Erdvė jausti

12/06/2026

Onkologinė liga ir gydymas pakeičia ne tik kūną. Jie paliečia mūsų santykį su savimi, su laiku, su žmonėmis ir gyvenimu apskritai.
Po gydymo gali būti, kad:
🌿 kūnas nebeturi tiek jėgų, kiek anksčiau;
🌿 veidrodyje matote kiek kitokį save;
🌿 greičiau pavargstate;
🌿 į kūno pojūčius, simptomus reaguojate jautriau ir budriau;
🌿 nebe taip skubate ir nebe taip norite visiems įtikti;
🌿 nebeatidėliojate savo gyvenimo ir Jums svarbių dalykų;
🌿 jautriau reaguojate į neteisybę, triukšmą ar tuščius pokalbius;
🌿 labiau vertinate paprastus dalykus - rytinę kavą, pasivaikščiojimą, artimo žmogaus apkabinimą.

Kartais sunkiausia būna ne pats gydymas, o susitaikymas su tuo, kad negrįžote į tą žmogų, kuriuo buvote anksčiau. Tačiau galbūt Jūsų užduotis nėra sugrįžti? Galbūt tai net neįmanoma? Galbūt neturite savęs spausti būti tokiu, koks buvote prieš ligą?
Galbūt Jūsų užduotis - susipažinti su savimi iš naujo.
Su žmogumi, kuris praėjo per baimę ir nežinomybę. Su žmogumi, kuris išmoko vertinti gyvenimą kitaip. Su žmogumi, kuris tapo jautresnis, išmintingesnis, stipresnis - jei kartais vis dar jaučiasi trapus ir pažeidžiamas.
Leiskite sau gedėti to, kas pasikeitė. Ir kartu pastebėti tai, kas jumyse užaugo.
Nereikia skubėti tapti „tokiu kaip anksčiau“. Jūs neprivalote įrodyti, kad esate stiprus. Neprivalote visada būti dėkingi, pozityvūs, laimingi ar nušvitę.
Pakanka būti savimi. Tokiu, koks esate šiandien.
Su randais. Su naujomis ribomis. Su nauja išmintimi.
Ir su švelnumu sau.
❤️ Psichologinis gijimas prasideda tada, kai nustojame kovoti su pasikeitusiu savimi ir pradedame jį priimti.

10/06/2026

Vajetau, koks klausimas?!?! Jį išgirdus man visada norisi giliai atsidūsti - iš to sunkumo, kiek ten po juo telpa visko: spaudimo sau nejausti, nuovargio bandant ieškoti atsakymo, kurio nėr, pykčio ant savęs ir pasaulio, kad nėr kokio stebuklinio mygtuko pergyvenimo sistemai viduje išjungt.

Nu bet pabandykim į jį atsakyt, nes tai vienas iš dažniausių klausimų, kurį girdžiu konsultacijų, grupių ar seminarų metu. Jį užduodami žmonės tikisi kažkokios technikos, kuri padės nustoti nerimauti.
Bet pradžia yra ne ten. Pradžia - nuo labai paprasto klausimo:
Kur šiandien investuoju savo energiją - ten, kur galiu veikti, ar ten, kur negaliu nieko pakeisti?
Nes daugiausia mūsų energijos sudegina ne problemos ir nerimai. Ją sudegina nuolatinis galvojimas apie tai:
ką pagalvos kiti, kodėl kažkas elgiasi vienaip ar kitaip, kas bus po mėnesio ar po metų, ar viskas pavyks, kodėl gyvenime kažkas vyksta ne pagal planą?!

Mes bandome kontroliuoti tai, kas nuo mūsų nepriklauso. O tada nebelieka jėgų tam, kas priklauso.

