Psichologė Justina Rybakovaitė

09/07/2026

Vasara dažnai siejama su poilsiu, kelionėmis ir gražiausiomis gyvenimo akimirkomis. Tačiau socialiniuose tinkluose matome tik mažą dalį realybės. Už įspūdingų nuotraukų gali slėptis nuovargis, vienišumas, nerimas ar visai kitokia kasdienybė.

Nuolatinis lyginimasis su kitų gyvenimu gali nepastebimai mažinti pasitenkinimą savu ir kelti jausmą, kad kažką praleidžiame.

Dalinuosi savo įžvalgomis straipsnyje apie tai, kodėl vasarą šie jausmai gali sustiprėti ir kaip išlikti arčiau savęs, o ne socialiniuose tinkluose kuriamų lūkesčių.

Skaitykite čia: https://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/psichologija/2026/07/07/news/atrodo-kad-vasara-visi-atostogauja-ir-linksminasi-ekspertai-paaiskino-kodel-socialiniai-tinklai-neparodo-visos-realybes-43072721

O kaip jūs? Ar esate pagavę save lyginant savo vasarą su tuo, ką matote socialiniuose tinkluose?

Ekspertai atkreipia dėmesį, kad socialiniuose tinkluose matome ne visą realybę, o kruopščiai atrinktą jos dalį, todėl tokį turinį svarbu vertinti sąmoningai, rašoma pranešime žiniasklaidai.

03/06/2026

Kodėl nepakeičiau darbo anksčiau? Kodėl likau tame santykyje? Kodėl su visu tuo taiksčiausi? Kodėl nepradėjau sportuoti? Kodėl taip pasielgiau? Kodėl… Kodėl… Kodėl..?

Tavo versija, kuri dabar skaito šį tekstą, atsirado ne todėl, kad tų patirčių nebuvo , o būtent per jas. Kiekvienas sunkus sprendimas, kiekvienas nusivylimas, kiekvienas kartas, kai manei, jog suklydai, kažko išmokė. Kartais ne visada iš karto, o tik po metų ar kelių.

Kabinete dažnai matau žmones, kurie kalbėdami apie save ,,praeityje’’ yra tokie griežti sau… Tarsi anuometinis jų „aš" būtų buvęs naivus, silpnas, kvailas ir taip toliau. Tuomet tiesiog norisi paklausti: o kiek tas žmogus tada žinojo? Kiek turėjo patirties? Ką matė ir suprato tuo metu?

Tai buvo žmogus, kuris dar nežinojo to, ką žino dabar. Žmogus, kuris dar nebuvo išmokęs pamokų, kurias gyvenimas vėliau vis tiek išmokė. Žmogus, kuris bandė priimti geriausią sprendimą iš to suvokimo, kurį tuo metu turėjo.

Galima su atjauta (ne gailesčiu) žiūrėti į savo praeitį ir kartu pripažinti, kad kai kurių dalykų nebenorėtum kartoti. Viena kitam neprieštarauja.

Jei galėtum grįžti atgal ir ištrinti visas savo klaidas, kartu ištrintum ir visą jų atneštą išmintį. O tada neliktų ir žmogaus, kuriuo tapai.

Ta ankstesnė tavo versija padarė vieną dalyką. Ji atvedė tave čia.

Atsigręžk į save.
Justina 🫶

14/05/2026

„Iš esmės viskas gerai. Tiesiog nežinau, kodėl negaliu atsipalaiduoti.“

Aukštai funkcionuojantis nerimas (angl. high-functioning anxiety) nėra oficiali diagnozė. Bet dirbdama su klientais matau, kad šis modelis pasikartoja taip dažnai, jog jau seniai nustojau abejoti jo egzistavimu.
Jo esmė – neatitikimas tarp išorės ir vidinės būsenos.

Į mano kabinetą ateina žmogus, kuris sako:
„Nežinau, ar man tikrai reikia čia būti, nes iš esmės viskas gerai. Objektyviai neturiu kuo skųstis. Turiu darbą, santykius, hobius, šeimą.“

Ir iš pirmo žvilgsnio taip ir atrodo - atsakingas, kompetentingas, tas, kuriuo galima pasikliauti, disciplinuotas. Aplinkiniai jį mato kaip stiprų ir puikiai susitvarkantį žmogų.

