Erdvė jausti

14/09/2026

Besimuistant pirmadienyje prisiminiau knygoje “Meditacijos mirtingiesiems” skaitytas mintis apie gyvenimo problemas.

Gyvenimas yra nesibaigianti problemų virtinė. Tai iškilus dar vienai problemai stebėtis kaip ir nėra ko.
Nustebinti gali nebent jos mastas. O tai, kad naujų problemų atsiranda kone kas valandą - čia jau tiesiog gyvenimo dalis.

Vieną išsprendi - atsiranda kita. Kartais dar nespėji išspręsti pirmos, o jau turi tris naujas. Ir, panašu, tas sąrašas niekada nebus tuščias. Nors mes kartais dar naiviai tikimės, kad o gal and egzistuoja tokia beprobleminė realybė ☺️

Ir jei prisijaukinam tą mintį, jog visada bus ką paspręsti, spręsti, mokytis priimti (net jei tai netikėtai prapliupęs lietus belaukiant autobuso ar akimis nubėgusi pėdkelnė), vis labiau atrodo, kad gyvenimo kokybę lemia ne problemų nebuvimas. Greičiau tai, kaip į jas reaguojame.

Ne kiekviena problema verta nervų. Ne kiekvieną reikia išspręsti šiandien. Ir tikrai ne kiekvienai verta atiduoti tiek energijos, kiek ji iš mūsų prašo.

Užduotis toje probleminėje realybėje tokia iš pažiūros visai paprastutė, bet anos vis mokomės ir mokomės. Be išimties VISI ⬇️

Susitvarkyk su tuo, ką gali pakeisti, priimk tai, ko šiandien pakeisti negali, ir judėk toliau.

Nes rytoj vis tiek bus naujų problemų🙂

Mažesnių ar didesnių. Duokdiev, kad mažesnių ir labiau sutvarkomų.

Linkėjimai iš mano probleminės visatos į Jūsų problemines visatas ✨

11/09/2026

Iš šios savaitės pokalbių su onkologine liga sergančiais žmonėmis ir jų artimaisiais bene skaudžiausiai manyje liko šie žodžiai.

Juos išgirdo moteris, kurios vyras susirgo onkologine liga. Ji artimam žmogui pasakė, kad jai labai baisu. Kad neramu dėl vyro. Dėl to, kas jų laukia. Dėl ateities, kuri staiga tapo tokia neaiški.

Atsakymas buvo:
„Ką čia prisigalvoji?! Tau tik siaubo scenarijus kurti?“

Kartais taip reaguojame ne todėl, kad mums nerūpi.
Kito žmogaus baimę gali būti labai sunku išbūti. Ypač kai ji susijusi su sunkia liga, netekties galimybe, nežinomybe -dalykais, kurių negalime sutvarkyti vienu patarimu ar nuraminimu.

Svetima baimė gali pažadinti ir mūsų pačių baimę. Bejėgiškumą. Norą kuo greičiau grąžinti viską į tvarką.
Todėl sakome:
„Negalvok apie blogiausia.“
„Viskas bus gerai.“
„Nereikia prisigalvoti.“
„Mąstyk pozityviai.“

Dažnai norime nuraminti žmogų. O iš tiesų bandome nuraminti ir save.

Tačiau tam, kuris bijo, tokie žodžiai gali nuskambėti visai ne kaip nuraminimas, bet:
Tavo baimė per didelė.
Tu kažkaip nenormaliai reaguoji.
Tavo jausmams čia nėra vietos.
Apie tai su manimi nekalbėk.

Ir tada prie baimės dėl mylimo žmogaus ir jo ligos prisideda dar vienas labai sunkus jausmas - vienišumas savo baimėje.

Žmogui, kurio artimasis susirgo vėžiu, nereikia „kurti siaubo scenarijų“, kad būtų baisu. Jo gyvenime jau atsirado reali grėsmė, daug nežinomybės, tyrimų, laukimo, klausimų, į kuriuos šiandien galbūt niekas negali atsakyti.

Baimė tokioje situacijoje nėra nenormali. Tai natūrali, žmogiška reakcija į grėsmę. Ir nebūtinai ją reikia kuo greičiau panaikinti.