Susirgęs onko liga žmogus gali valandų valandas galvoti: „Kodėl susirgau?“ Bet atsakymas dažnai nieko nepakeičia. O energija, kurią išleidžia šiam klausimui, galėtų būti skirta pasivaikščiojimui, poilsiui ar pokalbiui su artimu žmogumi. Galima nesustabdomai suktis sūkury: “Kokie bus tyrimo rezultatai?” - ir susipainioti noro kontroliuoti tuos tyrimo rezultatus pančiuose, nors kontrolės tame nėr, o po to sūkurio minčių - jau ir jėgų pasirūpinti savimi, kur kontrolė yra, nebebėra. Sukam galvą, ką kiti apie mus pagalvos, ir beveik nusisukam tas galvas, tačiau kitų nuomonės apie mus - visiškai jų galvose ir kontrolėj.

Viena moteris po ilgų kovų su savo mintimis pasidalino: „Kai nustojau kiekvieną dieną kovoti su mintimi, kad viskas turėjo būti kitaip, atsirado daugiau jėgų gyventi tuo, kas yra dabar.“

Kai pagauni save pergyvenant, sustok ir paklausk:
Ar aš galiu kažką padaryti šioje situacijoje?
Jei gali - veik, ženk žingsnį. Jei negali - paleisk.
Taip, tai nėra lengva. Bet būtent čia prasideda vidinė ramybė. Ne tada, kai gyvenime nebelieka problemų. O tada, kai nustoji savo energiją atiduoti ten, kur neturi jokios įtakos.

Apkabinu

08/06/2026

Birželio 9 ir 16 dienomis vyks du mano vedami užsiėmimai nuotoliu Mažeikių miesto bei rajono gyventojams. Tikiu, kad dar galima užsiregistruoti. Parašykite ar paskambinkite nurodytais kontaktais 💙

🎗️ Mažeikių rajone startavo Onkologinių ligų prevencijos bendruomenėje modelio projektas!

Mažeikių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biure pradėtas įgyvendinti projektas, skirtas gyventojų sveikatos raštingumo stiprinimui, sveikos gyvensenos įgūdžių ugdymui bei emocinės gerovės gerinimui.

📅 Birželio 1 d. įvyko pirmasis projekto dalyvių susitikimas, kurio metu buvo pristatytos projekto veiklos, užsiėmimų tvarkaraštis, specialistų komanda bei aptarti dalyvių lūkesčiai ir poreikiai.

🥗 Birželio 2 d. vyko pirmieji mokymai, kuriuos vedė „Gydanti lėkštė“ įkūrėja Ingrida Kuprevičiūtė. Dalyviai gilino žinias apie sveikos mitybos reikšmę onkologinių ligų profilaktikai ir mitybos svarbą susirgus onkologine liga. Aptarti sveikatai palankūs mitybos principai, maisto produktų pasirinkimas bei praktiniai sprendimai, padedantys stiprinti sveikatą ir gerinti savijautą.

🧠 Birželio 3 d. abiejų projekto grupių dalyviai gilina žinias tema „Streso valdymas ir emocinė pusiausvyra“. Užsiėmimus veda dr. Eglė Urbutienė – klinikinė ir medicinos psichologė, besispecializuojanti psichoonkologijos srityje. Dalyviai susipažįsta su streso ir nerimo valdymo principais, emocinės pusiausvyros išsaugojimo būdais bei praktiniais metodais, padedančiais stiprinti emocinį atsparumą.

🤝 Projektas suburia įvairių sričių specialistus ir suteikia galimybę gyventojams ne tik gauti patikimų žinių, bet ir praktiškai mokytis, dalintis patirtimi bei stiprinti savo sveikatą bendruomenėje.

💙 Sveikata – tai ne tik fizinė savijauta. Tai ir žinios, emocinė pusiausvyra, bendruomenės palaikymas bei drąsa rūpintis savimi kiekvieną dieną.

08/06/2026

Žmonės pamirš žodžius, kuriuos jiems pasakėte. Bet prisimins jausmą, kaip šalia Jūsų jautėsi.

