30/07/2026
Mažiau nei trys valandos iki vidurnakčio.
Kažkur užmačiau, kad šiandien – Draugystės diena.
Ir pagalvojau... Kartais tarp visų darbų, šeimos, vaikų ir nesibaigiančių reikalų atrodo, kad draugėms mano gyvenime lieka tas pusvalandis iki vidurnakčio.
Apmaudu. Ir truputį liūdna.
Visos mes užsisukusios savo gyvenimuose. Štai bandome trise susiderinti savaitgalį - tiesiog pirtelėje pabūti, pasikalbėti. Pradėjome ieškoti liepą. Radome... spalio pabaigoje.
Jopšikmat.
Prieš kelias dienas pamačiau praleistą draugės skambutį. Perskambinau. Sunerimusiu balsu klausiu:
– Kas nutiko?
O ji visiškai ramiai:
– Nieko. Tiesiog norėjau paklausti, kaip gyveni.
Ir supratau, kad šiandien paprastas skambutis jau tapo kažkuo ypatingu.
Tarp socialinių tinklų, žinučių ir širdelių ant nuotraukų tas nuoširdus „Kaip tu laikaisi?“ skamba visai kitaip.
O gyvi susitikimai... Jie išvis tampa prabanga. Kad ir tie pusryčiai ar kava drauge.
Dažnai susitikimai su draugėmis vyksta kartu su vyrais, vaikais, telefonais ir visais kitais gyvenimo priedais. Kas antras sakinys nutraukiamas. Pokalbis lieka neužbaigtas.
Kaip išsiskyręs užtrauktukas ant mylimo bliuzono.
Lyg ir dar yra. Bet nebe taip.
Ir vis tiek kažkaip labai norisi tikėti, kad draugystei nereikia ypatingų progų. Jai kartais užtenka vieno skambučio. Vienos kavos. Vieno vakaro pirtelėje. Ar tiesiog to paprasto klausimo:
„Kaip tu iš tikrųjų gyveni?“
Kol dar ne pusvalandis iki vidurnakčio. Net jei ir pusvalandis iki vidurnakčio.
Mano mielos draugės, kurios esate šiose nuotraukose ir ne, myliu Jus. Jaučiu, kad pribrendo koks nors grand moteriškių vakarėlis!