Kartais didžiausia pagalba yra ne įtikinti žmogų, kad jis neturėtų bijoti. Kartais užtenka pasakyti:
„Suprantu, kad tau labai baisu.“
„Aš esu šalia.“
„Gali man apie tai kalbėti.“

Mes neprivalome turėti žodžių, kurie panaikintų kito žmogaus baimę. Nes jų tiesiog nėra. Bet galime būti žmogumi, šalia kurio nereikia BIJOTI VIENAM 💙

Bijokim drauge, bet ne atskirai 🫶

01/09/2026

Su Rugsėjo 1-ąja! Jus ir Jūsų mylimukus!
Surašiau linkėjimus sau ir Jums - mums visiems 💙
Su meile ir švelnumu 💙
Išėjo saldžiai, bet taip šį vakarą norisi 💙

31/08/2026

Šiemet nenoriu atsisveikinti su vasara vardindama, ko nespėjau. Noriu prisiminti, ką patyriau.

Ir Jūsų atsakymai man priminė, kad tai, ką verta išsaugoti, dažnai būna visai maža. Netobula. Kartais net juokinga. Uodai. Tingėjimas. Vaiko juokas. Virpantis smakras. Svetimo žmogaus gerumas. Žvilgsnis į šalia sėdintį jau užaugusį sūnų.

Dalykai, kurių greičiausiai niekada neįrašytume į vasaros „to do“ sąrašą.

Bet jie galiausiai yra tie skaniausi.

Ačiū, kad pripildėte vasaros potyrių uogienės stiklainį kartu 🤍

30/08/2026

Linkėjimai nuo žuvėdrų!

30/08/2026

Mintys, susidėliojusios po 2 valandų pietų miego, žingsniuojant daug žingsnių su Upe pajūriu, žvelgiant į žmones, ieškančius gintarų, ir į žuvėdras, juos stebinčias.

Tai mintys, kuriomis gali patikėti ir kurias gali priimti tik tam tikroj būsenoj. Tai vieni jas tiesiog panardins socialinių tinklų informacijos vandenyse, o kiti išrankios, įsidės į delną ir nešis su savim. Ir abu variantai teisingi 😊

💙💙💙

Mes vis kažko ieškom.
Nuleidę galvas į žemę.
Pakėlę jas į dangų.
Ieškom kituose žmonėse.
Ieškom svetimuose kraštuose.
Ieškom veiklose, darbuose, pomėgiuose.
Bet gal viskas, ko mums iš tikrųjų reikia ir kas laukia būti atrastas, surastas, apkabintas ir pamiltas, - tai tas Aš.

Tas, su kuriuo nubundam ir užmiegam.
Gimstam ir mirštam.
Kuris jau savaime vertas meilės - nieko neįrodinėdamas.
Kuriam dzin, kiek mūsų banko sąskaitoj.
Kuris vis laukia švelnaus žvilgsnio, palaikymo, rūpesčio.

Laukia kantriai.
Laukia kasdien.

Laukia, kol pagaliau pripažinsim, kad esam geri, verti ir svarbūs. Su visom savo klaidom, nesėkmėm, klystkeliais, nežinojimais, pasimetimais, ieškojimais.

Ir vis tiek...

Mes vis kažko ieškom…

29/08/2026

„Tavo puodelis neišgyveno…“

Tokią žinutę gavau iš keramikės. Mano lipdytas puodelis suskilo krosnyje degimo metu.
Ach…
Pirmiausia atėjo liūdesys. Mažas, vos pastebimas. Juk čia tik puodelis. Galima greitai sau pasakyti: „Ai, nieko tokio. Nusilipdysi kitą.“
Bet tas liūdesys toks tikras…pagalvojau - čia kaip viena iš tų mažų mirčių, kurias sutinkame kasdienybėje!

KAŽKAS BUVO - IR NEBEBUS.
Čia rekomenduoju padaryti lėtą pauzę ir leisti sau kelis kartus įkvėpt bei iškvėpt.

Dažnai mums norisi skubintis nuo to kylančio viduje liūdesio, pagalvojus apie pabaigas. Bet gal nebūtina nuo šito jausmo pabėgti, nukreipti dėmesio į kažką džiugaus?

Gal galima sau leisti pastebėti: man liūdna.
Pajusti, kur tas liūdesys sušnabždėjo kūne.
Atsidusti.
Pabūti.
Leisti sau truputį pagedėti net to suskilusio puodelio.