Šią mintį visada kartoju, kai manęs klausia: „O ką pasakyti žmogui, netekusiam artimojo?“, „Ką pasakyti draugui, kuris ką tik sužinojo onkologinės ligos diagnozę?“, „Kokius žodžius parinkti, kad nepakenkčiau?“

Mes labai dažnai susikoncentruojame į žodžius. Ieškome teisingų frazių, tinkamų sakinių, stebuklingų žodžių, kurie numalšintų skausmą, suteiktų vilties ar bent trumpam palengvintų naštą. Tačiau tiesa ta, kad tokių universalių žodžių nėra.

Nėra vieno sakinio, kuris išgydytų sielvartą po netekties. Nėra frazės, kuri panaikintų baimę išgirdus diagnozę. Nėra tobulo atsakymo į žmogaus skausmą.

Visiškai nesvarbu, ką jūs virpančiu balsu pasakysite. Galbūt susipainiosite. Galbūt nerasite tinkamų žodžių. Galbūt ištarsite tik: „Aš nežinau, ką pasakyti.“ Ir dažnai to daugiau nei pakanka.

Nes sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis žmonėms labiausiai reikia ne jūsų išminties. Ne patarimų. Ne pozityvaus mąstymo pamokų. Jiems reikia jūsų buvimo.
Jūsų rankos ant peties. Jūsų apkabinimo. Jūsų nuoširdaus ir tikro žvilgsnio. Jūsų virpančio, netobulo balso. Jūsų tylos, kurioje nereikia apsimetinėti, kad viskas bus gerai.

Kartais didžiausia dovana, kurią galime duoti kenčiančiam žmogui, yra ne žodžiai, o drąsa likti šalia jo skausmo. Nebėgti. Netaisyti. Negelbėti. Tiesiog būti.
Po metų ar penkerių žmogus greičiausiai nebeatsimins, ką tiksliai jam pasakėte tą sunkią dieną. Tačiau jis prisimins, ar šalia jūsų galėjo verkti. Ar galėjo bijoti. Ar galėjo būti pavargęs nuo spaudimo sau būti stipriam. Ar jautėsi matomas, girdimas ir ne vienas.

Todėl kitą kartą, kai bijosite, kad nežinote, ką pasakyti, prisiminkite: svarbiausia ne tobuli žodžiai. Svarbiausia - žmogus, kuris pasilieka šalia ❤️

07/06/2026

1 istorija. Tėčio dienos rytas. Vyras išlekia pabėgioti. Aš su mažium vartausi lovoje. Girdžiu virtuvėje vyksta garsus veiksmas. Kažkas plauna keptuvę. Kažkas į ją jau muša kiaušinius. Kavos pupelės su griausmu malasi ir gaminama kava. Ateinu pažiūrėt, nes kaitlentė vis pypsi. O ten ir ornamentais sudėlioti pjaustyti bananai. Ir vandens tėčiui įpilta. Apie viską pagalvota iki smulkmenų. Tėčio dienos pusryčiai pagaminti tom mažom, bet augančiom rankutėm yra stebuklinga meilė. Meilė savo tėčiui.

2 istorija. Kol džiaustau skalbinius, vyras žiūri su vaikais filmuką, pakritęs ant sofos. Tą akimirką suprantu ir pavydžiai priimu, kodėl tėčiai visada bus vienu žingsniu pirmiau smagumų ir pramogų lenktynėse. Kol mes, mamos, džiaustom skalbinius, tėčiai žiūri filmukus su vaikais. Mintyse sau duodu pažadą, dažniau save “padžiauti” ant sofos šalia jų.

3 istorija. Savo tėčiui aš ir labai mėgdavau gaminti kavą. Dar prieš tėčio dieną eidavau ieškoti į žvejų parduotuves tų visų blizgių ir guminių žuveliokų. Niekada nieko apie juos nesuprasdavau, rinkdavau pagal grožį. Užsimerkus aš vis dar prisimenu jo santūrią šypseną veide ir džiaugsmą apžiūrint tuos mano išrinktus žvejybai reikalus. Niekada nepasakydavo: kokią čia nesąmonę išrinkai?! Niekada nesužinojau, ar kokią žuvį su jais yra pagavęs.

