Psichologė Jurga Dapkevičienė

Psichologė Jurga Dapkevičienė Esu psichologė psichoterapeutė,
konsultuoju individualiai, vedu paskaitas ir seminarus, rašau tekstus. Apie žmogų – paprastai, aiškiai, gyvai

Savaitgaliui ir vasarai artėjant, džiaugsiuos sulaukusi pasidalinimų - kas ką skaitote.Ir aš dalinuosi. Šios knygos gali...
29/05/2026

Savaitgaliui ir vasarai artėjant, džiaugsiuos sulaukusi pasidalinimų - kas ką skaitote.

Ir aš dalinuosi. Šios knygos gali užtekti ilgam - stora. Ir nors lengvai skaitoma, joje daugybė veiksmingų idėjų, įdomių įžvalgų, platūs ir gilūs kultūriniai kontekstai, nuorodos į kitus tekstus.

Tik pavadinimas gal ne visai tikslus. G. Mate apie priklausomybes pasakoja ne tai, kad "iš arti", bet "iš vidaus".

Jis ne tik dalinasi savo, kaip gydytojo patirtimi, dirbant su giliai priklausomais asmenimis žalos mažinimo programose. Jis asmeniškai pasakoja apie juos ir apie save - kaip priklausomą asmenį.

Mate atvirai atskleidžia priklausomybės užkulisius ir neviltį, kai iš tikrųjų jie užima visą sceną, net jei išoriškai to nematyti. Kaip gali nutikti pvz. darboholizmo ar liguistos melomanijos atveju. Pasak autoriaus, "nesvarbu, kiek vertinga ir svarbi veikla, žmogus gali su ja išvystyti priklausomybe grįstą ryšį."

O ką jūs skaitote?..

Turbūt visi girdėjote posakį – „Gerais ketinimais kelias į pragarą grįstas“?..Bet iš tikrųjų – ne.„Kelias į pragarą grįs...
26/05/2026

Turbūt visi girdėjote posakį – „Gerais ketinimais kelias į pragarą grįstas“?..
Bet iš tikrųjų – ne.

„Kelias į pragarą grįstas ne ketinimais, o ketinimų stoka“ (Gabor Maté).

Impulsyvios, iš emocinio sužadinimo kylančios instinktyvios reakcijos tampa veiksmais anksčiau, negu susiformuoja ketinimas – sąmoningas, kryptingas ir tikslingas pasiryžimas siekti rezultato.

Kai nėra jokios pauzės tarp stimulo ir reakcijos, žmogus atsisako savo laisvės svarstyti, spręsti ir rinktis.

Norint pasinaudoti laisva valia, labai svarbu išmokti apmąstyti emocijas ir iš jų kylančius impulsus. Tam pasitarnauja savo pojūčių, jausmų, minčių ir impulsų stebėjimas bei fiksavimas. Tai galite atlikti kelis kartus per dieną tiesiog stabtelėdami ir sutelkdami dėmesį į save.

Dar geriau, jei reguliariai rašysite dienoraštį, o prieš veikdami paklausite savęs: ko noriu?.. Ko siekiu?.. Kokia šio judesio prasmė?..

Savistaba, kurioje būname susilaikydami nuo veiksmo, pamažu padeda išplėsti laisvės erdvę.

Kai nepagražindami ir nenuneigdami įsisąmoniname ir priimame savo menkavertiškumą, polinkį į įsižeidimą, nuoskaudą ar troškimą valdyti ir keisti kitus – kai pabūname su galimomis impulsyvaus veiksmo pasekmėmis ir suderiname jas su savo tikslais – galime pasirinkti taip nebesielgti. Nes (tikėtina) atrasime nesuderinamą prieštarą.

Nuneigtas menkavertiškumas, pavydas ir pyktis dažniausiai prasiveržia kitų nuvertinimu, kaltinimu ir priekaištais – į aukos poziciją ir tikrą pražūtį vedančiais judesiais.

Dienoraštis gali tapti ir veiksmingu vidinės tuštumos liudytoju.

Jeigu negalite nieko ar beveik nieko pasakyti apie SAVO DIENĄ, tikėtina, kad ji užsipildys faktais, kolektyviniais kontekstais, paviršutiniškais jų vertinimais ir... kitais žmonėmis, kuriems ir priskirsite savo psichikos turinius.

O vis dėlto gerai būtų viską susigrąžinti SAU – jei tik norite būti laisvi. Širdies gilumoje visi to norime.