Nes gal kaip tik išgyvendami mažas netektis mes mokomės priimti mirtį. O mažų netekčių pilna mūsų kasdienybė…
Kai pametame emociškai svarbų daiktą.
Kai suplyšta drabužis, kurį vilkėdami kūrėme prisiminimus.
Kai baigiasi svarbus gyvenimo etapas.
Kai draugai išvažiuoja ir stovime apsikabinę žinodami – viskas, šitas mūsų laikas kartu baigėsi.
Kaip palydime saulę į jūrą.
Kai paskutinėmis rugpjūčio dienomis skaičiuojame: dar dvi. Dar viena. Paskutinė.

Gyvenimas nuolat moko mus baigtinumo.
Kažkas prasideda.
Vyksta.
Ir baigiasi.
Negalime sustabdyti vasaros, augančių vaikų, senstančio kūno, besikeičiančių santykių, laiko.
Negalime amžinai turėti net savo mylimo puodelio.
Ir gal svarbu ne nureikšminti šias mažas netektis, o mokytis jas išbūti. Pastebėti jausmą. Atpažinti jį kūne.
Neskubėti sakyti „ai, nieko tokio“. Paliūdėti. Atsisveikinti.

Puodelio netektis, aišku, kad neprilygsta žmogaus mirčiai. Žinoma, ne.
Bet gal gebėjimas būti su mažais „nebėra“ po truputį augina gebėjimą būti su pačia gyvenimo tiesa:

VISKAS, KĄ MYLIME, YRA LAIKINA.

Ir būtent todėl taip svarbu būti toje šiandienoje, kuri dar nesuskilus. Gerti kavą iš puodelio, kol jis sveikas. Žiūrėti, kaip saulė leidžiasi į jūrą. Apkabinti prieš išsiskiriant. Pasakyti „ačiū“. Pasakyti „viso gero“.

Mokydamiesi priimti mažas mirtis, mes mokomės ne tik mirti. Mes mokomės labiau gyventi.

27/08/2026

Prieš keletą mėnesių jaukiai kalbėjomės su Jurga Stauciene ir tas pokalbis “nugulė” žurnalo “Rožinis gyvenimas” puslapiuose. Dabar mūsų pokalbį galima paskaityti ir virtualiai 💙

„Ne veltui mums duotos dvi ausys ir tik viena burna. Ką psichologai dažniausiai daro? Klauso. Užduoda klausimus. Kartais užtenka...

25/08/2026

08.28 | 15:30 val. kviečiu pasimatyti Bernardinų sode Lietuvos diskusijų festivalis BŪTENT!

Laidojimo paslaugų centras ir Tylūs pokalbiai kviečia iš įvairių perspektyvų ir su skirtingais pašnekovais įgarsinti mirties temą, kuri vis dar stipriai gyvena tylos šešėliuose. Nors su mirtimi susiduriame nuolat – prarandame artimuosius, organizuojame ir dalyvaujame laidotuvėse, bijome netekti mylimų žmonių, ieškome būdų, kaip apie mirtį kalbėtis su kitais ir savimi.

Diskusijų festivalyje dalyvausiu pokalbyje „Kaip veikia jautriausias verslas: empatija ar konkurencija?“

Aš, kaip psichologė, bendraujanti kasdien su onkologinės ligos patirtį turinčiais, jų artimaisiais bei išgyvenančiais netektį žmonėmis, į diskusiją atsinešu dvi perspektyvas. Žmogaus, kuris dėl sunkios ligos, mirties grėsmės ar netekties atsiduria itin pažeidžiamoje situacijoje - ko jam tuo metu labiausiai reikia, kas padeda išsaugoti orumą ir bent dalį kontrolės ten, kur tiek daug bejėgiškumo.
Ir savo, kaip psichologės: ką reiškia profesionaliai rūpintis žmogumi ir kartu teikti mokamą paslaugą? Kaip priimti pinigus iš žmogaus, kuris serga, kenčia ar gedi? Kur susitinka empatija, profesinės ribos, atsakomybė ir pinigai?

Kartu su Justina Mėlinauskaitė Viktoras Jakovlevas kitais kalbėsime apie jautrių paslaugų verslą, konkurenciją, etines ribas bei tai, ar žmogiškumas ir verslo logika iš tiesų turi vienas kitam prieštarauti.

Iki jaukaus ir jautraus pasimatymo penktadienį!

P.S. Tylių pokalbių erdvėje laukia ir kitų labai įdomių diskusijų. Apsilankykite!