Menas sustoti

Home
Lithuania
Vilnius
Menas sustoti

Geštalto praktikė • sertifikuota mindfulness mokytoja 🌿 Konsultacijos suaugusiesiems: profesinio gyvenimo iššūkiai • pokyčiai • netektys • demencija šeimoje

03/11/2026

Perdegimas ≠ tik per didelis darbo krūvis. Degina neteisingumo jausmas, kontrolės neturėjimas, negaunamas pripažinimas, nesutampančios vertybės ir labai dažnai (ką pastebiu) santykiai tarp komandos narių.

03/11/2026

O kas, jei konfliktas gali tapti dovana santykiams?

Konfliktų dažnai vengiame. Nutylime, prisitaikome, nusileidžiame, kad tik išsaugotume ramybę. Tačiau kartais taip prarandame galimybę geriau pažinti save ir kitą žmogų.

Vienas nesmurtinės komunikacijos mokytojas pasakojo apie porą, kuri beveik išsiskyrė dėl... kaklaraiščio lankstymo.

Vyrą erzino tai, kaip žmona lankstydavo jo kaklaraištį. Giliau tyrinėjant šį konfliktą paaiškėjo, kad jos elgesys jam priminė vaikystę, kai mama kontroliavo beveik kiekvieną jo gyvenimo detalę. Jis troško laisvės, galimybės pačiam spręsti.

O žmona, lankstydama kaklaraištį, norėjo išreikšti meilę ir rūpestį. Vyro susierzinimas paliesdavo jos pačios vaikystės patirtį, kai pastangos pasirūpinti sergančia mama būdavo atstumiamos. Jai buvo skaudu, kad jos meilės išraiška vėl nepriimama.

Abu reagavo į tą pačią situaciją, tačiau kiekvienam ji reiškė visai ką kita.

Štai kur gali slypėti konflikto dovana.

Geštalto terapijoje daug dėmesio skiriame tam, kas vyksta žmogaus viduje ir santykyje su kitu. Ką jaučiu šią akimirką? Kas mane taip stipriai paliečia? Kokią ankstesnę patirtį atsinešu į šį santykį? Ko man dabar reikia?

Kartais stipri reakcija į nedidelį kasdienį įvykį nurodo į seniai pažįstamą skausmą.

Kai atsiranda erdvės išgirsti vienas kito patirtį, keičiasi ir pats santykis.

Todėl konflikto metu verta neskubėti ieškoti sprendimo. Kartais pirmiausia svarbu suprasti, kas iš tiesų tarp mūsų vyksta.

Jei norisi geriau suprasti save santykiuose, savo reakcijas ir pasikartojančius konfliktus, kviečiu į individualią geštalto terapiją. Dėl susitikimo galite parašyti man asmeniškai.

Nuotrauka: Marius Baranauskas, „Konfliktas“, 1968 m.

01/11/2026

O kas, jei gyvenimo pabaigoje žmonės jaučia daugiau ramybės, nei mes įsivaizduojame?

Daugelis esame girdėję apie „5 dažniausius mirštančiųjų apgailestavimus“, kuriuos išgarsino australė Bronnie Ware. Ši istorija sukūrė įspūdį, kad paskutinėmis gyvenimo dienomis žmonės daugiausia galvoja apie tai, ko nepadarė, ką prarado ir ką būtų norėję pakeisti.

Tačiau beveik 30 metų su mirštančiais pacientais dirbantis paliatyviosios medicinos gydytojas dr. Christopheris Kerras pastebi ką kita.

Jo patirtis rodo, kad mirštantieji retai patys prabyla apie apgailestavimus.

Kai žmogaus tiesiogiai paklausi, dėl ko jis gyvenime gailisi, jis greičiausiai ras atsakymą. Tačiau tai dar nereiškia, kad būtent apgailestavimai jam svarbiausi paskutinėmis dienomis.