Ar jūsų dienos pilnos jūsų gyvenimo? O gal dominuoja kolektyviniai įvykiai, bendrinės reakcijos bei vertinimai?

Foto: broliai Černiauskai

Šimtametis psichiatras ir psichoanalitikas Otto Kerneberg, žydų pabėgėlis iš Austrijos, duodamas interviu tinklalaidei „...
09/05/2026

Šimtametis psichiatras ir psichoanalitikas Otto Kerneberg, žydų pabėgėlis iš Austrijos, duodamas interviu tinklalaidei „Taz Q***r Talk“, dalinasi įžvalgomis visiems laikams ir amžiams aktualiomis temomis. Jis kalba apie lytinį ir seksualinį tapatumą, potraukį, skirtingas meilės rūšis ir vertybes.
Nuostabu, kokie skirtingi deriniai čia gali susidaryti ir kaip nelengva viską suderinti.

Nors tradicinė psichoanalizė ilgai idealizavo heteroseksualumą, kaip siekiamybę ir aukščiausią vystymosi pakopą, Kernberg pabrėžia, kad tiek homoseksualumas, tiek heteroseksualumas gali būti sveikas arba sutrikęs, brandus arba infantilus. Esminis rodiklis čia – ne „kas su kuo“, o ryšio kokybė ir branda.

Brandą autorius apibrėžia kaip gebėjimą asmeninį, privatų gyvenimą sklandžiai įtraukti į platesnį bendruomeninį, socialinį lauką, nesukeliant konfliktų ir destrukcijos.
Juk visais laikais buvo žmonių, kurie rado būdų išreikšti save, nereikalaudami iš kitų žiūrėti ir matyti, pripažinti, patvirtinti ir palaikyti. Radikalūs protestai ir reikalavimai iš kitų dažniausiai remiasi į vengimą susidurti su savo abejonėmis ir netikrumu...

Įdomiai nuskambėjo ir pastebėjimas apie aseksualumą: tikėtina, kad tai nesėkmingai susiklosčiusios ankstyvosios raidos pasekmė, neturinti genetinio ar organinio pagrindo. Ši būklė gali būti keičiama, jei žmogus nori praplėsti ir praturtinti savo gyvenimą.

Kernbergas kalba itin atvirai, nevengdamas pasidalinti net tuo, kas sunkiai dėliojasi į žodžius. 2006 m. palaidojęs žmoną, jis pats susirgo depresija. Gydėsi, lankė terapiją, kuriai baigiantis, būdamas 72-ejų, vėl įsimylėjo.

– Bet ar dar ne per anksti?.. – kėlė klausimą.
– O kaip manote, kiek laiko dar turite?.. – juokaujant, bet ir iš tikrųjų atrėmė terapeutas.

2007 m. Kernberg vėl vedė ilgametę kolegę ir šeimos draugę, moterį, kurios atžvilgiu buvo išvystęs tėvišką, globojančią poziciją.
Ir štai – vėl startas su visomis galimybėmis naujai susidėlioti savo jausmų žemėlapį...
Būna gi gyvenimas po gyvenimo 😊
O jūs ką įdomaus klausėte ir girdėjote?..

Foto: broliai Černiauskai

Mitologas Josephas Campbellas pasakoja apie akmens amžiaus iniciacijų ritualus. Tarp jų mini ir tokį: paaugusiam berniuk...
06/05/2026

Mitologas Josephas Campbellas pasakoja apie akmens amžiaus iniciacijų ritualus. Tarp jų mini ir tokį: paaugusiam berniukui tėvas dovanoja paršelį. Vaikas juo rūpinasi, pamilsta, prisiriša. O kai šis užauga – berniukas privalo savo augintinį paaukoti ir pats dalyvauti jį skerdžiant.

Skamba žiauriai?.. Tačiau tai nėra mokymas žudyti. Tokiu būdu vaikas mokomas ištverti netektį ir aukoti, prisiimti atsakomybę už gyvybės ir mirties ciklą, įveikti komforto troškulį.

Atsisakyti priklausomybės ir nubrėžti sau ribas niekada nebuvo paprasta. Šiuolaikinė visuomenė nebesiūlo ritualų, kurie padėtų įtvirtinti suaugusio žmogaus tapatumą, todėl siela jų ieško pati.

Žmonės patys savanoriškai ieška sunkumų: kopia į kalnus, bėga maratonus ar mina dviračiais šimtus kilometrų... Priartėdami prie savo galimybių ribos, pajuntame gyvenimo trapumą, tikrovės didybę bei žiaurumą, o kartu – ir savo galią ištverti.

