19/07/2026
Socialinėje erdvėje nemažai pasisakymų apie tai kas yra svarbiau - kūnas ar smegenys ir bendrai apie įvairias psichoterapijas, ar terapijų formas…
Žmogaus negalima padalyti į „smegenis“ ir „kūną“. Smegenys gyvena kūne, o kūnas nuolat kalbasi su smegenimis. Emocijos nėra vien galvoje, kaip ir kūno pojūčiai nėra vien kūne - visa tai yra vienos integruotos sistemos veikla. Todėl kalbant apie traumą, gijimą ar psichoterapiją, vis mažiau prasminga klausti, kas svarbiau,- smegenys ar kūnas. Kur kas prasmingiau klausti, kaip ši vientisa sistema prisitaiko prie patirties ir kaip, gavusi naujų saugumo patirčių, ji gali keistis. Būtent šį žmogaus vientisumo supratimą vis labiau patvirtina ir šiuolaikinis neuromokslas, įkūnyto pažinimo ir psichoneuroimunologijos tyrimais.
Šia tema šiandien savo įžvalgomis ir peržvelgdamas, kiek plačiau ir istorinį kontekstą, dalijasi LKPA narės Greta Vaitkutė ir Aidana Lygnugarytė-Grikšienė.
“Skirtingų epochų autoriai aprašo tuos pačius reiškinius skirtinga kalba. Wilhelm Reich pirmasis sistemingai aprašė charakterio ir raumenų šarvo ryšį. Trygve Braatøy ir Aadel Bülow-Hansen klinikinėje praktikoje pastebėjo, kad kvėpavimas, laikysena ir lėtinis raumenų tonusas yra glaudžiai susiję su žmogaus emociniu gyvenimu. Dirbdama Aadel institute, Gerda Boyesen ieškojo teorinio paaiškinimo šiems klinikiniams stebėjimams ir taip padėjo pamatus biodinaminei psichologijai.
Šiandien, praėjus keliems dešimtmečiams, neuromokslas suteikia kitą kalbą tiems patiems reiškiniams. Antonio Damasio išryškino kūno signalų (interocepcijos) reikšmę emocijoms ir sąmoningam patyrimui. Stephenas Porgesas paskatino naujai pažvelgti į autonominės nervų sistemos reikšmę saugumo ir socialinio ryšio patyrimui, nors kai kurie jo polivagalinės teorijos aspektai tebėra aktyvių mokslinių diskusijų objektas. Karlas Fristonas pasiūlė aktyviosios inferencijos ir prognozuojančių smegenų modelį, o Lisa Feldman Barrett parodė, kad emocijos nėra vien automatinės reakcijos – jos formuojasi smegenims nuolat interpretuojant kūno signalus ankstesnės patirties kontekste.
Prie šio paveikslo prisideda ir šiuolaikiniai afektinio neuromokslo bei atminties tyrimai. Jaakas Panksepp pabrėžė evoliuciškai senų emocinių sistemų svarbą, o Joseph LeDoux parodė, kad grėsmės mokymasis ir sąmoningas baimės išgyvenimas nėra tas pats procesas. Atminties rekonsolidacijos tyrimai (Karim Nader, Bruce Ecker ir kt.) leidžia geriau suprasti, kodėl nauja emocinė patirtis terapijoje gali iš esmės pakeisti anksčiau susiformavusius emocinius modelius, o ne vien išmokyti geriau juos kontroliuoti.
Todėl neatrodo, kad reikėtų rinktis tarp teiginių „trauma yra kūne“ ir „viską sukuria smegenys“. Smegenys pačios yra kūno dalis. Kalbame apie vieną integralią biopsichosocialinę sistemą, kurioje nuolat vyksta abipusė komunikacija tarp smegenų, autonominės nervų sistemos, endokrininės sistemos, imuninės sistemos ir viso kūno. Trauminė patirtis keičia ne vien prisiminimus ar įsitikinimus – ji gali paveikti kvėpavimo modelius, raumenų tonusą, autonominį reguliavimą, interocepciją, dėmesį, lūkesčius ir būdus, kuriais smegenys prognozuoja aplinką bei organizmo būseną.
Todėl ir gijimas gali prasidėti iš įvairių taškų – nuo saugaus terapinio santykio, nuo naujo patyriminio išgyvenimo, nuo kognityvinio prasmės perkonstruavimo, nuo emocijų reguliavimo, nuo darbo su kūnu ar jų derinio. Skirtingos psichoterapijos mokyklos gali naudoti skirtingus metodus, tačiau tikėtina, kad jos veikia persidengiančius neurobiologinius procesus: didina saugumo patyrimą, plečia tolerancijos langą, gerina autonominės nervų sistemos reguliaciją, skatina neuroplastiškumą ir leidžia palaipsniui atnaujinti anksčiau adaptyvius, bet dabar jau nebefunkcionalius apsauginius modelius.
Manome, kad šiandien vis mažiau svarbu, kuri mokykla buvo „teisi pirmoji“. Kur kas įdomiau matyti, kaip skirtingos tradicijos, remdamosi skirtingomis teorijomis ir kalba, vis dažniau susitinka prie tų pačių žmogaus funkcionavimo dėsningumų. Mūsų nuomone, nėra vienos krypties pergalė – tai ženklas, kad mūsų supratimas apie žmogų tampa vis labiau integruotas.”
