...
03/04/2026

Gali būti, kad dirbi 24/7. Gali būti, kad nedirbi viršvalandžių, bet gyvenime esi apsikrovęs kitomis pareigomis – būtinai aplankyti ABU tėvus per Velykas, būtinai PAČIAM nuvežti vaiką į būrelį, būtinai sudalyvauti DAR VIENUOSE mokymuose, būtinai TOBULĖTI kaip asmenybei… ir dar kiti „būtinai“.

Neskubėk pamanyti, kad aš laisvabūdė, smerkianti atsakingą žmogų. :) Ne. Aš UŽ atsakomybių pripildytą suaugusio gyvenimą – jos atneša saugumo, įgalina, didina savivertę. Bet pati ilgai buvau pareigų ir atsakomybių spąstuose, nes nesusimąstydavau apie vieną paprastą dalyką: visos pareigos kainuoja resursus.

Net jei pareigų neįvykdai, jas atidėlioji ar atšaukinėji – jos nedingsta. Jos vis tiek „valgo“ smegenų resursus, nes veikia kaip atidarytas „tab’as“ naršyklėje.

Ir… Kai energija nuolat keliauja į „reikia“, jos nebelieka „noriu“. Todėl išeina taip, kad gyvename gyvenimą, kokį reikia, o ne tokį, kokio norime.

Tai gali nesunkiai atpažinti kasdienoje:

Būna, kad santykiuose abi pusės žino, kaip spręsti iššūkius, sudėtingus etapus, žino, kas jiems veikia, žino, kaip padaryti savo žmogų laimingesnį, bet grįžta namo be jėgų. Ir visko, ką žino, – nedaro.

Būna, kad pasižadi sau, atsiradus laisvo laiko išeiti pasivaikščioti į ilgesnį žygį, nueiti ar grįžti iš darbo pėsčiomis. O kai to laiko atsiranda, nebeturi energijos jo išgyventi taip, kaip nori – tada scrollini, žiūri netflixą ir kitaip taupai resursą, kad kitą dieną išgyventum.

Būna, prikapsi idėjų, kurias norėtum įgyvendinti. Ir sukrenta laisvų dienų, net pinigų yra! Bet …. Išdrįsti, veikti, atlaikyti nežinomybę, abejones, galimą nusivylimą - reikia turėti vidinių resursų. Todėl idėja negauna kūno.

Šiandien man prasideda NEBŪTINOS atostogos, į kurias išeinu sąmoningai nusprendusi „apsikarpyti“ pareigas, kad liktų resurso norams. Man smalsu pajusti, kiek gyvybingumo grįžta į gyvenimą, kai atsiranda erdvės nepripildytos pareigomis. 🤗

Kviečiu ir tave apžvelgti ateinančią savo savaitę – kokį vieną „reikia“ galėtum nukirpti? ✂️

19/03/2026

Apie nepriimtas savo dalis dažniausiai kalbame pasitelkdami Jung’o šešėlio sąvoką, bet pabandysiu į tai pažvelgti ir adlerietiškai.

Jei mes stengiamės VISADA būti geri, kantrūs, supratingi, stiprūs, ilgainiui tai reiškia, kad nebūname savimi, nes kitos svarbios mūsų savasties dalys (pyktis, pavydas, silpnumas, nuovargis) mūsų gyvenime neturi vietos.

Adlerio psichologijoje tai galėtume matyti kaip bandymą neigti savo menkavertiškumo patirtį – vidinį „aš negaliu“ arba „aš dar negaliu“ jausmą. Ir vietoj to – kurti save tokį, koks „turėčiau būti, kad mane mylėtų“.

Bet tos dalys yra, jos egzistuoja ir tada pas mus ateina kitais pavidalais – kūniškais pojūčiais, ligomis, vienišumu, kažkodėl nesiklostančiais ilgalaikiais santykiais, paviršutiniškomis draugystėmis, nesėkmėmis darbe ir pan.

Kuo labiau bandome visada būti „tobuli“, tuo mažiau būname tikri.

O tada mus gali erzinti kiti, gyvenantys autentiškiau:�– kažkieno pasitikėjimas savimi gali liesti mūsų nesaugumą�– kažkieno laisvumas – mūsų slopinamus norus�– kažkieno silpnumas – mūsų pačių pažeidžiamumą

Tai nebūtinai reiškia, kad VISI jausmai kitiems yra projekcija. Bet tikrai dažnai kiti žmonės tampa veidrodžiu to, ko savyje dar nematome ar nepriimame.