Žvilgsnis mirčiai į akis, net ir simbolinis, tampa skiepu prieš regresą – norą tiesiog įsipatoginti, vartoti ir atsiduoti nesibaigiantiems malonumams.

Ar galėtumėte paskersti paršelį?..
Ar pastebite savyje regreso trauką ir siekį gyventi tik malonumais?.. O gal kaip tik – esate įsitraukę į niekaip nesibaigiančius iššūkius, kurie tampa tik dar viena priemone pabėgti nuo tikros brandos ir stabilaus įsipareigojimo?..

Foto: Marius Rumpis

- Ko norėtum motinos dienos proga?.. - klausia vaikas.- Sutvarkykit virtuvę ir savo kambarius, - atsakau.- Oi, tai gal g...
02/05/2026

- Ko norėtum motinos dienos proga?.. - klausia vaikas.
- Sutvarkykit virtuvę ir savo kambarius, - atsakau.
- Oi, tai gal geriau gėlių puokštę ar tortuką- kažką realistiškesnio.

:)

Gyvenimas yra trapus ir mirtinai pavojingas. Pasauliui verčiantis, išgyvenant pažeidžiamumą ir nerimą, žmonės trokšta mo...
02/05/2026

Gyvenimas yra trapus ir mirtinai pavojingas.
Pasauliui verčiantis, išgyvenant pažeidžiamumą ir nerimą, žmonės trokšta motiniško prisilietimo – palaikymo, šilumos, paguodos.

Motinų šaukiasi ne tik vaikai. Jų šaukiasi visi – kenčiantys, senstantys, mirštantys. Net mūšių užgrūdinti kariai.

Kad ir kas nutiktų, visų žvilgsniai krypsta į motinas. Retkarčiais jos apdovanojamos proginiais žiedais ir netgi medaliais, pamaloninamos sausainiukais ir pyragiukais, bet kur kas dažniau kritikuojamos, moralizuojamos, gėdinamos ir kaltinamos. Ypač jei vaikui kas nors nutinka, jei jam nesiseka, jei jis klysta ar serga. Netgi tada, kai jis tiesiog yra kitoks - nepatogus.

Patys vaikai taip pat dažniau savo pyktį ir nepasitenkinimą išlieja mamai. Juk iš jos, kaip iš savaime esančios, visada tikimasi daugiau. Visi žino jos pareigas ir įsivaizduojamas neišpasakytas galias, pamiršdami, kad mama – tai atskiras žmogus. Su savo privalumais ir trūkumais, pomėgiais ir polinkiais, užduotimis ir sunkumais. Ji gyveno iki vaikų. Ji gyvens jiems išėjus.

Motinoms irgi reikia mamų.
Motiniško glėbio ilgesys ypač stiprus, jei šito gėrio pritrūko vaikystėje, ir žmogus neišmoko pats savęs besąlygiškai priimti ir palaikyti.
Paradoksalu: išgyvenus tokį badą, vėliau norisi primygtinai „maitinti“ kitus, duodant jiems tai, ko pačiai trūko.

Tokia laikysena vargina ir sekina. Ji gali trukdyti vaikams bręsti ir patiems prisiimti atsakomybę.

„Nenoriu, kad mano vaikas jaustųsi taip, kaip aš...“ – sako pernelyg atsakingos ir jautrumo savo poreikiams stokojančios, viską vaikams atiduodančios mamos.

O vaikai ir nesijaučia. Kartais netgi priešingai – tarpsta, bujoja, randa vis daugiau momentų, kuriuose mama galėtų pasitempti, paaugti. Jie prisiveisia augintinių, susiranda darbelių ir užduotėlių, kurie vaikams pabodus, gula ant motinų pečių.
"Aš negaliu palikti ir nesirūpinti" - sako mama. Ir, rodos, jokio galo savęs dalinimui.

Motina - kaip nualinta žemė, paskutinius syvus atiduodanti bręstantiems vaisiams. O juk jai reikia atsigauti ir pailsėti, leisti sau pačiai būti su tuo, kas išauga natūraliai ir spontaniškai, nieko nesiekiant ir nesistengiant, be jokių „tu privalai“, „taip reikia“, o „taip negalima“.
----
„Žinai, mama, galėjai ir švelniau pasakyti“ – į nepatogią pastabą atkreipia dėmesį mano sūnus.
Jis visiškai teisus. Iš tiesų galėjau. Jei tik nuo pat pradžių būčiau buvusi jautresnė ir švelnesnė pati sau.

