12/11/2026
Barselonos lauktuvės 🎨
Iš Barselonos su kolegėmis parsivežėme ne tik saulės lapkritį, įspūdžių ir Gaudí architektūros be ribų spalvų, bet ir daugybę naujų minčių, klausimų, patvirtinimo, kad gerai dirbam, profesinio įkvėpimo ir daugybę žingsnelių nužingsniuotos bendrystės.
Pasaulinis psichoonkologijos kongresas IPOS 2026 - beveik 700 mokslininkų, tyrėjų ir praktikų iš viso pasaulio. Skirtingos kultūros, patirtys, požiūriai ir tyrimų kryptys. Ir net 5 moteros iš mažos Lietuvos.
Psichoonkologija, kaip ir Gaudí kūryba (kurios, tiesa, Barselonoje nemažai aplankėme - nes reik mokėt derinti darbus su malonumais), - nepaprastai įvairiaspalvė. Joje susitinka mokslas, technologijos, kūrybiškumas ir labai jautrios žmogiškos patirtys.
Kuo šiandien gyvena psichoonkologijos mokslas pasaulyje?
🔸 Neapibrėžtumas ir baimė. Vis daugiau dėmesio skiriama laikotarpiui iki diagnozės. Nežinomybė, laukimas, jausmas, kad tavimi netikima, kartais gali būti sunkesni už pačią blogą žinią. Todėl emocinė pagalba svarbi dar prieš nustatant galutinę diagnozę.
🔸 Gyvenimas su onkologine liga ir po jos. Gydymo pabaiga nėra fizinių ir psichologinių sunkumų pabaiga. Kalbama apie tapatybę (kas aš po ligos?), santykius, grįžimą į darbą, gyvenimo prasmę, baimę dėl ligos atsinaujinimo ir santykį su pasikeitusiu kūnu. Iš kongrese pristatytų tyrimų išryškėjo dvi pacientų grupės, kurių specifinės patirtys ir poreikiai sulaukia vis daugiau dėmesio - jauni suaugusieji, sergantys ar sirgę onkologine liga, ir žmonės, sergantys retomis vėžio formomis.
Jaunus žmones (18-39 m.) užklumpa gyvenimo etape, kai dar tik formuojasi tapatumas, mezgami santykiai, siekiama savarankiškumo, planuojama karjera, kuriama šeima ir ateitis. Liga gali sutrikdyti šiuos natūralius gyvenimo procesus, pakeisti santykį su savo kūnu, pasitikėjimą juo, savęs suvokimą. O pasibaigus gydymui iššūkiai nesibaigia - tenka iš naujo ieškoti savo vietos gyvenime, tarp bendraamžių, mokytis gyventi su nežinomybe ir kartais visai kitokiu kūnu nei iki ligos.
Retomis vėžio formomis sergančių žmonių kelias iki diagnozės neretai primena klaidžiojimą labirinte - neaiškūs simptomai, daugybė konsultacijų, užsitęsę tyrimai, klaidingos diagnozės, nepakankamas informacijos kiekis. Vieno tyrimo dalyvės žodžiais: „Jautiesi tarsi skęstum baseine ir šauktumeisi pagalbos, bet aplink stovintys žmonės nieko nedarytų.“ Abi šias grupes jungia svarbus poreikis - būti išgirstiems, suprastiems ir sulaukti pagalbos, atliepiančios jų unikalią gyvenimo situaciją bei poreikius.
🔸 Demoralizacija, bejėgiškumas ir prasmės paieškos. Kai liga sugriauna įprastą gyvenimą, žmogus gali prarasti ne tik sveikatą, bet ir savo tapatybės, kontrolės, gyvenimo krypties pojūtį. Todėl psichoonkologijoje svarbu ne tik mažinti nerimą ar depresijos simptomus, bet ir padėti žmogui atrasti prasmę, viltį, orumą net ir sunkiausiose situacijose.
🔸 Artimųjų patirtys. Liga paliečia ne tik sergantįjį. Artimieji dažnai tampa slaugytojais, koordinatoriais, emocinės atramos šaltiniu, kartu išgyvendami savo baimes, netektis ir nežinomybę. Jiems taip pat reikia informacijos, palaikymo ir pagalbos.
🔸 Psichosocialinės pagalbos prieinamumas. Tyrimai vis dar rodo didžiulį atotrūkį tarp pagalbos poreikio ir galimybių ją gauti. Vienoje tarptautinėje apklausoje 63,5 % pacientų nurodė negavę psichosocialinės pagalbos. Todėl svarbu ne tik kurti naujus metodus, bet ir ieškoti būdų, kaip pagalba pasiektų tuos, kuriems jos reikia.
🔸 Dirbtinis intelektas psichoonkologijoje. Viena ryškiausių kongreso temų. Ir tai nestebina. Nes jis vis labiau įsikuria mūsų kasdienybėje, o pacientų gyvenime tampa ir patarėju, ir gydytoju, ir psichologu, ir atjaučiančiu draugu. DI jau naudojamas psichologiniam distresui atpažinti, informacijai teikti, komunikacijai ir pagalbai papildyti. Kai kuriuose tyrimuose DI atsakymai netgi vertinami kaip aiškesni ir empatiškesni už specialistų atsakymus. Tačiau čia iškyla esminis klausimas - ar empatiškai skambantis atsakymas yra tas pats, kas empatija?
Dirbtinis intelektas gali imituoti empatiją, tačiau empatiškai skambantis atsakymas dar nėra tikras žmogiškas ryšys!!! DI vis labiau geba atsakyti jautriai ir supratingai, tačiau be autentiško emocinio išgyvenimo ir abipusio santykio!!!
Ir visų tų tyrimų, technologijų, naujų galimybių fone labiausiai įstrigo kelios labai paprastos mintys.
Žavingai susivėlusio olando, įkūrusio vaizduotės mokyklą, ir jau 56 metus dirbančio su vėžiu sergančiais bei jų baimėmis vaizduotės ir neverbalinėmis priemonėmis:
“Baimė primena diktatorių, kuris pajungia sau visus kitus smegenų procesus - nuo mąstymo iki kvėpavimo”. Kai žmogus labai bijo, ne visada pirmiausia reikia daugiau informacijos, patarimų ar sprendimų. Pirmiausia, reikia saugumo. Jausmo, kad esi matomas ir girdimas.
“First, LOVE. Then - technique”.
Pirmiausia - žmogiškas rūpestis, atjauta, santykis, saugi erdvė. Tik tada - metodai. Nes kartais svarbiausias žmogaus klausimas yra ne „ką man daryti?“, o ➡️ “Will I fall to the ground or will someone catch me in time?“
Ar krisiu, ar kas nors spės mane pagauti?
Kuo sparčiau tobulėja mokslas ir technologijos, tuo svarbiau nepamiršti, kad pagalbos centre visada yra žmogus.
Ačiū nuostabiai gražiems žmonėms Marija Turlinskiene Raminta Seniūnaitė-Ramanauskienė Irina Banienė Asta Libikiene - mano kolegėms, nes be jų šis IPOS - būtų tik dar vienas renginys.