Psichologinėse konsultacijose mokomės drąsos pažiūrėti ir į tas savo dalis, kurios dar nėra šviesoje, bet kurios visada šalia, nė žingsniu neatsilieka.

📍Psichologinės konsultacijos Vilniuje arba nuotoliu.
Daugiau info: www.kuriuvidu.lt

Šiandien tarp jau kurį laiką vykstančių konsultacijų, įsibėgėjusių „vidinių darbų“, buvo ir vienas pirmas susitikimas – ...
16/03/2026

Šiandien tarp jau kurį laiką vykstančių konsultacijų, įsibėgėjusių „vidinių darbų“, buvo ir vienas pirmas susitikimas – pati pati pradžia. Per kavos pertraukėlę prisiminiau, kad jau kurį laiką notes’uose laukė postas apie pirmą psichologinę konsultaciją.

Pasirodė visai simboliška jį pabaigti ir pasidalinti būtent šį pirmadienį. Gal ką padrąsins pradėti ilgai atidėliotą savo vidinę kelionę? 🤞🏼

📍Susitinkam gyvai Vilniuje arba nuotoliu.
Daugiau info: www.kuriuvidu.lt

Dauguma mano tekstų gimsta iš tyrimų, citatų ir mokslinių šaltinių. Todėl jie gaunasi įtikinantys, bet tokie… akademiški...
14/03/2026

Dauguma mano tekstų gimsta iš tyrimų, citatų ir mokslinių šaltinių. Todėl jie gaunasi įtikinantys, bet tokie… akademiški. 🙃

Šis straipsnis – kitoks. Rašiau ne moksliškai, o žmogiškai. Ne skaičiukais remdamasi, o patirtimi – savo ir tų, kuriuos sutinku terapijoje. Jame – tikros istorijos išgalvotais vardais. Man tai buvo kūrybinė atgaiva! 🫠

Ačiū Miglei – žurnalo redaktorei – ir visai Dailė / Art žurnalo komandai už kvietimą ir pasitikėjimą prisidedant prie šio numerio, skirto menui ir terapijai.

Pati įkėlus postą eisiu gerti kavą ir skaityti Živilės Mičiulytės straipsnio apie kurybą ir psichoanalizę! Dar labai įdomiai skamba Pažinti save (ir kitą) per liaudies dainą, kurį parašė dr. Austėja Agnietė Čepulienė! 🧐☕️

12/03/2026

Vienas iš psichologijos ir psichoterapijos pionierių – Adleris – tikėjo (ir man labai artimas šis jo įsitikinimas), kad viskas žmoguje (jo jausmai, elgesys, mintys, net sveikata) tarnauja vienam tikslui. Niekas žmoguje niekam neprieštarauja, o veikia drauge.

Tai reiškia, kad jei akimirkai sustotum ir įsivertintum gyvenimo aplinkybes, kuriose esi dabar, jos yra tokios, kokių tau reikia tam savo tikslui siekti. Nieko mūsų gyvenimuose nėra nelogiško, net jei mintyse pagalvojai “nu jau aš tokio gyvenimo kaip dabar net priešui nelinkėčiau”🙃

Sudėtingoji dalis ta, kad iki galo to tikslo dažniausiai nežinome. Tiksliai įvardyti ir suprasti, ko visą gyvenimą žmogus siekė, tikėtina, galėtume tik mirties patale.

Beeeet numanyti, šiek tiek apčiuopti savo tikslą – galime.

Pavyzdžiui. Jei žmogaus tikslas – „tik jei nekelsiu problemų, būsiu saugus“, darbe toks žmogus vengia konfliktų, retai ginčyjasi, dažnai sutinka su kitais, net jei viduje galvoja kitaip. Tikėtina, prisiima papildomų darbų, kad tik „nesukeltų bangų“. Auginant vaikus žmogus su tokiu tikslu gali būti labai tolerantiškas, sunkiau nustatyti ribas, nes konfliktai atrodo pavojingi. Su partneriu gali nutylėti savo poreikius, nusileisti, greitai atsiprašyti net ir tada, kai iš tikrųjų norėtų pasakyti: „man tai netinka“.

Šie tikslai susiformuoja dar ankstyvoje vaikystėje kaip kūrybiškas, mūsų pačių išrastas būdas jaustis mylimiems ar saugiems. Dažnai jie lieka nesąmoningi. Tokį tikslą Adleris vadino fiktyviu, nes jis nepasiekiamas! 🫠

Tačiau yra žmonių, kurie tam tikru gyvenimo etapu pajunta: „aš tiek stengiuosi ir vis tiek manęs nemyli, nesupranta“ arba „gyvenimas toks, apie kurį svajojau, ir vis tiek gyvenu nuolatinėje įtampoje“.