Kerro tyrimai atskleidžia, kad gyvenimo pabaigoje žmonėms labiausiai rūpi artimieji. Jie nori būti šalia mylimų žmonių, jausti ryšį, netapti našta šeimai, nepatirti skausmo ir išsaugoti vidinę ramybę.

Gydytojas pastebi ir kai ką labai jautraus. Artėjant mirčiai daugelis pacientų patiria itin ryškius sapnus ar regėjimus, kuriuose sutinka seniai mirusius artimuosius, prisimena meilę, vaikystę, svarbiausius gyvenimo ryšius. Šie išgyvenimai dažnai suteikia paguodos, saugumo jausmą, mažina mirties baimę. Kai kurie pacientai pasakoja, kad po tokių patirčių jaučiasi pasiruošę išeiti.

Pasak Kerro, net fiziškai silpstant žmogui, jo vidinis pasaulis gali išgyventi prasmingą augimą, susitaikymą ir ramybę.

Galbūt mirtis nėra tokia kupina apgailestavimų. Gal žmogus gyvenimo pabaigoje atranda ramybę, kurios mes, dar gyvendami, taip bijome nesulaukti.

Žinoma, kiekvieno žmogaus išėjimas skirtingas. Tačiau guodžia žinojimas, kad gyvenimas gali baigtis su meile, artumo jausmu ir vidine taika.

Dr. Christopherio Kerro pokalbis „The Diary of a CEO“: https://youtu.be/GlaSnROMqRY?t=1100

01/11/2026

Knygos apie mirtį, buvimą šalia ir palaikymą, kurios man padėjo geriau suprasti ir priimti pabaigas. O tai sukūrė kitokį santykį su gyvenimu, padėjo ramiau būti šalia gedinčiojo.

Philippe Ariès, „Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje“

Prancūzų istorikas atskleidžia, kaip per šimtmečius keitėsi žmonių santykis su mirtimi. Viduramžiais mirštantysis dažnai pats vadovaudavo atsisveikinimo ritualui, o XX amžiuje mirtis ėmė persikelti iš namų į ligonines ir tapo tema, apie kurią vengiama kalbėti. Knyga padeda suprasti, kiek mūsų požiūrį į mirtį formuoja laikmetis, kuriame gyvename.

Christophe André, „Paguoda, kurios sulaukiame ir kurią dovanojame“

Prancūzų psichiatras ir psichoterapeutas rašo apie paguodą, kurios kartais taip sunku paprašyti ir kurią ne visada mokame suteikti. Remdamasis ir savo sunkios ligos patirtimi, jis primena, kad paguosti galima net tada, kai nieko negalime pakeisti. Buvimu šalia, dėmesiu, paprastais žodžiais ir mažais rūpesčio gestais. Ši knyga drąsina būti šalia kenčiančio žmogaus, nesistengiant būtinai rasti tinkamų žodžių ar palengvinti jo skausmą.

Frank Ostaseski, „Penki kvietimai. Kaip mirtis gali pamokyti gyventi visavertį gyvenimą“

Budizmo mokytojas ir paliatyviosios pagalbos specialistas, daug metų lydėjęs mirštančius žmones, savo patirtimi dalijasi šioje knygoje. Penki kvietimai skirti mums, gyvenantiems ir dažnai pamirštantiems savo laikinumą. Knyga paskatino pagalvoti, ką atidėliojame, ko bijome ir kaip norime nugyventi mums skirtą laiką.

Elisabeth Kübler-Ross, „Apie mirtį ir mirimą“

Viena svarbiausių knygų, pakeitusių požiūrį į mirštančių žmonių patirtis. Psichiatrė kalbasi su nepagydomai sergančiais pacientais apie jų baimes, pyktį, viltį, susitaikymą. Šie pokalbiai padeda geriau suprasti, ką išgyvena žmogus artėjant gyvenimo pabaigai ir kaip svarbu išdrįsti jo klausytis.