O kur jūsų erdvė, kurioje galite pailsėti ir pabūti pačios sau – natūraliai ir spontaniškai?.. Kur jūsų atgaivos ir kurortai?.. Kur jūsų jautrios ir švelnios vidinės mamos – jums pačioms, vienintelėms?..

Su motinos diena, brangiosios. Neįsivaizduoju, kaip išgyvenčiau, jei jūsų nebūtų.
AČIŪ, kad esat.

Foto: broliai Černiauskai

Žinia apie mirtį – visada netikėta. Tai nebūtinai perkūnas iš giedro dangaus. Tai tiesiog žaibas.  Nesvarbu, koks buvo d...
26/04/2026

Žinia apie mirtį – visada netikėta. Tai nebūtinai perkūnas iš giedro dangaus. Tai tiesiog žaibas.

Nesvarbu, koks buvo dangus. Net jei buvo liūtis ir žinojai.
Žaibas vis tiek užima kvapą. Akimirksniu viskas nušvinta ir tampa visiškai aišku.
Po tokio akinančio blyksnio, net prieblanda - kaip aklina tamsa.

Kad ir kiek kartotųsi, prie žaibų nepriprasi. Jie neduos užmigti – žadins, vers krūpčioti, sukrės savo didybe.
Paradoksalu, tačiau mirusieji, bent iš pradžių, tampa ryškesni ir gyvesni, jų nebūtis persmelkia kiaurai. Pats tampi tarsi mirtimi gyvas. Kartais – mirtinai išgąsdintas – taip, kad nebegali nei valgyti, nei miegoti – nieko. Tik būti.

Mirties kaip žaibo persmelkta būtis nublanksta ir aptemsta. Tarsi gyvybė akimirkai būtų apsireiškusi didžiausioje pilnatvėje – prieš patį paslaptingiausią pasikeitimą.

Mirusieji taip stipriai būna nebūdami, kad kartais – nepakenčiama. Jiems būtinai reikia surasti vietos.

Kai žaibuoja, mums reikia pastogės – saugios vietos, kurioje galėtume sustoti, pabūti ir išlaukti kol viskas nusės ir nurims, kol liūtis liausis ir viskas susigers.
Susidūrus su mirtimi – irgi. Tenka ieškoti vietos savo mirusiajam ir būti su juo tol, kol jis pilnai įsikurs viduje – mūsų pačių širdy.

Neskubėkite per liūtį. Bėgantieji – sušlaps, stovintieji – irgi. Tačiau tik pastarieji išliks orūs. Jie patirs daugiau ir išgyvens pilniau. Jei tik surizikuos ir išdrįs.

Ar jums yra pavykę sustoti per liūtį?..

Priimu ateinančius, laukiu ieškančių.

Foto: Marius Rumpis

Kiekvienas žmogus - dovana.Jis duotas tau ir tu jam duotas. Net jei tai vienai valandai, o ypač jei vienai valandai... B...
22/04/2026

Kiekvienas žmogus - dovana.

Jis duotas tau ir tu jam duotas. Net jei tai vienai valandai, o ypač jei vienai valandai... Buvau Rietave pristatyti savo knygos "Pabaigų menas"... Ir mes tą valandą tikrai išgyvenome.

Ačiū visiems, kurie atėjo ir gyveno tą valandą kartu, viskuo pasidalindami 💞Negalėčiau užmiršti, net jei muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas nebūtų prifotografavęs.

Pačių atviriausių fotografijų neviešinu - tik sau pasidžiaugiau, bet jei kam nors ir tiek pasirodys perdaug, parašykite AŽ.

Čia ir dabar – viskas gerai, net jei kažkas ir žlunga.Atsidavimas akimirksniui – taktika, atsidavimas dienai – strategij...
16/04/2026

Čia ir dabar – viskas gerai, net jei kažkas ir žlunga.

Atsidavimas akimirksniui – taktika, atsidavimas dienai – strategija.

Ar pavyksta?..
Ar esate ištikimi savo akimirkoms?
Ar neišduodate savo dienų?

Foto: Emilija Pusvaškytė

Address

Vytenio Gatvė 53/1
Vilnius
LT-03209

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Psichologė Jurga Dapkevičienė posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Contact The Practice

Send a message to Psichologė Jurga Dapkevičienė:

Shortcuts

Share

Category