4 istorija. Mano vedamas seminaras mamoms ir šeimoms, netekusioms savo vaikų. Kalbėjomės apie skausmą ir meilę, apie gedėjimą, apie ryšį, kuris niekada nesibaigia. Viena mama klausėsi jo nuotoliu, garsiai kambaryje, norėjo, kad ir vyras klausytų, bet jis pasirinko žaisti kompiuteriu netoliese. Staiga jis prapliupo raudoti. Tėtis, netekęs savo vaiko, nutildęs tą begalinį skausmą tyloje, uždaręs savyje, raudojo balsu…Leido tam skausmui pagaliau pasirodyti…Leido tą meilę savo vaikui ir ilgesį nuplauti ašaromis…

Šios istorijos visos kalba apie tėčius, bet dar labiau - apie meilę, jų ir jiems, kuri dažnai reiškiasi tyliai. Kartais taip tyliai, kad gali susipainioti - lyg jos gal mažokai?! Bet ne žodžiai toje meilėje svarbiausi, ją pajausti gali per sėdėjimą kartu ant sofos, kamuolio spardymą, priimantį žvilgsnį, pagamintus pusryčius, nutildytą raudą, neišsakytos meilės gniužulą gerklėje.

03/06/2026

Mintys iš 7 val. kelio 🌿
Vilnius-Mažeikiai-Vilnius

31/05/2026

„Nežiūrėkit į mane chrizanteminėm akim.“

Šia mintimi pasidalijo stovyklos, skirtos onkologinės ligos patirtį išgyvenantiems žmonėms, dalyvė. Ir ji man labai įstrigo.

Chrizantemos mūsų kultūroje dažnai siejasi su laidotuvėmis. Su atsisveikinimu ir pabaiga.
Todėl „chrizanteminis žvilgsnis“ - ne apie gėles. Tai apie tai, kaip kartais pažvelgiama į žmogų, išgirdus jo vėžio diagnozę. Tarsi jis jau būtų tapęs ne žmogumi, o savo liga. Tarsi jo gyvenimą jau būtų ištikęs mirties nuosprendis.

Tačiau vėžys šiandien nebėra mirties nuosprendis.
Nes medicina pažengė toliau, nei dažnai leidžiame sau suvokti. Nes daugelis onkologinių ligų šiandien sėkmingai gydomos. Nes vis daugiau žmonių po gydymo grįžta į darbą, kuria, keliauja, myli, susilaukia ir augina vaikus - GYVENA pilnavertį gyvenimą.

Nes statistika, procentai, išgyvenamumo prognozės nėra apie konkretų žmogų, apie jo lemtį. Už kiekvienos diagnozės stovi unikali istorija, o ne iš anksto parašyta pabaiga.

Kai žmogus pasako, kad serga vėžiu, jam dažniausiai nereikia gailesčio. Nereikia to sunkaus, liūdno žvilgsnio, nuo kurio pačiam pasidaro dar sunkiau.
Jam reikia, kad matytumėte jį.
Tą patį žmogų. Su jo svajonėmis, charakteriu, pomėgiais, humoro jausmu ir planais.
Žmogų, o ne diagnozę. Žmogų, o ne ligą. Gyvenimą, o ne mirtį.
Todėl galvoju - šitame nuostabiai gražiame žydėjimo laike -o jeigu vietoj chrizanteminių akių būtų alyvinės ar bijūninės? ❤️

Alyvos ir bijūnai man apie pavasarį. Žydėjimą. Naują pradžią. Stebuklą. Grožį. Pasididžiavimą. Gilų įkvėpimą. Akimirką, trapią, bet tuo pačių galingą, kurią norisi stabdyt, savyje išlaikyt kuo ilgiau.
Žiūrėti alyvinėmis/bijūninėmis akimis galėtų reikšti tikėjimą, kad net sunkiausia gyvenimo patirtis nėra vien apie netektį, skausmą. Kartais ji tampa kvietimu sustoti. Permąstyti. Atrasti save iš naujo. Galbūt daugiau nebeatidėlioti gyvenimo. Galbūt išmokti priimti pagalbą. Galbūt pasakyti tai, ko ilgai nedrįsome. Galbūt pražysti. Galbūt paaugti.
Ne kiekviena diagnozė tampa dovana. Ir niekas neprivalo joje ieškoti prasmės. Bet kiekvienas žmogus nusipelno, kad į jį būtų žiūrima ne chrizanteminėmis, o alyvinėmis/bijūninėmis akimis.
Su viltimi, pagarba, tikėjimu gyvenimu 💜