Irvin D. Yalom, „Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę“

Egzistencinės psichoterapijos atstovas, psichiatras Irvinas Yalomas atskleidžia, kaip mirties baimė veikia mūsų gyvenimą net tada, kai apie ją negalvojame. Jis tai parodo per savo pacientų istorijas, terapinius pokalbius ir asmeninius išgyvenimus. Man ši knyga yra apie drąsą pažvelgti į savo mirtingumą ir atrasti daugiau laisvės gyventi taip, kaip iš tiesų norisi.

30/10/2026

Netekę artimojo, netenkame ir dalies savo įprasto gyvenimo. Smegenims tenka mokytis gyventi pasaulyje, kuriame jo nebėra, nors vis dar tikimės sutikti, išgirsti, apkabinti.

Gedulas neturi nustatyto termino. Skausmas gali atlėgti ir vėl sugrįžti. Pamažu tarp jo bangų gali atsirasti daugiau vietos kasdienybei, santykiams, džiaugsmui.

Labai padeda žmonės, kurie geba būti šalia ir nebijo mūsų liūdesio. O ilgainiui galime pastebėti, kiek daug iš prarasto santykio liko mumyse: įpročiuose, vertybėse, kasdieniuose mažuose dalykuose.

Ilgesys gali likti visam gyvenimui. Ir jam legalu būti šalia, kol mes gyvename toliau.

***

Antanas Sutkus. „Tėvo ranka“, 1964.
Romualdas Rakauskas. Iš ciklo „Žydėjimas“, 1975.
Marius Baranauskas. „Ruduo dviese“, 1969.
Romualdas Rakauskas. Iš ciklo „Žydėjimas“, 1975.
Nuotraukos autorius nežinomas.
Ramūnas Danisevičius, „Nieko nėra namie“, 2009.

29/10/2026

Pamenu, laukiau, kada pasijusiu užaugusi. Ne būsiu, o jausiuosi. 25, 30, 35... vis dar ne tai. Atrodo, metų daugyn, o tos ramybės, vidinio saugumo, išminties vis nedaugėja. Vis labiau kažko bijau, nežinau, nerimauju. Kokia iliuzija dužo, kai supratau, kad su metais tai neateina, nuo amžiaus tai nepriklauso.

Suaugę žmonės irgi nerimauja, bijo, nežino. Tik išmoksta su tuo būti. Nuneigia arba maskuoja, arba įsipatogina to priėmime. Tada žiūri tiems jausmams į akis klausdami, kur dar tave mačiau, ką tu man sakai ir darai. Sako jiems, einam išvien ir galų gale tai patirkim, ką siūlai.

Matau suaugusius žmones. Kalbu su jais ir jie kartais verkia ir bijo, nes tokiu būdu jie auga leisdami šaknis gylyn, taip įsipatogindami šiame gyvenime, kuris nėra patogus ir apibrėžtas, bet kuriame norisi būti dideliam.

Ir tokio augimo mes visą gyvenimą mokomės. Ne metais, o gyvenimu.

Foto: aš & mini aš (DI)

28/10/2026

Kaip išbūti su tuo, kam nepritariame?

Vienas sunkiausių vidinių konfliktų kyla tada, kai turi daryti tai, kam pats nepritari.

Neseniai su skirtingų įmonių personalo verslo partnerėmis kalbėjomės apie situacijas, kai tenka atstovauti sprendimams, kurių jos pačios nepriėmė ir kuriems nepritaria. Savo nuomonę išsakė, argumentavo, tačiau sprendimas liko toks pat.

Ką tada daryti su tuo vidiniu prieštaravimu?

Pokalbyje nuskambėjo pasiūlymas: eiti aiškintis, kodėl taip nuspręsta. Galbūt yra aplinkybių, kurių nežinome? Kartais supratus priežastis sumažėja ir emocinė įtampa, nors nuomonė lieka ta pati.

