02/05/2026
Gyvenimas yra trapus ir mirtinai pavojingas.
Pasauliui verčiantis, išgyvenant pažeidžiamumą ir nerimą, žmonės trokšta motiniško prisilietimo – palaikymo, šilumos, paguodos.
Motinų šaukiasi ne tik vaikai. Jų šaukiasi visi – kenčiantys, senstantys, mirštantys. Net mūšių užgrūdinti kariai.
Kad ir kas nutiktų, visų žvilgsniai krypsta į motinas. Retkarčiais jos apdovanojamos proginiais žiedais ir netgi medaliais, pamaloninamos sausainiukais ir pyragiukais, bet kur kas dažniau kritikuojamos, moralizuojamos, gėdinamos ir kaltinamos. Ypač jei vaikui kas nors nutinka, jei jam nesiseka, jei jis klysta ar serga. Netgi tada, kai jis tiesiog yra kitoks - nepatogus.
Patys vaikai taip pat dažniau savo pyktį ir nepasitenkinimą išlieja mamai. Juk iš jos, kaip iš savaime esančios, visada tikimasi daugiau. Visi žino jos pareigas ir įsivaizduojamas neišpasakytas galias, pamiršdami, kad mama – tai atskiras žmogus. Su savo privalumais ir trūkumais, pomėgiais ir polinkiais, užduotimis ir sunkumais. Ji gyveno iki vaikų. Ji gyvens jiems išėjus.
Motinoms irgi reikia mamų.
Motiniško glėbio ilgesys ypač stiprus, jei šito gėrio pritrūko vaikystėje, ir žmogus neišmoko pats savęs besąlygiškai priimti ir palaikyti.
Paradoksalu: išgyvenus tokį badą, vėliau norisi primygtinai „maitinti“ kitus, duodant jiems tai, ko pačiai trūko.
Tokia laikysena vargina ir sekina. Ji gali trukdyti vaikams bręsti ir patiems prisiimti atsakomybę.
„Nenoriu, kad mano vaikas jaustųsi taip, kaip aš...“ – sako pernelyg atsakingos ir jautrumo savo poreikiams stokojančios, viską vaikams atiduodančios mamos.
O vaikai ir nesijaučia. Kartais netgi priešingai – tarpsta, bujoja, randa vis daugiau momentų, kuriuose mama galėtų pasitempti, paaugti. Jie prisiveisia augintinių, susiranda darbelių ir užduotėlių, kurie vaikams pabodus, gula ant motinų pečių.
"Aš negaliu palikti ir nesirūpinti" - sako mama. Ir, rodos, jokio galo savęs dalinimui.
Motina - kaip nualinta žemė, paskutinius syvus atiduodanti bręstantiems vaisiams. O juk jai reikia atsigauti ir pailsėti, leisti sau pačiai būti su tuo, kas išauga natūraliai ir spontaniškai, nieko nesiekiant ir nesistengiant, be jokių „tu privalai“, „taip reikia“, o „taip negalima“.
----
„Žinai, mama, galėjai ir švelniau pasakyti“ – į nepatogią pastabą atkreipia dėmesį mano sūnus.
Jis visiškai teisus. Iš tiesų galėjau. Jei tik nuo pat pradžių būčiau buvusi jautresnė ir švelnesnė pati sau.
O kur jūsų erdvė, kurioje galite pailsėti ir pabūti pačios sau – natūraliai ir spontaniškai?.. Kur jūsų atgaivos ir kurortai?.. Kur jūsų jautrios ir švelnios vidinės mamos – jums pačioms, vienintelėms?..
Su motinos diena, brangiosios. Neįsivaizduoju, kaip išgyvenčiau, jei jūsų nebūtų.
AČIŪ, kad esat.
Foto: broliai Černiauskai