21/05/2026

Jau artėjantį antradienį kalbėsiu jautria, širdį veriančia tema - kaip gyventi toliau po vaiko netekties?

Kalbėsime apie jausmus išgyvenant netektį.
Apie kaltę gyventi toliau.
Apie meilę, kuri niekur nedingsta.
Apie begalinį skausmą ir kaip jame išbūti.
Apie tai, kad gyventi toliau ≠ pamiršti.

Džiaugiuosi, kad vakaro metu kartu drauge bus ir kunigas Ričardas Doveika bei mano draugė, sąmoningo kvėpavimo instruktorė Agnė Zinkevičiūtė.

Daugiau apie vakarą galite sužinoti bei užsiregistruoti TUK TUK Širdele ❤️

Pasidalinkite su tais, kam ši tema gali būti aktuali ir svarbi šiuo metu. Dalyvauti galima ne tik gyvai, bet ir nuotoliu ❤️

20/05/2026

Kadangi mano trys vaikai šiandien buvo priedangose, tikiu, jie grįš namo su daug klausimų, nerimo, nežinomybės. Tai aš jau ruošiuos vakaro pokalbiui, gal ir Jums padės kelios mintys pasiruošti.

❤️ Man atrodo, svarbiausia, kalbėtis ir neignoruoti to, kas vyko, neapsimesti lyg niekur nieko ar perdėtai pozityviai raminti, nors pačių vidus dreba.

❤️ Kalbėti ramiai ir paprastai. Čia labai padės mums patiems kvėpavimas ir pauzės. Vaikams svarbiausia ne visos detalės, o suaugusiojo ramybė. Trumpai paaiškinti: „Buvo perspėjimas, todėl žmonės ėjo į saugesnę vietą - priedangas. Kariuomenė ir visos kitos šalies institucijos iš karto reagavo ir rūpinosi mūsų saugumu. Atsakyti į klausimus, kurie vaikui kyla. Jeigu nežinai kažkurių atsakymų, taip ir atsakyti - nežinau, bet pasidomėsiu, atsakysiu vėliau.

❤️ Leisti jausmams būti. Jei vaikas išsigandęs, nesakyk „nėra ko bijoti“. Geriau: “Suprantu, kad baisu.“ “Aš irgi jaučiau įtampą.“ Kai vaikas jaučiasi suprastas, išgirstas, jo kūnas rimsta.

❤️ Grąžinkite saugumo jausmą per artumą ir rutiną.
Apkabinimas, ramus balsas, pasaka prieš miegą, šilta vonia, vanduo, mėgstamas žaislas ar įprasti maži ritualai padeda nervų sistemai suprasti: „dabar esu saugus/-i“.

Vaikams saugumo jausmą pirmiausia kuria ne informacija, o mūsų buvimas šalia ❤️ Tai šiandien, kai susitiksim po dienos, būkim ypatingai arti 🌿

20/05/2026

Visiems šiandien nerimas šoko į viršų, gavus žinutes dėl drono grėsmės. Aš žinutės negavau, bet mane nerimas pasigavo kelyje į mokymus Kupiškyje, nes darželio ir mokyklos tėvai iš karto sureagavo, ar vaikai vedami į priedangą.

Sėdėdama jau Kupiškyje ir žiūrėdama į upės tėkmę bei sningančius obelų žiedlapius, greit surašiau 3 paprastus žingsnius, ką daryti, kad nerimas sumažėtų ir pastiprėtų saugumo jausmas.

Apkabinu