Pagalvojau, kaip dažnai panašiai nutinka ir asmeniniame gyvenime. Pykstame ant artimo žmogaus, nesuprantame jo pasirinkimų, bandome įtikinti. O kartais net nepaklausiame, kas už jų slypi.

Geštalto terapijoje svarbu tyrinėti visą situaciją. Kas vyksta manyje? Kas vyksta mūsų santykyje? Kokios aplinkybės lemia tai, ką patiriame?

Kai kitą kartą susidursite su tuo, kam nepritariate, pabandykite sau užduoti tris klausimus:

1. Kas mane taip stipriai veikia? Koks mano poreikis ar įsitikinimas čia svarbus?
2. Ko dar nežinau? Ką turėčiau išsiaiškinti, kad geriau suprasčiau situaciją?
3. Ką galiu rinktis? Ypač, jei kitas žmogus ar aplinkybės nesikeis.

Kuo geriau suprantame, kas iš tiesų vyksta, tuo daugiau turime galimybių sąmoningai pasirinkti savo atsaką.

25/10/2026

Prašyk nors ir mėnulio!

Buvau „Ask for the Moon“ dirbtuvėse, kuriose gilinomės į prašymo meną nesmurtinėje komunikacijoje (NVC).

Atrodytų, kas čia sudėtingo? Juk visi kasdien kažko prašome.

O kaip atskirti tikrą prašymą nuo užmaskuoto reikalavimo? Pasirodo, labai paprastai. Pagal tai, kaip reaguojame išgirdę „ne“. Gali prašyti net mėnulio, jei tik esi pasiruošęs priimti ir neigiamą atsakymą.

Net jei išgirstame „ne“, verta prisiminti, kad už jo slypi „taip“ kažkam, kas tam žmogui svarbu. Gal poilsiui, laisvei, ramybei. O mes taip greitai susikuriame istoriją, kad mus atstumia, mumis nesirūpina ar mūsų nemyli. Gal verta pasmalsauti, kas tam žmogui iš tiesų svarbu?

Ir dar kartą supratau, kokie migloti kartais būna mūsų prašymai. „Būk dėmesingesnis“ skamba lyg ir aiškiai, bet ką konkrečiai kitam daryti? Gal paprasčiau pasakyti: „Pasiilgau mūsų pokalbių. Gal šį vakarą 20 minučių pabūkime be telefonų?“

Drąsiai prašyti to, ko iš tiesų norime ir priimti kito žmogaus laisvę atsakyti savaip. Man atrodo, kad čia ir slypi prašymo menas.

23/10/2026

Mano didžiausios kelionės vyksta nepakėlus kojų nuo mano celės grindų.

Taip ar kažkaip panašiai buvau užsirašiusi į savo sąsiuvinį. Būdama studentė norėjau būti per brūkšnelį poete, dėl to turėjau bloknotą, kuriame rašinėjau savo literatūrinius bandymus, o paskutinis puslapis buvo skirtas žavioms citatoms.

Ten buvo budistinių, Mamontovo ir kitų be autorių minčių. Net savo epitafiją buvau atradusi ir užsirašiusi. Skambėjo kažkaip taip: esu lyg dangus, apsivalęs nuo debesų.

Ir ta citata apie transcendentines keliones celėje ten buvo. Apie keliones panirus į maldą ir save.

Kažkodėl šiandien ją prisminiau.

Vėl geštalto studijų savaitgalis, vėl mokysimės ir supervizuosimės, ir gal dėl to pagalvojau, kad aš šią citatą savaip patiriu. Būdama su savo klientais, keliauju tolimas keliones ten, kur niekada nenuvykčiau viena. Ir esu jų bendrakeleivė, ir jie mane pasiima ir viską aprodo.

Jaučiuosi tokia dėkinga, nors nepakeliu kojų nuo savo kambario grindų.

Address

Vilnius

Website

https://tinyurl.com/menas-sustoti-konsultacija, http://www.menassustoti.lt/

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Menas sustoti posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.