Bet pokalbiui įsibėgėjus atsiranda visai kita istorija:
✔ vakare nepavyksta išsijungti, nors kūnas jau pavargęs
✔ naktį pabunda, o galvoje iškart ima suktis darbai, ryto susitikimai, nepabaigti reikalai
✔ kartais atsikelia su tokia įtampa krūtinėje, kad nebeaišku, ar tai panikos ataka, ar tiesiog būsena, prie kurios jau priprato
✔ prieš kiekvieną svarbesnį susitikimą mintyse repetuoja, kas gali nepavykti
✔ stengiasi būti gera mama ar tėvu, rūpestingu partneriu, patikimu kolega, geru draugu ir dar rasti laiko sau… o kai bent viena sritis pradeda strigti, atsiranda jausmas, kad vis tiek daro nepakankamai
✔ pagyrimus ar komplimentus sunku priimti, nes viduje kyla mintis: jei iš tikrųjų mane pažinotų geriau, gal taip negalvotų (imposterio sindromas)
✔ pasiekimai pasitenkinimo atneša tik trumpam, nes dėmesys greitai persikelia į tai, ko dar trūksta

Toks gyvenimas nesusiformuoja „vakar“. Ir dažniausiai žmogus puikiai funkcionuoja tol, kol kūnas nusprendžia, kad nebegali tylėti: nemiga, nerimo ar panikos atakos, įtampa krūtinėje, spaudimas, nuolatinis nuovargis net pailsėjus, virškinimo problemos, galvos skausmai, kuriems gydytojai neranda priežasties.

Išoriškai gerai funkcionuoti dar nereiškia jaustis gerai viduje.

Atsigręžk į save.
Justina 🫶

04/05/2026

Kaimynų katinas sunaikino mano tujas, paversdamas vazonus savo asmeniniu SPA ir tualetu…
Ir, tiesą sakant, dabar jau galiu būti jam šiek tiek dėkinga 😄

Rezultatas:
6 nudžiuvusios tujos
250+ litrų keičiamos žemės
100+ kg akmenų
6 nauji sodinukai, 8 prikelti gyvenimui
ir vienas patenkintas (dabar jau mažiau) katinas.

Galėjau pykti. Galėjau eiti aiškintis. Galėjau skaičiuoti nuostolius ir moralinę žalą.

Bet katinas tiesiog vedamas instinktų. Tikrai neturėjo prieš mane asmeninės vendetos.

Vietoj konflikto galima rinktis saulę, gryną orą, gerą nuotaiką, ,,komandinio darbo’’ stiprinimo užsiėmimą ir visai rimtą workoutą.

Nešiodama žemių maišus galvojau, kad tiek metų crossfito ir varžybinės patirties visgi nenuėjo veltui. Kūnas prisimena ne tik jėgą ir ištvermę, bet ir nusiteikimą.

Ta pati aplinkybė gali tapti didžiuliu stresu. Arba netikėtai gera diena.

Ne visada galime pasirinkti, kas nutinka. Bet tikrai dažnai galime pasirinkti, ką su tuo darome ir kaip reaguojame.

Katinas ir toliau laimingai gyvena šalia… O tujos dabar naujos ir apsaugotos sunkiais akmenimis, džiugina 😄

Tiesiog kartais žiūrėkim į dalykus paprasčiau 🫶

28/04/2026

VENGIMAS LAIKO UŽSTRIGIME

“What you resist, persists.” (Priskiriama C. G. Jung)

Tai, ko bandai išvengti, niekur nedingsta.
Jei nesusitinki, pradeda valdyti tavo sprendimus, santykius, pasirinkimus ir gyvenimo kryptį.

3 žingsniai, kuriuos gali išbandyti:

✔️Įvardink emociją, kurios vengi. Ne abstrakčiai “blogai jaučiuosi”, o konkrečiai: baimė, liūdesys, gėda, pyktis.
✔️Užrašyk, kaip bandai jos išvengti. Permąstymas, užimtumas, atidėliojimas, įtikimas kitims (people pleasing), atsitraukimas…
✔️Pastebėk modelį. Kiekvienas vengimo būdas tą emociją sustiprina.

Sekantį kartą, kai pastebėsi vengimą, sustok. Paklausk savęs: gal šį kartą galiu pasirinkti naujai?

Atsigręžk į save.
Justina 🫶

15/04/2026

▫️Dažnai tau nereikia dar daugiau analizės. Tau reikia pradėti elgtis kitaip. Jei jau supranti savo situaciją ir modelius, nesibaigiantis analizavimas tampa labai patogia vieta slėptis nuo pokyčio.

▫️Sprendimo vengimas irgi yra sprendimas. Tai nereiškia, kad lieki neutralioje pozicijoje. Tai reiškia, kad renkiesi, jog viskas liktų kaip yra arba leidi situacijai nuspręsti už tave. Gyvenimas vyksta toliau, tik be tavo krypties.

▫️Nemažai tavo įveikos strategijų kažkada turėjo prasmę, dabar tau kenkia. Tikėtina, jos padėjo išgyventi vaikystėje. Tačiau tai, kas padėjo anksčiau, dabar laiko tave įstrigusį ir nutolusį nuo savęs. Laikytis jų iš įpročio kainuoja daugiau nei padeda.

▫️Tu jau žinai atsakymą. Jis tau tiesiog nepatinka, nes yra nepatogus. Tai, ką vadini nežinojimu, dažnai yra žinojimas, su kuriuo nesutinki. Klausimas ne “ką daryti”, o ar esi pasiruošęs tai padaryti.