Konsultacijose dažnai būtent tą ir tyrinėjame – koks galėtų būti jūsų gyvenimo kryptį formuojantis tikslas. Ir kas jame fiktyvaus, nepasiekiamo. Kartais vien tik priartėjimas prie supratimo jau leidžia gyventi sąmoningiau ir laisviau.

Jei jauti smalsumą patyrinėti savo gyvenimo kryptį – kviečiu į psichologines konsultacijas. ✨

📍Susitinkam gyvai Vilniuje arba nuotoliu.
Daugiau: www.kuriuvidu.lt

Menkavertiškumas ir pranašumas – du labai nesimpatiški žodžiai. Svarsčiau, jei Adleris būtų sugalvojęs jiems „gražesnius...
10/03/2026

Menkavertiškumas ir pranašumas – du labai nesimpatiški žodžiai. Svarsčiau, jei Adleris būtų sugalvojęs jiems „gražesnius“ pavadinimus (pvz., ribotumas ir potencialas), gal jo idėjos šiandien būtų labiau trendy? 🙂

Turbūt, kai jis kūrė savo teoriją, tokie terminai buvo gana neutralūs… Bet šiais laikais jie dažnai įgyja emociškai „įkrautą“ reikšmę. „Menkavertiškumas“ neretai suprantamas kaip gėda ar silpnumas, o „pranašumas“ – kaip arogancija ar dominavimas. Dėl to žmonės kartais iš karto gynybiškai reaguoja į šiuos terminus.

Tačiau iš tikrųjų Adleris kalbėjo apie labai žmogišką ir universalią patirtį.

Pagal jį, visi mes pradedame iš menkumo jausmo. Vaikas gimsta mažas, silpnas, priklausomas nuo kitų. Jis nuolat susiduria su dalykais, kurių dar nemoka, negali, nesupranta. Natūralu, kad šalia suaugusiųjų jis jaučiasi mažiau galintis.

Iš šio patyrimo gimsta motyvacija - noras augti, stiprėti, galėti daugiau.

Šį norą Adleris pavadino pranašumo siekiu. Jis kalbėjo apie du pranašumo tipus – horizontalų ir vertikalų. Horizontalus pranašumas – kai žmogus siekia augti, tobulėti, įveikti SAVO ribotumą. Vertikalus pranašumas – kai žmogus siekia būti aukščiau už kitus. Adleriečiai tiki, kad pirmasis kelias veda į augimą ir bendrystę, o antrasis dažnai – į konkurenciją, įtampą ir vienišumą.

Menkavertiškumas – tai VISŲ startinė pozicija („aš dar negaliu“), o pranašumo siekis – VISŲ variklis („aš mokausi, bandau ir tampu galintis“) .

Nori tapti pranašesniu? 🙃 Laukiu tavęs konsultacijose!

Ne visoms temoms reikia ilgų metų terapijos.Nemaža dalis užklausų, su kuriomis žmonės ateina, yra visai konkrečios ir ga...
05/03/2026

Ne visoms temoms reikia ilgų metų terapijos.

Nemaža dalis užklausų, su kuriomis žmonės ateina, yra visai konkrečios ir gana aiškiai apibrėžiamos. Tokiais atvejais dažnai pakanka psichologinio konsultavimo proceso, kuris paprastai trunka apie 15–20 susitikimų.

Psichologinis konsultavimas nėra greiti patarimai ar „gyvenimo instrukcija“. Tai kryptingas procesas, kuriame ieškome, kaip sunkumai atsirado, kas juos palaiko ir kokių naujų pasirinkimų atsiranda tai supratus.

Jei skaitydama (-as) atpažįsti ir savo galvoje vis suskambantį klausimą – gali būti, kad psichologinis konsultavimas šiuo metu yra ta vieta, kur galėtum pradėti.

📍Susitinkam gyvai Vilniuje arba nuotoliu
Daugiau: www.kuriuvidu.lt

Address

Aguonų Gatvė 5
Vilnius

Website

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Kuriu vidų. Psichologinis konsultavimas ir dailės terapija posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Contact The Practice

Send a message to Kuriu vidų. Psichologinis konsultavimas ir dailės terapija:

Shortcuts

Share

Category