▫️Lauki, kol būsi pasiruošęs. Tiesa ta, kad pasiruošęs praktiškai niekada nebūsi. Motyvacija, žinios ir aiškumas stiprėja per darymą, ne per laukimą.

▫️Sakai, kad tau svarbu santykiai, bet lauki, kol kitas pasikeis. Negali kontroliuoti kito žmogaus. Gali kontroliuoti tik tai, ką toleruoji ir kiek ilgai.

▫️Sakai, kad nori pokyčio, bet renkiesi tai, kas pažįstama. Ne todėl, kad negali kitaip. Todėl, kad pažįstama yra saugiau nei ištoleruoti pokyčio neapibrėžtumą.

Kur atpažįsti save? Su kuo nesutinki? Pasidalink.

Atsigręžk į save 🫶
Justina

09/04/2026

TRŪKUMAS FORMUOJA PRASMĘ

Vos tik gauni, ko nori, atsiranda naujas „reikia”.
Naujas „bus gerai, kai...”
Naujas „kai tai turėsiu, viskas stos į vietą...”

Ir taip žaidimas tęsiasi. Trūkumas niekad nedingsta. Jis tik keičia formą.

❓Koks dalykas šiuo metu tavo gyvenime atrodo, kad pakeis viską?

Pasidalink su žmogumi, kuris nuolat jaučia, kad dar nepakanka.

Atsigręžk į save.
Justina 🫶

29/03/2026

IŠORĖJE SĖKMĖ. VIDUJE BAIMĖ ATSIPALAIDUOTI.

Išoriškai tai atrodo kaip disciplina, tikslai, ambicija, sėkmė. Esi tas, kuris pasirodo, padaro, nesustoja, retai kažką meta.

O viduje dažnai visai kitoks patyrimas… Ne motyvacija varo į priekį, o nuolatinė, tyliai veikianti BAIMĖ. Vidinis balsas, kuris sako:

,,Neprarask kontrolės... neatsipalaiduok... varyk stipriau, neatsilik... neįsipatogink... bet kuriuo metu viskas gali pasikeisti…’’

Tai dažnai matau tarp sėkmingų, daug pasiekusių žmonių. Jie kenčia viduje, tačiau sunkiai leidžia sau atsiverti, pasidalinti, kaip iš tikrųjų jaučiasi. Nes pripažinti, kad sunku, tolygu pralaimėti.

Dažniausiai toks veikimo modelis susiformuoja dar ankstyvose gyvenimo patirtyse (taip taip vaikystėje), kai emocinis saugumas nebuvo pastovus. Kai reikėjo greitai prisitaikyti. Kai nebuvo į ką atsiremti. Kai reikėjo ,,susitvarkyti, susikontroliuoti’’.

Vidinė sistema išmoko, kad atsipalaiduoti yra nesaugu. Kad saugumas yra sukuriamas per pastangas, kontrolę ir gebėjimą būti žingsniu priekyje.

Ilgainiui tai tampa tarsi IDENTITETO dalis. Kitiems pavyzdinis ,,high-performeris’’, o viduje apsimetinėjimo jausmas.
Tai ne tik mintys. Tai vidiniai modeliai, kurie įsirašė į nervų sistemą.

Todėl vidinė sistema niekad NEATSIPALAIDUOJA.
Todėl net SĖKMĖ neatneša palengvėjimo.
Todėl jautiesi UŽSTRIGĘS išgyvenimo režime.

Pažįstama?

Pokytis neatsiranda per dar daugiau disciplinos. Jis atsiranda tada, kai tavo kūnas pradeda patirti, kad pagaliau saugu nebegyventi iš baimės.

Atsigręžk į save.
Justina 🫶

25/03/2026

Tu žinai, kas yra ribos.
Skaitei. Klausei. Supranti teoriškai.

Ir vis tiek, kai ateina momentas pasakyti „NE", kažkas viduje suaktyvėja.
Pradedam aiškinti. Švelninti. Atsiprašinėti. ,,Vynioti’’.

,,Aš labai labai atsiprašau, tiesiog šiuo metu visko vyksta labai daug ir aš labai blogai jaučiuosi, kad negalėsiu, bet tikiuosi, kad tu nepyksi ant manęs… Dar kartą atsiprašau… Tikiuosi suprasi…’’

Tai ne riba.
Tai prisitaikymas, derybos ir kito, bet ne savo, emocijų reguliavimas.

Aiški riba nėra nemandagumas. Ji nereikalauja paaiškinimų. Ji nereikalauja šypsenos.

„Ne." „Nedalyvausiu." „Man tai netinka."

Brėžiant ribą, kūnas reaguoja. Tai normalu.
Diskomfortas nėra ženklas, kad darai kažką netinkamai. Tai ženklas, kad mokaisi nebeprisitaikyti ten, kur nebereikia.

Kartais būsi nepatogus. Kartais kažkas nusivils. Ir tai normalu.
Kito žmogaus reakcija nėra tavo atsakomybė.

SVARBIAUSIA:
Ribos saugo santykį.
Nuoskaudos jį griauna.